DREZDENO INFERNO ARBA KODĖL ŽUVO „BAROKO PERLAS”
Liucijus Suslavičius
Kai Didžiosios Britanijos karališkųjų oro pajėgų “Bomber command” vadas 52 metų maršalas Artūras Trevoras Harris 1945 metų vasario 13 dieną 17 valandą paprašė atnešti į kabinetą tradicinį popietinį arbatos puodelį, saulė jau leidosi. Maršalas žinojo, kad prieš keliolika minučių jo duotas įsakymas surengti naktinį antskrydį reiškė mirties nuosprendį dešimtims tūkstančių žmonių tenai, toli nuo High Wycombe miestelio, kuriame buvo minėta bombonešių dalinių vadavietė, esančioje Vokietijoje. Tačiau jo tas visai nejaudina – per ilgus karo metus maršalas jau ne kartą siuntė šimtų sunkiųjų bombonešių armadas griauti Trečiojo Reicho miestų. Vienu miestu daugiau ar mažiau, koks gi skirtumas? Dar 1943 metų lapkričio 3 dieną aviacijos maršalas pateikė Didžiosios Britanijos premjerui Winstonui Churchiliui planą, kaip palaužti Trečiąjį Reichą – tiesiog reikia sugriauti visus didesnius Vokietijos miestus! Ir jis stengėsi tai padaryti, nes manė, jog tūkstančiai jo žinioje esančių bombonešių atstos “antrąjį frontą”, kurio reikalavo TSRS. Beje, savo pranešime premjerui jis netgi paskaičiavo, kad visiškas Berlyno sunaikinimas iš oro atseis sąjungininkams nuo 400 iki 500 šimtų numuštų sunkiųjų bombonešių ir maždaug 3 – 4 tūkstančius pilotų, šturmanų, borto šaulių. Gal užtai britų aviacijoje A.Harrisą jau senokai už akių vadina “Butcher” (Skerdikas) – juk kiek tai liečia britų aviacijos nuostolius, maršalo prognozės pasitvirtino, kaip sakoma, su kaupu.
Kol maršalas geria arbatą, 244 sunkieji penktosios britų oro armijos bombonešiai “Avro Lancaster” 17.30 kerta La-Manšą. Jų kursas – Drezdenas, kurio gyventojai, nepaisant artėjančio fronto, šį vakarą švenčia tradicinį karnavalą. Juk Drezdenas paskelbtas atviru, neginamu miestu, jo neturėtų pulti…. Tačiau tiksliai 21.15
Drezdeno Pašto aikštėje įsikūrusios priešlėktuvinės gynybos vadavietės budėtojas gauna pranešimą:”Didelis priešo bombonešių junginys kvadrate “Marta Heinrich 8″ . Po 24 minučių miesto gyventojai išgirsta oro pavojaus sirenas, per radiją perduodama:”Didelis priešo bombonešių junginys skrenda tiesiai į Drezdeną”. Dar po kurio laiko, 22.15 radijas perduoda paskutinį beviltišką pranešimą:”Tautiečiai, paruoškite smėlį ir vandenį!”….
Praeina vos 15 minučių, ir “lankasterių” numestos 529 sunkiosios bombos pūste nupučia miesto namų stogus, išverčia ištisus kvartalus, 1800 padegamųjų bombų paverčia tris ketvirtadalius Drezdeno senamiesčio vienu didžiuliu gaisro židiniu. Pirmą valandą 28 minutės po vidurnakčio virš Drezdeno pasirodo dar viena bombonešių grupuotė – net 530 “lankasterių”. Pilotai vos nulaiko savo lėktuvų vairus
– gaisro ugnies sukeltas įkaitusio oro sūkurys blaško juos net 4 kilometrų aukštyje. Apačioje ugnies jūra, nematyti jokių konkrečių taikinių, tad junginio vadas įsako:”Meskite bombas tiesiai į ugnį!”, ir 650 tūkstančių nedidelių padegamųjų bombų pribaigia miestą.
Lėktuvai apsisuka ir skrenda atgal, o ten, žemai, iki 1000 laipsnių įkaitęs ugnies viesulas siurbte siurbia besigelbstinčius žmones į liepsnas. Per tas kelias baisias valandas miršta mažiausia 35 tūkstančiai civilių gyventojų. Jie uždūsta slėptuvėse po degančiais namais, juos palaidoja griūvančios namų sienos, jie tiesiog suanglėja gatvėse, kur siautėja ugnis. Netoli Drezdeno bazuojasi 30 naktinių luftvafės naikintuvų. Jų pilotai komandos kilti į orą ir bent pamėginti išsklaidyti britų bombonešius negauna. Aerodromuose jau kelinta diena nėra degalų.
Tuo metu, kai Drezdene siautėja mirtis, maršalas Artūras Harris ramiausiai miega savo namuose – keturių vaikų tėvas labai vertina reguliarią dienotvarkę ir nemėgsta
užtrukti darbo vietoje ilgiau, nei numatyta. Kai sekantį rytą jis atvyksta į vadavietę, adjutantas padeda ant stalo pranešimą apie operacijos ” Chevin” rezultatus: numesta
2660 tonų bombų, į aerodromą negrįžo vos keli bombonešiai. Pasakojama, kad perskaitęs dokumentą, A.Harris atsilošė krėsle ir patenkintas ištarė:”Miestas, kurį vadino Drezdenu, nebeegzistuoja”. O tuo metu dieniniam antskrydžiui pakyla dar 311 amerikiečių sunkiųjų bombonešių “Liberator”. Atskridę, jie nebemato jokių taikinių, tad meta bombas, kur papuola. Vieno iš šių lėktuvų pilotas vėliau abejingai rašo tėvams į JAV:”Apačioje paprasčiausiai nebebuvo į ką taikytis…” O ten, apačioje, blaškosi šimtai tūkstančių žmonių, praradusių viską, kas buvo brangu – artimuosius, pastogę, turtą, net atsiminimus – viską užgožia prieš kelias valandas pergyventas siaubas. Miesto gauleiteris Mutschmanas daro ką gali – liepia aptverti labiausiai nukentėjusias miesto dalis, uždraudžia ten įžengti bet kam, išskyrus gaisrininkus. Ir ne veltui – vienas po kito griūva dar stovėję sudegę pastatai. Vasario 15 dieną 10.15 staiga susmunka sudegusi, bet iki tol stovėjusi miesto centre Frauenkirche bažnyčia. Drezdeno centras smilksta dar savaitę, apgaubdamas miesto griuvėsius pilka migla. Praėjus 10 dienų nuo tragedijos, Altmarko aikštėje vėl kyla liepsnos – sudeginami
6865 žuvusiųjų lavonai, nes nėra jėgų juos palaidoti kapinėse. O “gyventojų dvasiai pakelti” Trečiojo Reicho vadai nesugalvoja nieko geresnio, kaip paskelbti sugriautą miestą “Drezdeno tvirtove”. Amerikiečiai į šią žinią sureaguoja savaip – jie surengia dar tris antskrydžius, paskutinį – balandžio 17 dieną. O Artūras Harris balandžio 23-ją vėl pasiunčia britų bombonešius, tačiau šį kartą jie tik išbarsto dešimtis tūkstančių proklamacijų, raginančių miesto gynėjus nesipriešinti.
Gegužės 8 dieną Raudonoji armija per išlikusį sveiką “Mėlynuoju stebuklu” vadinamą Elbės tiltą įžengė į sugriautą Drezdeną. Apskurę, alkani ir įniršę, jos kariai pradėjo šeimininkauti mieste. Jie plėšė, prievartavo ir žudė – šaudė tuos, kurie jiems atrodė stambiais nacistais: valdininkus, gydytojus, teisininkus, net dvasininkus. Fanatiški nacistai žudėsi patys, o ne mažiau fanatiški “Hitlerjugendo” nariai gatvėse iš pasalų apšaudydavo miestą užėmusius karius, tuo sukeldami dar didesnį jų įniršį ir keršto troškimą. Tačiau betvarkė truko neilgai, nes nevaldomas chaosas buvo pavojingas ir nugalėtojams. Mieste buvo likę 360 tūkstančių drezdeniečių (pusė prieš karą mieste registruotų gyventojų), į miestą tebeplūdo šimtai tūkstančių pabėgėlių (vėliau suskaičiuota, kad jų būta per 800 tūkstančių). Išbadėję žmonės netgi suvalgė didžumą Drezdeno zoologijos sodo gyvūnų.
Todėl netrukus miesto karinis komendantas Gorochovas, nenorėdamas kad mieste prasidėtų alkanųjų maištas ar kas nors blogiau, pradėjo dalinti maistą – 40 tūkstančių tonų miltų, bulvių, keli šimtai tonų mėsos iš tos pat Raudonosios armijos atsargų buvo skubiai pristatyti į Drezdeną. Nauji miesto šeimininkai pratęsė dar Mutschmano pradėtus ūkio atstatymo darbus. Jau gegužės 14 dieną ėmė veikti elektrinė ir dujų gamykla, gegužės 22 dieną paskubomis nuo griuvėsių pravalytomis gatvėmis vėl pajudėjo stebuklu išlikę nesunaikinti keli tramvajai. Dauguma pabėgėlių buvo evakuoti į kitus miestus, tuo palengvinant situaciją sugriautame mieste, stambūs kariuomenės daliniai taip pat paliko miestą. Drezdenas vėl pradėjo gyventi, nors dar ne vienus metus 80 procentų sugriautas miesto centras žiojėjo kaip negyjanti žaizda, o miestiečiai vengė kalbėti apie tą naktį iš vasario 13-sios į vasario 14-ją, kai žuvo jų Drezdenas. Dar ir šiandien barbariško bombardavimo pėdsakai neišnyko, nors daug kas per tuos 60 metų atstatyta, tame skaičiuje ir Cvingerio rūmai, Operos teatras, net Frauenkirchė, VDR laikais specialiai palikta griuvėsių krūva, nes buvo paskelbta miestą ištikusios tragedijos simboliu.
Nors istoriškai vertingo ir daugybę pabėgėlių priglaudusio barokinio miesto sunaikinimas likus keliems mėnesiams iki karo pabaigos atrodo beprasmišku, kariniu
požiūriu Drezdenas nebuvo visiškai beverčiu taikiniu atakai iš oro. 1945 metų vasario mėnesį jis buvo bene vieninteliu dar neatakuotu Vokietijos miestu su dideliu kariniu garnizonu. Čia buvo dislokuota 404-ji vermachto divizija, atskiri “Waffen-SS” ir liuftvafės daliniai, iš viso 20 tūkstančių parengtų kautynėms vyrų. Mieste 110 karinių gamyklų dirbo per 50 tūkstančių darbininkų, o geležinkelio krovinių stotis buvo trečia pagal dydį ir svarbą Trečiajame Reiche. Todėl sąjungininkai šį miestą dar 1944 metų vasarą įtraukė į pirmaeilių karinių taikinių sąrašą po Berlyno, Leipzigo ir Chemnitzo (nors po to ir delsė atakuoti). Matyt, jiems visgi reikėjo preteksto, kuriuo tapo J.Stalino kreipimasis padėti Raudonajai armijai greičiau judėti pirmyn, ir gražuolis miestas buvo pasmerktas. Kaip žinia, Berlyną per visus karo metus bombardavo ir sąjungininkai, ir tarybinė aviacija, tačiau jiems pavyko sugriauti tik 32 procentus miesto. O štai 5 masiniai antskrydžiai sulygino su žeme net 60 procentų Drezdeno. Panašiu ar kiek mažesniu mastu iš didžiųjų miestų buvo sugriauti tik Dortmundas, Duisburgas, Kiolnas, o žinomi karinės pramonės centrai – Essenas, Bochumas, Hamburgas, Diuseldorfas, Kylis – nukentėjo netgi mažiau, nei visame pasaulyje kaip kultūros ir meno centras garsėjusi Saksonijos sostinė. Todėl negalima visiškai atmesti dalies istorikų nuomonės, kad buvo dar viena, neskelbiama Drezdeno sunaikinimo priežastis – sąjungininkų baimė, kad Raudonoji armija nesustos, kaip sutarta Jaltos konferencijoje. Tad Drezdeno bombardavimas galėjo būti tiesiog perspėjimas „dėdei Džo”, kaip amerikiečiai vadino TSRS diktatorių, kad taip gali atsitikti ir kitur…
Iškart po karo veiksmų Europoje pabaigos aviacijos maršalas A.Harris prarado valdžios palankumą. Pats W.Churchilis, dar nesenai davęs jam visišką veiksmų laisvę, pasistengė atsiriboti nuo “Skerdiko”. Dauguma aukščiausiųjų Didžiosios Britanijos kariškių po pergalės gavo aristokratų titulus, pavyzdžiui, feldmaršalas Bernardas Montgomery tapo hercogu. Gi A.Harrisui karalius suteikė žemiausią iš galimų. 1945 metų rugsėjo mėnesį jis išeina į atsargą ir išvyksta į Pietų Afriką, kur įsidarbina vienos laivybos firmos vadybininku. Iki pat savo mirties 1984 metais jis niekada nepademonstravo nė mažiausio apgailestavimo dėl karo metais padarytų sprendimų. Savo memuaruose jis rašė:” Nepaisant nieko…bombardavimas buvo sąlyginai humanišku kariavimo metodu”. Vėlgi vertinant šį teiginį teoriškai, galima sutikti, kad strateginiai bombardavimai gali padėti pasiekti pergalę, tačiau būtina turėti teisingą tokių bombardavimų strategiją ir ją nuosekliai įgyvendinti. Trečiasis reichas buvo galinga pramoninė valstybė su labai gerai išvystyta pramone, tad net stambiausių karinių gamyklų bombardavimas didelės naudos sąjungininkams neatnešė, nes vokiečiai paprasčiausiai decentralizavo ir išsklaidė gamybą po daugybę mažų įmonėlių ir vis didino ginkluotės gamybos apimtis. Tačiau buvo dvi pažeidžiamos vietos – transporto sistema, kurios dėka funkcionavo decentralizuota gamyba ir nauja ginkluotė buvo tiekiama frontui, bei degalų gamyba. Jei sąjungininkai būtų visą laiką nuosekliai atakavę iš oro komunikacijas, transporto mazgus, o taip pat naftos perdirbimo bei sintetinių degalų gamyklas, o ne miestus, Vokietijos „karinė mašina” būtų sustojusi greičiau. Tačiau sąjungininkai kažkodėl veikė „proginių akcijų” metodu
– subombarduoja kelias naftos perdirbimo gamyklas, o po to jų neliečia, vokiečiai jas atstato ir vėl paleidžia. Ir rimtai griauti transporto sistemą pradėta tik 1944 metais. Beje, labai efektyviai – britų sukonstruotos superbombos pūste nupūsdavo didžiausius transporto viadukus, suskaldydavo elektrinių užtvankas, pralauždavo laivybos kanalų krantus ir išleisdavo iš jų vandenį, taip ilgam laikui nutraukiant transporto ryšius tarp regionų (ir taip sustabdant ginkluotės gamybą ir tiekimą). Bet, kaip minėta, tai buvo ne sistemingos, o laikas nuo laiko kartojamos operacijos. Užtat didmiesčiai buvo griaunami planingai, panaudojant maksimalų lėktuvų skaičių ir nepaisant didžiulių nuostolių, nes vokiečiai miestus gynė pasiaukojamai. Galima tik spėti, kad tokią
bombardavimų strategiją lėmė ne vien kariniai motyvai bei sąjungininkų techninės galimybės, bet ir kiti veiksniai, apie kuriuos dar ir dabar, praėjus 60 metų nuo karo pabaigos, galime tik spėlioti – dokumentų arba nėra, arba jie vis dar slapti…