Erelis – žuvininkas (LT)

„Erelis – žuvininkas” specialiosioms pajėgoms

Liucijus Suslavičius

Absoliučiai daugumai žmonių, net ir amerikiečių, abreviatūros SOCOM, SOF, SEAL, SBU, AFSOC ir kitos nieko nesako. Taip ir turi būti, nes už šių pavadinimų slypi paslaptingos ir labai pavojingos JAV karinės struktūros – armijos, aviacijos ir laivyno specialios paskirties elitiniai daliniai. Jie net ir taikos metu neretai gyvena karo sąlygomis, nes varginančias treniruotes dažnai keičia realios specialiosios operacijos visame pasaulyje. Jos vykdomos gilioje paslaptyje, dažniausiai naktimis, kai nedidelės grupės specialiai parengtų karių netikėtai smogia skaudų smūgį to nesitikinčiam priešininkui ir vėl taip pat netikėtai dingsta, tarsi ištirpsta tamsoje. Apie tokias operacijas sužinoma, tik jei jos nepavyksta. Kare, kaip žinia, būna visko…

Visos šios operacijos būtų neįmanomos be aviacijos pagalbos – tik skraidantys aparatai gali greitai pristatyti desantininkus į paskyrimo vietą ir vėl juos evakuoti operacijai baigiantis, paremti juos ugnimi kritišku momentu, „apakinti” priešininko elektronines sekimo priemones. Jau daug metų JAV Air Force Special Operation Command (AFSOC) arba karinių oro pajėgų specialiųjų operacijų vadovybė, naudoja kelis pagrindinius skraidančiųjų aparatų modelius. Tai nepaprastai patikimas universalus transportinis keturmotoris Lockheed C-130 „Hercules” ir jo modifikacijos bei sraigtasparniai Boeing Vertol CH-46 ir Sikorsky CH-53. Daug kartų mūšiuose ir specialiose operacijose patikrinti skraidantys veteranai kuo toliau, tuo labiau atsilieka nuo nūdienos reikalavimų. „Herculesas” griozdiškas, dar Vietnamo karą menantys sraigtasparniai lėti, be to, jie turi dirbti kartu – „herkulesas” lydi sraigtasparnius, papildo juos degalais, jei reikia, paremia ugnimi. Tačiau jis negali išsodinti, o tuo labiau paimti į bortą specialiųjų pajėgų karių, tai turi padaryti sraigtasparniai. Todėl operacijose dalyvauja didesnis skaičius pilotų ir lėktuvų, nei reikėtų optimaliu variantu. Iki šiol kitaip ir negalėjo būti, nes nebuvo transportinio lėktuvo ir sraigtasparnio savybėmis pasižyminčio skraidančio aparato. Dabar jis yra – tai V-22 „Osprey”, sukurtas bendromis firmų „Bell” ir „Boeing” pastangomis.

Dar 1977 metais į orą pakilo „Bell” inžinierių sukurtas Bell XV-15 – eksperimentinis aparatas, kurio sparnuose sumontuoti varikliai galėjo pasisukti iš horizontalios į vertikalią padėtį ir atplėšti XV-15 nuo žemės. Pakilus aukštyn, varikliai vėl pasisukdavo į horizontalią padėtį, ir XV-15 skrisdavo kaip normalus propelerių varomas lėktuvas. 1982 metais JAV jūrų pėstininkų korpusas paskelbė konkursą vertikaliai pakilti sugebančiam transporto lėktuvui kodiniu pavadinimu JVX sukurti. 1986 metais buvo skirtos lėšos 6 prototipų gamybai, ir 1989 metų kovo mėnesį pirmasis iš jų pakilo į orą, o tų pat metų spalio mėnesį sėkmingai buvo išbandyta jo perėjimas iš sraigtasparnio į lėktuvo skrydžio režimą, prototipui būnant ore. Kariškių entuziazmas pasiektais rezultatais buvo toks didelis, jog buvo paskelbta, kad jau 1991-92 metais bus įsigyti net 522 tokio tipo lėktuvai, pakeisiantys iki tol naudotus desantinius sraigtasparnius.

Kas gi tai per aparatas, tas V-22 „Osprey”(,,Erelis-žuvininkas)? Pažvelgus į jį, matome žemai ,,sėdintį” ant nedidelio skersmens įtraukiamų sudvejintų ratų tipišką transporto lėktuvą su plačiu stačiakampio skerspjūvio liemeniu ir aukštyn užriesta uodega, turinčia du plačiai viens nuo kito sumontuotus vertikalius kylius ir žemyn nusileidžiančią aparelę kroviniui pakrauti ar desantuoti. Sparnas, kaip ir dera transporto lėktuvui, įrengtas virš liemens. Tik va, du jo varikliai su didžiuliais trimenčiais propeleriais sumontuoti visiškai neįprastai – pačiuose sparnų galuose ir lėktuvui stovint aerodrome, yra pasukti vertikaliai! Kitaip ir negalima – lėktuvo aukštis – 5,238 m, o propelerių skersmuo – 11,50 metro! Žodžiu, visa esmė – būtent variklių sistema. Patys varikliai (turbinos Allison T406-AD-400, išvystoma galia – 6150 AG) yra serijiniai, unikalūs tik propeleriai su keičiamu menčių atakos kampu ir variklių pasukimo 90 laipsnių kampu mechanizmai, valdomi tris kartus dubliuotos elektrinės komandų perdavimo sistemos.

Lėktuvo, galinčio transportuoti 9 tonas krovinių arba 22 karius su visa jų ginkluote matmenys: ilgis – 17,47 m, aukštis – 5,238 m, plotis (su propeleriais) – 25,78 m, bendras sparnų plotas – 35,59 m², besisukančių propelerių bendras plotas – 210,72 m². Skrendant lėktuvo režime maksimalus greitis – 582 km/h, skrendant sraigtasparnio režimu – 185 km/h. Palyginimui maksimalus MC-130 „Hercules” greitis – 612 km/h, sraigtasparnių CH-46 – 259 km/h, CH-53 –

315 km/h, tad šiais parametrais V-22 kažkiek nusileidžia savo konkurentams. Užtat jis gali pakilti į 8 kilometrų aukštį.

„Osprey” starto masė – maksimaliai 27,4 tonos, jei jis kyla įsibėgėdamas kaip lėktuvas ir

21,5 tonos, jei kylama vertikaliai kaip sraigtasparnis. Beje, vertikalus startas reikalauja labai didelių degalų sąnaudų – su 5,4 tonos krovinio vertikaliai pakilęs lėktuvas tenuskrenda 2224 kilometrus. Bet jei su 9 tonų krovinio jis kils įsibėgėdamas, degalų atsargos pakaks 3336 kilometrams! Tad ir vienu, ir kitu atveju „Osprey” lenkia minėtus sraigtasparnius, o su papildomais degalų bakais gali prilygti ir veteranui „Hercules”.

Lėktuvo korpuso viduje įmontuotas 900 kilogramų krovinio keliantis keltuvas bei manipuliavimą su krovinių padėklais palengvinantys bėgiai. „Osprey” turi du išorinius krovinio pakabinimo mazgus. Galima pakabinti du krūvius po 4536 kg atskirai arba vieną 6804 kg krūvį ant abiejų mazgų iš karto. Ginkluotė nenumatyta, bet galima tikėtis, jog reikalui esant „Osprey” galima paversti „gun ship” – t.y. laikinai sumontuoti liemenyje stambaus kalibro kulkosvaidžius ar rotacinius pabūklus.

V-22 „Osprey” rengiasi naudoti visos JAV kariuomenės rūšys. CV-22A aptarnaus sausumos kariuomenės padalinius kaip transporto („cargo”) lėktuvas, jūrų laivyno modifikacija HV-22A skirta gelbėjimo ir patruliavimo operacijoms, jūrų pėstininkai („marines”) savuosius MV-22A rengiasi naudoti desanto operacijose, pristatant karius ir ginkluotę iš laivų į krantą. Būtent pastaroji modifikacija dalyvavo 2001-siais manevruose „Hunter Warrior”, ir kaip tik ji labiausiai domina specialių operacijų asus iš AFSOC, nors jie mini, kad ir MV-22A dar reikės papildomai komplektuoti specialia įranga ir ginkluote. Pavyzdžiui, vietoje dviejų „Rockwell Collins ARC-210″ radijo stočių reikėtų keturių, būtina įrengti infraraudonųjų spindulių matymo įrangą ir lėktuvo šiluminį spinduliavimą slopinančią (ir nuo zenitinių raketų apsaugančią) sistemą DIRCM, naudojamą specialiųjų pajėgų transportiniuose „herkulesuose”. Neužmiršti papildomi degalų bakai, skristi „kopijuojant” žemės paviršių įgalinanti sistema ,,Raytheon APQ-

174D”, palydovinė navigacijos sistema. Tokios modifikacijos kaina pasieks 43 milijonus dolerių. Senajai technikai pakeisti iki 2004 metų planuota įsigyti 50 MV-22A „Osprey”, kas JAV mokesčių mokėtojams atseis 2,15 milijardo dolerių. Gi visas projektas gali kainuoti net 46 milijardus, jei, kaip dabar planuojama, serijinė visų C-22A modifikacijų gamyba prasidės 2003- siais, o į ginkluotę jos bus priimtos ir pradėtos intensyviai naudoti nuo 2004-jų.

Nors į projektą „Osprey” jau investuota per 12 milijardų dolerių, į priekį jis juda

„trūkčiodamas”. Juk JAV-demokratinė valstybė, ir joje kariškius kontroliuoja civiliai. Konkrečiai, JAV senato ir kongreso komisijos, skirstančios finansavimą. O jų nariai suabejojo V-22A „Osprey” gamybos tikslingumu. Dvi avarijos 2000-siais, kurių metu žuvo net 23 kariškiai, tik sustiprino jų abejones. Vieni teigia, jog V-22A pernelyg lėtas, kiti pasigenda stacionarios ginkluotės, treti siūlo iš viso atsisakyti tokio tipo skraidančių aparatų ir geriau pirkti sraigtasparnius „Agusta Westland EH-101″ arba „Sikorsky S-92″. Sunku pasakyti, kiek jie teisūs, mat, karinės technikos istorijoje jau ne kartą būta atvejų, kai nespecialistų noras sukurti didžiausią, greičiausią, geriausiai ginkluotą ir apsaugotą kovos mašiną atveda į aklavietę. Užtenka prisiminti, kad ir II pasaulinio karo metais sukurtų vokiškų tankų „Tiger” evoliuciją nuo efektyvaus ir sunkiai pažeidžiamo „Tiger I” iki nepažeidžiamo, bet sulūžtančio dėl savo paties svorio „Jagdtiger”. Begalinis „Osprey” tobulinimas, jo dar nepradėjus gaminti serija, yra žingsnis į atsisakymą nuo originalaus, analogų neturinčio skraidymo aparato, beje, reikalingo ne tik karinėje sferoje..

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *