DVIMOTORIAI BŪNA NE TIK LĖKTUVAI…
Liucijus Suslavičius
Pastaraisiais dešimtmečiais masinėje pramoninėje gamyboje vis dažniau sutinkame pagal “just in time” principą organizuotą sudėtingo gaminio, pavyzdžiui, automobilio surinkimo procesą. Komplektuojančių dalių ir agregatų tiekėjai į galutinį surinkimą atliekančią gamyklą reikiamas dalis pristato tiksliai nustatytu laiku, kad jos iš karto, be ilgo sandėliavimo, keliautų prie surinkimo konvejerio. Pagrindinis gamintojas ir jo tiekėjai transporto priemonių – lėktuvų, geležinkelio, automobilių dėka – lyg ir sujungiami į milžinišką, dažnai ne tik miestą, bet ir visą regioną ar net šalį apimančią technologinę grandinę, dirbančią vienu ritmu. Nereikia nei didžiulių sandėlių, nei medžiagų ir gatavų detalių perkrovimo – visą šią anksčiau atrodžiusią neišvengiama gamybos ciklo dalį dabar sėkmingai pakeičia beveik be sustojimo judančios transporto priemonės. Neretai teigiama, jog šį efektyvų principą sugalvojo ir pirmieji praktikoje pritaikė japonai, tačiau iš tikrųjų būta kiek kitaip…
Antrojo pasaulinio karo metais JAV tapo “demokratijos arsenalu”, didžiuliais kiekiais gaminusiu ir tiekusiu sąjungininkams įvairiausią kovos techniką, padėjusią galu gale sutriuškinti fašizmą. Amerikiečių pramonė, puikiai įvaldžiusi masinės konvejerinės gamybos technologiją, karui prasidėjus gana nesunkiai perėjo prie tokios pat masinės ginklų ir karinės technikos gamybos. Ant konvejerių buvo surenkami ne tik kariniai automobiliai, pabūklai, tankai, bet ir lėktuvai bei didžiuliai laivai. Antroje karo pusėje amerikiečiai sugebėjo gaminti daugiau ginkluotės, nei jos buvo prarandama mūšiuose! Tipišku pavydžiu galima laikyti automobilių koncerno “Ford Motor Company” veiklą. Dar 1940 metais Edselas Fordas ir Čarlzas Sorensenas, apsilankę San-Diege veikusioje aviacijos firmos “Consolidated Vultee” gamykloje, sutiko organizuoti šios firmos sukonstruoto sunkiojo keturmotorio bombonešio B-24 Liberator” gamybą naujai statomoje Willow Run gamykloje Mičigano valstijoje. Kai ši gamykla 1942 metais pasiekė projektinį galingumą, jos cechuose kas valandą buvo pilnai užbaigiamas vienas “libereitorius” ir pagaminami svarbiausi elementai – fiuzeliažas, sparnai, uodega – dar dviems bombonešiams. Bet net šioje didžiulėje gamykloje tiesiog nebuvo vietos dar dviems gigantiškiems lėktuvų surinkimo konvejeriams. Nepavyko rasti vietos surinkimo cechams ir apylinkėse. Tačiau laisvų plotų būta toli JAV pietvakariuose esančiuose Oklahomoje, Tulsos mieste bei Tekse, Fort-Worth vietovėje. Tačiau nuo Willow Run iki Tulsos buvo 1450 kilometrų, o iki Fort-Wortho – net 1850 kilometrų. Bet tai negąsdino veiklių amerikiečių – jie jau žinojo galimą problemos sprendimą, reikėjo jį tik kuo greičiau realizuoti. Mat, dar trečiojo dešimtmečio pradžioje tūlas Loydas Lousonas pasirašė kontraktą su “Ford”, kuriuo įsipareigojo išvežioti naujus “Ford” automobilius jų pardavėjams po visas Valstijas. Ketvirtajame dešimtmetyje, kai jo partneriu tapo Robertas Ellenšteinas, jų Dirborne registruota transporto kompanija, pavadinta “E and L Transport”, buvo stambiausiu koncerno partneriu transporto sferoje. Nenuostabu, kad būtent “E and L Transport” gavo pavedimą organizuoti bombonešių elementų pristatymą į tas dvi tolimas gamyklas, panaudojant specialius autotraukinius.
Pirmiausia teko sukonstruoti originalias puspriekabes. Jos buvo 18,3 metro ilgio, 2,3 metro pločio ir 3 metrų aukščio, su metaliniais šonais ir brezentiniu atidaromu stogu. Vienam “libereitoriaus” dalių komplektui pervežti reikėjo dviejų tokių puspriekabių: pirmojoje gabeno lėktuvo fiuzeliažo ir uodegos elementus, antrojoje – centroplaną, abu sparnus, bombų šachtą ir visų keturių variklių gaubtus. Variklius, važiuoklę ir vidaus įrangą į surinkimo vietą pristatydavo juos gaminusios įmonės.
Tam tikrų problemų kilo dėl vilkikų didžiuliams autotraukiniams. Mat, būtina sąlyga buvo didelė galia ir itin didelis patikimumas, tačiau tuo metu net ir amerikiečių gamintojai negalėjo garantuoti, jog vilkiko variklis be gedimų atlaikys ilgą trasą, bombonešio elementai į paskyrimo vietą bus pristatyti laiku ir konvejeris nesustos. Todėl “E and L Transport” iš karto atsisakė visų tuo metu gamintų amerikietiškų vilkikų kaip nepakankamai greitų ir nepakankamai patikimų. O ką panaudoti vietoje jų? Alternatyva buvo – dar iki karo pradžios nedidelė mašinų gamybos firma iš Detroito “Grico” pagal specialius užsakymus gamino krovininių “fordų” konversijas, perdirbdama serijinius “fordus” į galingus triašius vilkikus su dviem standartiniais V-8 tipo “Ford” varikliais, kurių kiekvienas varė savojo tilto ratus. Tačiau L. Lousonas pasirinko kitą, labiau patyrusią serijinių “fordų” perdirbime į triašius firmą “THORCO”, kuri ir sukonstravo lėktuvų pervežimui tinkantį unikalų vilkiką. Važiuoklės konstrukcija buvo pakankamai standartinė, nors abu varančiuosius tiltus inžinieriai taip pat sukonstravo ir pagamino specialiai šiam vilkikui. Tikru “perliuku” tapo pavaros agregatas iš dviejų V-8 tipo po 100 AG išvystančių standartinių karbiuratorinių lengvojo automobilio “Mercury” variklių, sumontuotų kartu su keturlaipsnėmis pavarų dėžėmis ant į priekį ištraukiamos platformos aptarnavimui ir remontui. Mat, firmoje “Checker Cab Co.” pagaminti užsakytos vilkikų kabinos nebuvo atverčiamos. Kad abi pavarų dėžes junginėti viena svirtimi, teko sukonstruoti paralelograminę traukių sistemą, na o dėl sankabų, turėjusių hidraulinę pavarą, problemų nekilo. Variklių platforma išsitraukdavo kaip šiandieninių biuro baldų stalčiai – riedėdama rėmo lonžeronų viduje įrengtais ritinėliais. Trivietei kabinai gamintojas panaudojo kai kurias serijinių krovininių “fordų” kabinų detales, pavyzdžiui, dureles, stogo elementus, priekinius sparnus, o kabinos galinę sienutę suvirino iš 1 tonos furgono “Ford” kėbulo galinių dvivėrių durų. Kad ir paskubomis “kombinuotos” iš esamų ir specialiai pagamintų elementų, aptakių formų kabinos gavosi netgi dailesnės už panašaus tipo serijines. Galutinis vilkikų surinkimas buvo organizuotas „E and L Transport” dirbtuvėse Dirborne.
Prikabinus firmos “Mechanical Handling Systems” pagamintas puspriekabes bendras autotraukinio ilgis pasiekdavo 77 pėdas. Autotraukinių maršrutai iš bombonešių gamyklos Willow Run buvo sudaryti taip, kad pakeliui būtų pakankamai daug “Ford” sunkvežimius aptarnaujančių dirbtuvių, kurios dabar privalėjo veikti 24 valandas per parą visas 7 dienas per savaitę. Juk du varikliai vilkike stovėjo ne vien dėl galios ir greičio, o ir tam, kad sugedus vienam varikliui ar vienai pavarų dėžei autotraukinys savo eiga pasiektų remonto dirbtuvę. Autotraukinius, pasikeisdami už vairo kas penkios valandos, vairavo du vairuotojai, trasoje padarydami po keturis valandos trukmės sustojimus pavalgyti ir patikrinti automobilį.Laukti gamykloje, kol bus iškrauta puspriekabė, jiems netekdavo – puspriekabių firma užsakė daugiau, nei vilkikų, tad atvykus į paskirties vietą, puspriekabes tiesiog perkabindavo, ir vairuotojai išvykdavo atgal, nelaukdami, kol krovėjai imsis darbo…
Pagrindine autotraukinių bazavimosi vieta tapo firmos “E and L Transport” teritorija Dirborne, šalia didžiulės “Ford” automobilių gamyklos “River Rouge”, tačiau, autotraukinių parkui išaugus, teko įkurti papildomas remonto ir aptarnavimo bazes Tulsoje ir Fort Worthe, tiesiog aviagamyklų teritorijoje. Didėjant pervežimų apimčiai, “E and L Transport” pagamino papildomą vilkikų partiją, kuri nuo pirmosios skyrėsi kur kas paprastesnėmis kampuotomis kabinomis ir plokščiais iš skardos juostos išlenktais sparnais. Nieko nepadarysi, karas netgi turtingus jankius privertė taupyti medžiagas ir darbo laiką.
Bombonešių B-24 elementai buvo ne vieninteliu kroviniu, kurį teko vežioti dvimotoriams vilkikams. Keletas autotraukinių ėmė aptarnauti Iron Mountain vietovėje veikusią irgi “Ford” priklausančią transportinių sklandytuvų “Waco” gamyklą. Vėliau “Ford” patirtimi (ir autotraukiniais) pasinaudojo geriausių amerikietiškų karo metų naikintuvų P-51 “Mustang” gamintojas – “North American Aviation”, kuriam teko gabenti naikintuvų elementus tarp juos gaminusių gamyklų Inglvude (Kalifornija) ir Dalase (Teksas). Šią trasą autotraukiniai įveikdavo per 50 valandų.
Karui pasibaigus, dvimotoriai vilkikai dar kurį laiką aptarnavo keletą aviacijos firmų, vežiojo naujų bombonešių B-32 elementus, kol juos šiame darbe pakeitė modernesni pokarinės kartos automobiliai. O veteranus už simbolinę kainą “E and L Transport” išpardavė smulkiems vežėjams, kurie juos eksploatavo dar ne vienerius metus. Paskutinis išlikęs iš šimto pagamintų tokio tipo automobilių pirmosios serijos vilkikas buvo surastas automobilių savartyne vakariniame Tekse ir 1993 metais pavyzdingai restauruotas senosios technikos entuziasto Tomo Warreno pastangomis. Gaila, iki šiol niekur nepavyksta rasti nei vieno iš poros šimtų specialių puspriekabių, kad pilnai sukomplektuoti unikalų karo metų autotechnikos paminklą.