„DŽIPŲ ATAKA” LAUKUOSE LINK MOLĖTŲ
Liucijus Suslavičius
Rugsėjo 16-ji nuo pat ryto buvo sausa ir saulėta, todėl važiuodamas į “militaristų susibėgimą”, galvojau – o kur jie ras vietą, kurioje būtų galima išbandyti senų kariškų visureigių galimybes? Kai dvidešimt aštuntajame kelio Vilnius – Molėtai-Utena pasukau į dešinę, lygiagrečiai “betonkeliui” einančiu žvyrkeliu ir už poros šimtų metrų pamačiau ant kalvelės surikiuotus keliolika automobilių bei palapines, pagalvojau, kad mano būkštavimai, ko gero, buvo pagrįsti – “militaristų” stovykloje jokio sujudimo nesimatė. Sugulę ant žolės ar susėdę ant atsivežtų kėdžių, vyrai, apsirengę šiuolaikine maskuojamąja, tarybinės armijos ar vermachto uniformomis apie kažką diskutavo, keli krapštėsi prie automobilių ar motociklų, kiti žiūrinėjo dalyvių atsivežtą karinę įrangą. ..
Bet ši taiki idilija truko neilgai. Suburzgė pradžioje vieno, paskui kito “Willys M38A1” varikliai, į juos sušoko po kelis uniformuotus vyrus, ir džipai, pasišokinėdami ant pievos nelygumų, pasileido nuo kalvelės žemyn. “Į žvalgybą” – trumpai tarstelėjo vienas iš likusių ir nužingsniavo prie savo automobilio. Technikos būta ne tiek jau daug – trejetas “Willys M38A1”, gal penki tvarkingi, blizgantys dažais lyg ką tik iš gamyklos GAZ-69 ir 69A, vienas UAZ-469, keletas tarybinių sunkiųjų motociklų su priekabomis ir du tikri veteranai – rusiškas džipas GAZ-67B ir vokiškas 4 cilindrų motociklas “Zundapp K800”, vermachte vadintas “karo drambliu”.
Tolumoje matėsi po pievas ir kalveles kilpas raitantys “žvalgų” džipai. Staiga vienas jų pasileido nuo kalvelės ir …dingo už žemumoje augusių aukštų švendrių sienos. O antrasis, kaukdamas varikliu, netrukus atskubėjo į stovyklą. “Sėdi!” – džiaugsmingai pranešė atvykę “žvalgai”. Reiškia, pavyko surasti kažkokią pelkę, ir vienas iš “vilių” jau įstrigo joje…Ši žinia pakėlė visą stovyklą ant kojų. Suūžė užvedamų džipų varikliai, iš palapinių pasirodė ten dar snūduriavę dalyviai. Visi, tarp jų ir keletas dėmėtomis maskuojamosiomis uniformomis apsirengusių dailiosios lyties atstovių, “pasikrovė” į automobilius ir dabar jau visa automobilių armada pasileido per laukus tos pelkės link.
Pelkės būta nedidelės – siaura ir ilga, tankiai užžėlusi švendrėmis, ji buvo įsispraudusi tarp dviejų plokščių kalvelių. Dar nespėjus visiem suvažiuoti, prasidėjo “gelbėjimo darbai” – vienas apsukinėjo džipą, kad patogiau privažiuoti prie įstrigusio draugo, kitas jau tempė buksyrinį lyną, na, o patys nekantriausi, apsukę pelkę lanku ir įsibėgėję nuo kalvelės, pasileido žemyn kairiau ir dešiniau įstrigusios mašinos. Vaizdelis buvo kaip iš dokumentinių filmų apie karą Vietname – matai džipą, paskui jis dingsta kažkur žemai ir staiga vėl išnyra, buferiu sklaidydamas į šonus aukštesnes už automobilį švendres ir iš po pasiutusiai besisukančių ratų mėtydamas į visas puses aplipusio padangas pelkės purvo ir žolių gniužulus. Kai pirmasis “įstrigėlis” buvo sėkmingai “evakuotas į sausumą”, išbandyti šią vietą panoro ir kiti. Senasis “ožys” – GAZ-67B” – pilnas uniformuotų keleivių, pirmasis drąsiai nėrė į pavojingą vietą…ir taip pat sėkmingai iššoko kitoje pelkės pusėje ant kranto. Tada sujudo naujesnių “šešiasdešimt devintųjų” vairuotojai. Ir jie vienas po kito bandė įveikti atrastą kliūtį. Ne visiems sekėsi vienodai gerai, bet kiekvienas “sėdęs ant tiltų” nedelsiant sulaukdavo kolegų pagalbos, kurie su džiaugsmingu šurmuliu ištraukdavo nelaimėlį ant kranto, kad jis vėl pabandytų forsuoti pelkę. Netrukus ši pirmoji “brasta” visureigių ratų buvo išmalta tiek, kad ir savo pravažumu stebinęs senutėlis GAZ-67B įstrigo. Nepadėjo net tai, kad vienas iš dalyvių, norėdamas labiau apkrauti džipo priekinį tiltą, drąsiai atsisėdo ant variklio gaubto. “Ožio” ratai beviltiškai sukosi purvyne, o iš užvirusio radiatoriaus išsiveržę garai “pakaitino” drąsuoliui “atitinkamą vietą”…Ką gi, vyrai leidosi bandyti kitų pravažiavimų per pelkę. Vieni ją sėkmingai forsuodavo, kitus ištraukdavo kolegos. Bet rezultatą – visiškai suniokoti švendres, o pelkę paversti ištisine neišbrendamo rudo purvo bala – “militaristai” po poros valandų pasiekė. Ko gero, toks ir buvo šio linksmo bendraminčių susirinkimo tikslas – pabūti kartu, parodyti, ką gali tavo technika ir ką moki tu pats. Tai būta šventės ne žiūrovams, kurių tą šeštadienį buvo mažiau nei dalyvių, o sau patiems.
Nuotraukos – autoriaus