Edvardo VIII rolsroisas (LT)

NUVAINIKUOTO KARALIAUS “ROLLSROISAS”

Liucijus Suslavičius

Vienu didžiausių XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio aukštuomenės skandalų, net kelis metus dominusiu visus Europos ir Amerikos visuomenės sluoksnius ir, gal būt, turėjusių tam tikrą įtaką pasaulio istorijai, buvo Didžiosios Britanijos karaliaus Edvardo VIII ir amerikietės Wallis Simpson meilės romanas. Kabaretuose dainavo daineles apie šią nelygią porelę, laikraščiai nuolatos spausdino abiejų įsimylėjėlių nuotraukas, kiekvienas aukštuomenės vakarėlis prasidėdavo ir baigdavosi kalbomis apie Edvardą ir Wallis. Pagal to laiko nuostatas monarchui vesti nekilmingą užsienietę ir dar išsiskyrusią su pirmuoju vyru, absoliučiai nederėjo. Tačiau atsitiko neregėtas dalykas – šalies vyriausybės priverstas rinktis – Britų imperijos karūna ar gyvenimas su mylima moterimi – karalius Edvardas VIII atsisakė sosto! Užleidęs sostą savo broliui, pasivadinusiam Georgu V, jis gavo Windsoro hercogo titulą ir galėjo susituokti su W.Simpson, tačiau turėjo visiškai pasitraukti iš politinio gyvenimo. Panašu, kad Didžiajai Britanijai ir visam pasauliui tai išėjo tik į gerą – skirtingai nei palankiai vertinęs A.Hitlerį Edvardas, karalius Georgas V tapo moraliniu autoritetu, suvienijusiu britus atkakliai kovai su nuožmiu priešininku ir tuo nemažai prisidėjo prie antihitlerinės koalicijos pergalės Antrajame pasauliniame kare. Tačiau prie ko čia automobiliai?

Mat, romantiška karaliaus meilės istorija pagimdė ne vieną legendą, tame skaičiuje ir apie auksaspalvį „Rolls Royce“, kuriuo Edvardas VIII neva tai važinėjo pas savo širdies damą. Pasakojama, kad 1934 metais karališkasis garažas užsakė tuo metu dar sėdėjusiam soste Edvardui VIII naują automobilį, aišku, patį brangiausią iš visų tuo metu gamintų angliškų automobilių – „Rolls Royce“. Tokios klasės automobiliams pačios gamyklos, kaip taisyklė, kėbulų negamino, juos, kaip kostiumą ar batus, turtingi klientai užsakydavo individualiai pagal savo skonį ir finansines galimybes specializuotose atelje. Karalius Edvardas VIII buvo jaunas, sportiškas ir nevedęs, tad jam geriausiai tiko sportinis kupė. Kita vertus, britų kėbulų atelje išsiskyrė perdėm konservatyviu stiliumi. Karūnuotojo kliento žvilgsnis nukrypo į Žemyną – taip britai nuo seno vadina kontinentinę Europą. Jis galu gale pasirinkęs Belgijos firmą “Jonckheere”, kuriai ir pristatė “Rolls Royce” gamykloje Derbyje rankomis kruopščiai surinktą ir išbandytą važiuoklę.

Tuo metu kaip tik tapo madingu taip vadinamas aerodinaminis stilius – žemas priplotas prie žemės ir ištęstas automobilio siluetas, labai smarkiai atloštas atgal priekinis stiklas, ratus gaubiantys ištęsto lašo formos sparnai apgaubiantys ratus, savo forma artilerijos sviedinį primenantys priekinių žibintų korpusai, ratų stipinus dengiantys aklini didelio skersmens gaubtai. Tačiau kaip kontrastas šioms pabrėžtinai aptakioms linijoms vis dar išliko tradicinis plokščias radiatorius, vainikuojamas kokia nors automobilio gamintoją simbolizuojančia figūrėle ar emblema. Kaip tik toks ir buvęs karaliui užsakytas kupė. Tačiau belgų firmos kėbulų meistrai, lyg aukščiau išvardintų avangardinio stiliaus bruožų šiam “rollsroisui” būtų buvę per mažai, automobilio kėbului pritaikė skritulio formos dureles, atsidarančias prieš važiavimo kryptį, o nuo stogo viršaus iki galinio buferio nuleido kažką panašaus į peleką. Vidurinė „peleko“ dalis atsiversdavo atidengdama bagažinę, kurioje tilpo trys lagaminai bei atsarginis ratas. Legenda teigia, kad kėbulą belgai nudažė aukso dažais – šešiems kėbulą dengusiems dažų sluoksniams sunaudota net 6 svarai aukso miltelių. Po to nudažytą kėbulą padengė 17 (!) sluoksnių skaidraus apsauginio lako. Kiekvienas lako sluoksnis buvo išdžiovinamas, nupoliruojamas ir tik po to užpurkšdavo sekantį…

Automobilio stiklai irgi buvo specialiai apdoroti, kad salone sėdintys viską matytų gerai, o iš lauko įžiūrėti, kas sėdi automobilyje, nebūtų galima. Absoliučia retenybe tapo durelių langų konstrukcija – kiekvienas stiklas susidėjo iš dviejų pusapvalių segmentų, kurie elektros varikliuko pagalba išsiskleisdavo arba susiglausdavo kaip vėduoklė. Automobilis turėjo visą galimą 1934 metais komforto įrangą: radijo imtuvą, ventiliatorius, minibarą, elektrinius žiebtuvėlius cigaretėms. Tiesa, legenda nepaaiškina, kodėl salone gamintojas sumontavo sėdynes, kurių atlošus buvo galima nulenkti ir taip padaryti dvi miegamas vietas…Tikrai abejotina, ar Jo karališkoji didenybė nakvotų automobilyje, net jei tai „rollsroisas“, užuot apsistojęs vienoje iš savo pilių ar jo rangą atitinkančiame viešbutyje.

Beje, pasakotojai visada pabrėžia, kad įrengti saloną karališkasis garažas belgams nepatikėjęs. Po to, kai ant važiuoklės jie sumontavo kėbulą, automobilis sugrįžęs į Angliją, į garsios firmos “Hooper”, per kelis dešimtmečius iš tikrųjų “aprengusios” ne vieną karališkajai šeimai skirtą automobilį, dirbtuves, kur kupė saloną išmušė raudonu aksomu ir raudona oda, o ant grindų paklojo baltą kailį.

Nors to meto „Rolls Royce“ automobiliai savo variklių galia (ir maksimaliu greičių taip pat) pasigirti negalėjo, karališkajam kupė neva tai buvo įdėtas 200 AG galios motoras, leisdavęs pasiekti 190 km/h greitį. Tačiau toliau legenda tampa vis liūdnesnė – įsimylėjęs karalius negalėjo ilgai džiaugtis unikaliu savo automobiliu. Kadangi Didžiosios Britanijos iždui šis kupė atsėjęs astronominę tiems laikams sumą – 100 tūkstančių dolerių – iš karto po Edvardo VIII atsisakymo nuo sosto kietaširdžiai valdininkai auksaspalvį kupė pardavė aukcione, tačiau vos už 30 tūkstančių dolerių… Beje, tai irgi ne tokia jau maža sumelė – palyginimui pasakysime, kad tais metais pats brangiausias amerikietiškas “Cadillac V16” priklausomai nuo kėbulo, beje, irgi užsakyto atskirai, kainuodavo nuo 6 iki 10 tūkstančių dolerių.

Po 1937 – jų metų automobilis neva tai buvo ilgam dingęs iš visuomenės akiračio – jį nusipirko kažkoks Amerikos milijonierius… Ir visai netikėtai jis vėl pasirodė 1957 metais Niujorke, “Madison square garden” manieže, kur vyko pasaulinė visų laikų sportinių automobilių paroda. Šioje parodoje “rollsroisas” gavo specialų prizą už išvaizdos unikalumą.

Kuo arčiau mūsų dienų, tuo šio automobilio istorija tampa realesne. Pakeitęs kelis savininkus Amerikoje, „rollsroisas“ už 1,5 milijono dolerių atiteko kolekcininkui iš Japonijos, kuris jį laikė paslėptą, ir tik visai nesenai automobilis grįžo į JAV, kur jį restauravo Los Anžele esantis Peterseno automobilių muziejus, 2005 metais vėl pademonstravęs daugiau kaip 6 metrų ilgio unikumą plačiajai visuomenei. Tikrai įdomi istorija, tiesa? Gaila, bet joje tik dalis teisybės – tai ta dalis, kur pasakojama apie automobilio kėbulo gamybą ir salono įrangą.

Iš tikrųjų šis automobilis, o tiksliau – jo važiuoklė yra gerokai senesnė, nei pasakoja legenda. 1925 metais „Rolls Royce“ gamykloje šiandien jau pamirštam užsakovui buvo pagaminta modelio „Phantom I“ važiuoklė. Ji buvo gana archaiška, nes niekuo nesiskyrė nuo ankstesnio, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą sukurto „Rolls Royce Silver Ghost“ modelio važiuoklės – aukšta, su ilga – 4830 mm – baze, su motociklinio tipo ratais, „apautais“ siauromis 7.50-18 dydžio padangomis, nedalomais tiltais ir išilginėmis lingėmis priekyje ir gale. Iš tikrųjų nauju buvo tik 6 cilindrų 7,7 litro darbo tūrio variklis su viršutiniais vožtuvais. Jo galia – visai neįspūdinga –110 AG/2300 aps/min, užtat didžiulis didelio litražo motoro sukimo momentas leisdavo sunkiam automobiliui labai sklandžiai įsibėgėti, nejunginėjant pavarų. Priminsiu įdomų faktą – firma “Rolls Royce” ir tada, ir dabar tradiciškai vengia nurodyti variklio galingumą, pasitenkindama teiginiu:”Galingumas pakankamas visais atvejais”. Tad suminėtas galingumas nustatytas ne gamintojo. Automobilio greitis siekė maždaug 140 km/h. Kėbulus, kaip jau minėta, „rollsroisams“ užsakydavo atskirai. Šiam automobiliui pirmą, dar atvirą kėbulą pagamino firma „Hooper“. Jis turėjo medinį karkasą, apkaltą rankomis pagamintais iš skardos (plieninės arba aliuminio) elementais. Savaime suprantama, intensyviai eksploatuojant, toks kėbulas gana greitai „atgydavo“ – pradėdavo girgždėti, važiuojant per nelygumus, persikreipdavo jo durelės, įtrūkdavo stiklai. Todėl brangiems automobiliams neretai po kelių metų užsakydavo pagaminti naują kėbulą, ypač, jei pasikeisdavo ir savininkas. Taip atsitiko ir su automobiliu, apie kurį pasakojame – naujas savininkas „nurengė“ jį ir 1934 metais užsakė naują, šį kartą kupė tipo kėbulą. Gaila, bet „Jonckheere“ firmos archyvai sudegė, tad kas buvo tas užsakovas, šiandien sunku pasakyti, bet tikriausiai ne karalius – jis tikrai nebūtų naudojęs senos važiuoklės. Parengtas kelionei auksaspalvis “rollsroisas” svėrė 3,245 tonos. Mat, kaip jau minėta, važiuoklė buvo gana aukšta, tad stabilumui kelyje užtikrinti gamintojas jo rėme sumontavo papildomus svorius, garantavusius žemą svorio centrą. Tais pat 1934 metais dar kvepiantis dažais unikalus kupė gavo pirmąjį iš daugybės prizų – Prancūzijoje, Kanuose, jis be konkurencijos laimėjo čia vykusį „Concours d‘Elegance“. 1937 metais „Rolls Royce Phantom I Jonckheere Coupe“ – štai toks ilgas ir sudėtingas pilnas automobilio pavadinimas – iš tikrųjų parduodamas į JAV.

Amerikiečiai iš karto sumojo – yra puiki proga padaryti biznį. Apskelbiama, kad į šalį atgabentas sosto atsisakiusiam karaliui priklausęs automobilis, kuriuo jis važinėjo su savo mylimąja. Prasideda ne vienus metus trukęs šou, kurio metu buvo palankyta daugybė miestų ir miestelių. Visur pasižiūrėti specialiu treileriu atgabento automobilio susirinkdavo minios smalsuolių, ir kiekvienas jų mokėjo pinigus už galimybę pamatyti „rollsroisą“. Už kur kas didesnę sumą buvo galima nusifotografuoti šalia automobilio, gi sumokėjus dar daugiau – ir atsisėdus už vairo. Verslininkas Maxas Obie, kuris kartu su žmona Cecylia, kuri, apsirengusi kaip W.Simpson, mielai pozuodavo nuotraukoms šalia automobilio, per kelis metus užsidirbo keleriopai didesnę sumą, nei investavo į pirkimą. O vėliau „rollsroisas“ kelis kartus keitė savininkus.

Beje, automobilio restauracija pravesta amerikietišku stiliumi – ne visiškai atstatant automobilio originalumą, o pagal savininko Bobo Peterseno pageidavimą. Todėl šiandien kažkada aukso spalvos kupė – juodas kaip naktis. Dabartinis jo savininkas nusprendė, kad tokia spalva reprezentaciniam automobiliui labiau tinka. Laimei, salonas liko kaip buvęs – raudonas. Nepatiko įmantrios formos „dviaukščiai“ buferiai – liepta juos nuimti! Tiesa, tai nesukliudė „Rolls Royce Phantom I Jonckheere Coupe“ 2005 metais laimėti bene labiausiai prestižinį iš visų automobiliams – veteranams teikiamų prizų Kalifornijoje, Peeble Beach kurorte, pravedamame automobilių grožio konkurse.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU