Eismo taisyklės senos… (LT)

Eismo taisyklės – senos kaip pasaulis

Liucijus Suslavičius

Jei įdėmiai pastudijuoti XVI amžiuje, 1588 metais parengtą Lietuvos Trečiąjį Statutą, tai jo IX skyriuje, 32-me straipsnyje rasime tokias frazes:

„Nustatome, kad didieji pirklių keliai turi būti pagal seną paprotį tiek platūs, kad pusantros vyties platumo. O vežimas nepakrautas turi užleisti kelią pakrautam, pėsčias – raiteliui, raitelis – vežimui, o jeigu siauras kelias būtų, kaip kad būna ant tiltų ir kitose blogose vietose, ar žiemos metu, kada būna daug sniego, susitikę turi kelią pusiau pasidalinti, o vienas kitą neturi nustumti“. Kaip manote, kas tai? Taip, tai, ko gero, pirmosios rašytinės kelių eismo taisyklės, galiojusios visoje Lietuvos teritorijoje. Ne veltui šiandien istorikai labai aukštai vertina Lietuvos Statutą, laikydami jį vienu pažangiausių to meto teisės aktų sąvadu.

Bet nereikia manyti, kad eismo taisykles išrado lietuviai. Tikrai yra žinoma, kad jau senovės Romoje buvo įstatymais nustatyta judėjimo miestų gatvėmis tvarka, reikia manyti, kad kažkokių tai bendrų taisyklių laikėsi jojantys ir vežimais važiuojantys senovės graikai ir egiptiečiai. Tačiau Kelių eismo taisyklės, kaip mes jas suprantame – t.y. visapusiškai ir plačiai aptariančios judėjimo tvarką, eismo dalyvių tarpusavio santykius bei reikalavimus eisme dalyvaujančioms transporto priemonėms – pirmiausia pasirodė Prancūzijoje.

Jau 1892 metais, tai yra praėjus vos 8 metams nuo pirmųjų K.Benzo ir G.Daimlerio sukonstruotų automobilių viešo debiuto Paryžiaus policijos prefektas Lepine patvirtino „ekipažų su varikliais“ eksploatacijos taisykles, kuriomis maksimalus jų važiavimo greitis buvo apribotas 12 km/h, kad sumažinti automobilių keliamą triukšmą, buvo reikalaujama naudoti variklio išmetimo sistemoje duslintuvus, buvo netgi sugalvoti pirmieji reikalavimai stabdžiams. Kodėl Paryžiuje, o ne automobilio tėvynėje Vokietijoje? Mat, prancūzai pasirodė esą mažiau konservatyvūs, tad šioje šalyje savaeigiai ekipažai ėmė plisti kur kas greičiau, nei kitur. O kadangi automobiliai ėmė rodytis ne tik Paryžiaus, bet ir kitų šalies miestų gatvėse, Prancūzijoje buvo įvesta vieninga valstybinės automobilių numeracijos sistema, beje, savo pagrindinius principus išlaikiusi iki šiol. Tiesa, automobilių eismo reikalus valstybės mastu tvarkyti kažkodėl buvo pavesta ne policijai, o kalnakasybos ministrui. Jis ir patvirtino pirmąsias Prancūzijoje pasirodžiusias „tikras“ eismo taisykles -„Code de la Route“…

Prancūzijos pavyzdžiu netruko pasekti kitos Europos valstybės. Nors jau tada buvo galima pasinaudoti prancūzų patirtimi ir adaptuoti jų parengtas ir gana neblogai pasiteisinusias Kelių eismo taisykles, kiekviena valstybė kūrė jas savaip, tad XX amžiaus pradžioje naudotos eismo taisyklės buvo gana savotiškos. Štai, Romoje buvo draudžiama važinėti automobiliais po 21 valandos, Švedijoje pirmieji automobiliai privalėjo visada duoti kelią bet kokiai kitai transporto rūšiai, Prancūzijoje vairuotojui grėsė kalėjimas, jei automobilis privažiuodavo prie kareivinių, ginklų sandėlių ar įtvirtinimų – bijota, kad nuo dirbančio automobilio keliamo triukšmo detonuos šaudmenys ir sprogmenys, o Vokietijoje vairuotojas, sutikęs kelyje vežimą, turėjo išjungti variklį, kad neišgąsdintų gyvulių!

Konservatyvūs anglai kelių eismo taisyklių pavyzdžiu pasirinko geležinkelių eismo taisykles, todėl angliškose eismo taisyklėse buvo palyginti daug techninių reikalavimų – pavyzdžiui, automobiliams privalu turėti žibintus, signalizaciją ir net priemones gaisrui gesinti. Maksimalus leistinas greitis, numatytas šiomis taisyklėmis, buvo tik 23 km/h, kas sukėlė visuomenės nepasitenkinimą ir protestus – dauguma manė, kad šis greitis…pernelyg didelis ir reikalavo sumažinti jį iki 12 km/h! Nereikia stebėtis – juk visi, išskyrus tokį greitį išbandžiusius vairuotojus, buvo įsitikinę, jog priešpriešinis vėjas kenkia plaučiams, kad moterys, greičiui pasiekus 30 km/h, visos kaip viena puls isterijon. Netgi rimti mokslo vyrai teigė, jog 80 km/h – tai mirtina žmogaus organizmui riba. Bet gyvenimas žengė pirmyn, augo važiavimo greičiai, nes tobulėjo automobiliai, atsirado kur kas svarbesnės problemos – kaip sureguliuoti eismą miestuose ir t.t. Beje Lietuvos teritorijoje pirmosios eismo taisyklės buvo įvestos 1896 metais, tais pačiais metais, kada Lietuvos keliais prariedėjo pirmasis automobilis – t.y. gerokai anksčiau, nei kai kuriose kitose, šiandien gerokai mus pralenkusiose automobilizacijos srityje valstybėse. Tai buvo Rusijos imperijos susisiekimo ministerijos parengtas dokumentas, nes Lietuva tada buvo imperijos sudėtyje. Šiose taisyklėse buvo nusakyta, kaip turi būti sutvarkytas eisme dalyvaujantis automobilis, kokie reikalavimai kelių apsaugai, o kokie vairuotojui, tačiau beveik nieko apie pačią eismo tvarką.

Specialistai, užsiimantys automobilių transporto klausimais, gana anksti suprato – norint, kad automobilių eismas peržengtų valstybių sienas, reikia vienodinti reikalavimus, ir tai pirmą kartą buvo padaryta 1909 metais Paryžiuje, pasirašius pirmąją „Tarptautinę konvenciją“, kurioje dar gana naiviai buvo nustatyti pagrindiniai automobilių eismo organizavimo ir reguliavimo principai , vairuotojų pareigos, reikalavimai automobilių konstrukcijai ir techninei būklei.

Sekančios Lietuvos teritorijoje galiojusios Kelių eismo taisyklės pasirodė prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jose vėlgi labai daug dėmesio skirta automobilio techninei būklei, registracijai, vairuotojo dokumentams, nustatytas vairuotojų amžiaus cenzas – 17 metų nuosavam ir 21 metais – bendrojo naudojimo automobiliui valdyti. Šiose taisyklėse pirmą kartą buvo apibrėžta motorinių transporto priemonių techninės apžiūros tvarka. Vėl labai daug dėmesio skirta kelių apsaugai nuo sugadinimo – pvz. limituoti padangų pločiai priklausomai nuo ekipažo svorio, greitis apribotas iki 25 verstų per valandą, na, o važiavimo tvarkai šių taisyklių autoriai paskyrė vos 4 straipsnius.

Pačios pirmosios tikrai lietuviškos Kelių eismo taisyklės buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1920 m. vasario 17 d. Jos vadinosi „Taisyklės apie tvarką ir išlygas plentais ir Susisiekimo ministerijos vieškeliais mechanine jėga varomais vežimais žmonėmis ir kroviniams vežioti“. Taisyklėse buvo tik 12 paragrafų, kuriuose buvo surašyti reikalavimai, susiję su automobilių (mechaninių jėgos vežimų) ir kitų transporto priemonių eismo saugumu ir kelių apsauga. Suprantama, tokios trumpos taisyklės negalėjo patenkinti nei eismo dalyvių, nei užtikrinti eismo saugumą, todėl iki Antrojo pasaulinio karo pradžios buvo ne kartą tobulinamos ir keičiamos. Tai darant, Lietuvos specialistai vadovavosi 1926 metais pasirašytos antrosios „Tarptautinės kelių transporto konvencijos“ reikalavimais. Konvencija buvo papildyta 1931 metais ir galiojo iki 1949 metų, kai Ženevoje buvo pasirašytas Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos (EEK) vidaus transporto komiteto paruošta nauja jos redakcija bei ją papildantis „Protokolas apie kelio ženklus ir signalus“. Šie du dokumentai tapo tipiniais daugelio pasaulio šalių kelių eismo taisyklėmis, padėjo iš esmės suvienodinti eismo tvarką pasaulyje.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU