RUSIJOS EŽERO PASLAPTIS
Žvarbi ir apniukusi 2006 metų spalio 18-ji kažkur Murmansko srityje Rusijoje šalia sienos su Suomija. Būrelis vyrų, tarp kurių keli – su akvalangistų kostiumais, keli kariuomenės padidinto pravažumo sunkvežimiai ir miško treliavimo traktorius ant kranto. Visi įdėmiai žvelgia į ežerą. O ten, toliau nuo kranto, ima burbuliuoti vanduo ir iš gelmių palengva išnyra keistas daiktas, apsuptas išsipūtusių guminių plūdurų. Pora vyrų sušoka į valtelę ir nusiiria prie jo, paskui save tempdami lyną, kuris pririštas prie traktoriaus. Jie tvirtina jį prie iškilusio į paviršių daikto, suriaumoja traktoriaus dyzelis, ir paslaptingasis skenduolis palengva ima artėti prie kranto…Netrukus, išaręs ratais minkštą pakrantės gruntą, jis jau stovi sausumoje. Tai gerokai apgadintas, bet dar atpažįstamas didžiulis sunkvežimis su dvieile kabina. Specialistai jį nesunkiai identifikuoja – tai Antrojo pasaulinio karo metų vilkikas „Faun ZR“. Po valandos ištraukiama krantan ir dviašė priekaba. Po to abu praėjusio karo reliktai pakraunami į autotraukinį ir iškeliauja į Maskvą, į privatų Vadimo Zadorožnio technikos muziejų, kuris ir organizavo šią neeilinę gelbėjimo operaciją.
Kas tai per automobilis ir kuo jis taip įdomus, kad privatus muziejus organizavo nemažai kainavusią gelbėjimo ekspediciją, sugebėjo įtikinti suteikti pagalbą, jį iškeliant, net netoliese įsikūrusį Rusijos armijos dalinį ir žada jį restauruoti? Sugrįžkime į prieškario metus. Niurnberge veikusi nedidelė firma “Faun”, garsėjusi savo komunalinės paskirties automobiliais, pagal individualius užsakymus praktiškai rankomis surinkdavo ir sunkvežimius. Į valdžią atėjus A.Hitleriui, ir ši visiškai taikią produkciją gaminusi įmonė buvo įtraukta į karinės produkcijos tiekimą vermachtui. Niurnberge imta gaminti triašius 6×6 tipo 2,5 tonos didelio pravažumo sunkvežimius, žinomus kaip “Einheitsdiesel” bei gigantiškus tankovežius “Faun L900” su tuo metu itin galingais 150 AG dyzeliniais varikliais “Deutz”. Tačiau šie automobiliai, nors ir labai įspūdingai atrodę vermachto paraduose, nepasiteisino jau pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais. Tuomet iš sausumos kariuomenės ginkluotės valdybos “Faun” gavo užduotį sukurti galingą vilkiką, kuris galėtų būti naudojamas užnugaryje sunkiems kroviniams gabenti, o taip pat kaip lokomotyvas pafrontės geležinkelio linijose. Konstruktoriai, daug negalvodami, paėmė jau minėtą sunkiasvorį “L900”, sutrumpino jo rėmą bei atsisakė vieno tilto, tačiau paliko tą patį 13,5 litro darbo tūrio 6 cilindrų 150 AG skysčiu aušinamą dyzelį “Deutz F6M517”, daugiadiskę sankabą, 4 laipsnių pavarų dėžę su papildoma pagreitinančia “Maybach” konstrukcijos pavara, leidusia vilkikui geru keliu įsibėgėti iki 60 km/h. Pavadintas “Faun ZR”, šis ganėtinai kompaktiškas dviašis vilkikas (bazė – 3600 mm, ilgis – 6450 mm) su erdvia dvieile keturių durų kabina ir nedideliu uždaru kėbulu gale vermachto specialistų buvo priimtas į ginkluotę ir nuo 1940 metų vidurio tapo pagrindine Niurnbergo gamyklos produkcija. Pats sverdamas 9,5 tonos, “Faun ZR” be problemų vilkdavo priekabą, sveriančią 30 tonų. Tiesa, tada per jo variklio purkštukus 100 kilometrų nuvažiuoto kelio pratekėdavo 50 litrų dyzelino…
Galinguosius “faunus” dažniausia naudojo inžinieriniai daliniai, kuriems reikėjo vilkiko pontoninių tiltų ir įvairių sunkių mechanizmų pervežimui, bei aerodromų aptarnavimo batalionai. Aerodromuose “faunai” buksyruodavo lėktuvus, tampydavo po kelias priekabas – cisternas, ant specialių priekabų parveždavo priverstinai nutūpusius laukuose lėktuvus.
Nemažai „faunų”, specialiai pritaikytų darbui geležinkeliu (modelis ZRS, kuriam sumontuoti geležinkelio vagonų ratai bei buferiai ir geležinkelio signalizacija, tiesioje padėtyje užblokuotas vairas), prasidėjus operacijai “Barbarossa”, gavo vokiečių geležinkelininkai. Tarybinių geležinkelių vežė buvo platesnė, nei Europoje, tad kol statybiniai būriai susiaurins okupuotose teritorijose esančių geležinkelių vėžę, kad ja galėtų riedėti vokiški garvežiai ir vagonai, vokiečiai gana plačiai naudojo krovinių gabenimui trofėjinius tarybinius vagonus, o vietoje garvežių sąstatą tempdavo “Faun ZR”, nes jo provėžą buvo galima reguliuoti. Vienas “faunas” bėgiais pavilkdavo 500 tonų sąstatą, o sukabinti po du, jie veždavo net ir 1000 tonų sveriantį traukinį.
Iš ežero ištrauktas “faunas”, kaip matyti iš jo WL serijos numerių, priklausė liuftvafės padaliniui, aptarnavusiam kažkur netoliese buvusį lauko aerodromą. Spėjama, kad kai buvo gautas pranešimas apie ant ežero ledo priverstinai nutūpusį “meseršmitą”, vilkikas su priekaba ir būriu remontininkų išvyko jo parvežti. Panašu, kad vokiečiai nesitikėjo, jog šaltą Rusijos žiemą ežero ledas bus nepakankamai storas, o gal jiems tiesiog nepasisekė – pasitaikė šaltiniuotas dugnas, o ten ledas visada plonesnis…Žodžiu, priartėjęs prie ant ledo gulinčio lėktuvo, sunkus vilkikas su priekaba įlūžo ir nugarmėjo dugnan, kartu pasiimdamas ir naikintuvą. Žuvo mažiausia vienas kareivis, matyt, nespėjęs iššokti iš grimztančio į 11 metrų gylį automobilio kabinos. Jo palaikai buvo aptikti vilkiko kabinoje. Matyt, tuo metu galimybių ištraukti lėktuvą ir vilkiką vokiečiai neturėjo, o netrukus frontas persirito per šią vietovę, ir paskendusi vokiška technika net šešiems dešimtmečiams liko ežero dugne. Tik jau XXI amžiuje smalsūs ieškotojai, remdamiesi vietinių gyventojų pasakojimais, atrado ir iškėlė pradžioje “meseršmitą”, o štai 2006 metų rudenį atėjo eilė ir “faunui” bei jo priekabai. Ežeras palyginti lengvai gražino žmonėms savo grobį. Vilkikas su supuvusia, tik dalinai išlikusia kabina, visas surūdijęs, be priekinių kapoto grotelių, tačiau su 1944 metų oru padangose ir tą lemtingą jam dieną į baką pripiltu dyzelinu, palengva iškilo į paviršių ir traktoriumi buvo ištemptas į krantą. Po to gelbėtojai ištraukė ir priekabą. Dabar šie karo veteranai jau Maskvoje, kur rengiamasi jų restauracijai. Pažadėta, kad po metų “Faun ZR” bus pristatytas visuomenei, o po to užims vietą muziejuje, greta atrestauruoto “Messerschmit Bf 109”, kurį parvežti vilkikas turėjo tą lemtinga tapusia 1944 metų žiemos dieną…