FORD V8 – AMERIKOS LEGENDA
Liucijus Suslavičius
Nuolatinė JAV autokoncernų kova už rinką labai greit nuvertino pirkėjų akyse 1928 metais debiutavusį ir su entuziazmu sutiktą „Ford A“ su 4 cilindrų 40 AG varikliu. Netrukę pasirodyti panašaus dydžio „Chevrolet“, „Chrysler“ su galingesniais ir labai tolygiai, su minimaliomis vibracijomis dirbančiais 6 cilindrų varikliais modeliai „nustūmė“ populiarųjį „forduką“ į antrą planą.. Jų pardavimas ėmė augti, o „fordų“ – mažėti. Tada Henris Fordas nusprendė, jog naujas „Ford“ modelis turės kompaktišką V8 tipo variklį.
V-8 varikliai nebuvo naujovė – jau keliolika metų kai kurios firmos naudojo juos savo brangiuose ir dideliuose modeliuose, nes tokie varikliai buvo sudėtingi gaminti, o todėl brangūs.
Gi H.Fordas nusprendė tokį variklį naudoti masiniuose, milijonais gaminamuose automobiliuose. Svarbiausia buvo sukurti naują sudėtingiausios detalės – V-formos cilindrų bloko su karteriu – liejimo technologiją. Gamybos organizavimu užsiėmė H.Fordo „dešinioji ranka“ – Čarlzas Sorensenas, disponavęs 50 milijonų dolerių – tokią didžiulę tiems laikams sumą koncerno savininkas skyrė naujai įrangai ir technologijai sukurti! Kaip įprasta, H.Fordas laikėsi savo principų – konstruktoriai turėjo sukurti galimai paprastesnį pavaros agregatą, ilgaamžį ir reikalaujantį minimalios priežiūros eksploatacijos metu. Ir reikia pripažinti, kad nieko labiau nesudėtingo ir nereikalaujančio priežiūros, kaip šis 3622 cm³ darbinio tūrio 65 AJ prie 3400 aps./min. galingumo agregatas, kitoms firmoms sukurti nepavyko. Pavyzdžiui, variklio vožtuvai buvo sureguliuojami gamykloje ir po to tik keičiami susidėvėjus. Vožtuvai buvo valdomi vieno paskirstymo velenėlio, įrengto tarp cilindrų blokų. Nors jau 1928 metų šešiacilindris „Chevrolet Six“ – irgi vienas masiškiausių automobilio istorijoje variklių – turėjo viršutinius vožtuvus galvutėje, H.Fordas liepė savo konstruktoriams negudrauti ir panaudoti apatinius vožtuvus. Užbėgant į priekį, galima pasakyti, jog šis variklis (vėliau padidinus galingumą iki 85 AJ) buvo be esminių pakeitimų gaminamas iki šeštojo dešimtmečio pradžios, naudojamas sunkvežimiuose, specialios jo modifikacijos stovėjo tankuose (500 AG išvystęs Ford GAA) ir net lėktuvuose.
Kadangi H.Fordas skubėjo atkovoti prarastas pozicijas rinkoje, pirmasis serijinis „Ford V8“, pasirodęs 1932 metais, buvo vis tas pat kampuotas „Ford A“, tik su nauju varikliu ir todėl žymiai greitesnis.
O pirmuoju tikrai nauju „Ford V8“ tapo 1934 metų modelis su erdviu keturių durų plieniniu kėbulu ir charakteringu širdelės formos falšradiatoriumi. Europoje jis geriau žinomas kaip „Ford B“, o TSRS jis buvo gaminamas su senuoju keturių cilindrų varikliu GAZ M-1.
1934 metų 3,6 litro darbo tūrio „Ford V8“ variklis išvystė 75 AG ir „įvarydavo“ automobilį iki 100 km/h greičio per 17 sekundžių. Tada gamintas liuksusinis pagal užsakymą surenkamas angliškas sportinis automobilis „Lagonda“ su 4.5 litro darbo tūrio varikliu tokį greitį pasiekdavo per 16 sekundžių, nors kainavo 12 kartų brangiau nei serijinis „Ford V8“!
1934 metų „Ford V8“ netruko įsigyti tokios asmenybės, kaip garsus politikas, būsimas JAV prezidentas Franklinas D.Ruzveltas, Atlanto nugalėtojas lakūnas Čarlzas Lindberghas ir kiti, tačiau labiausiai išgarsino šį automobilį JAV bankus siaubusių gangsterių porelė Boni ir Klaidas. Savo „operacijoms“ be „Thompson“ automatų jie visada naudojo „Ford V8“, aišku, vogtus. Pradėję nuo 1932 metų modelių, jie užbaigė savo karjerą, sušaudyti 1934 metų laidos sedane „Ford V8“…
Ne tik „Ford V8“ variklis, bet ir jo važiuoklė nesikeitė metų metais. Lonžeroninis rėmas su X – formos sustiprinimu, abiejų tiltų pakaba su skersinėmis lingėmis (anot senojo Henrio Fordo, tikimybė, kad pakaba sulūš, yra du kart mažesnė) ir A – formos atramomis, priimančiomis išilgines abu nedalomus tiltus veikiančias jėgas, mechaninė būgninių stabdžių pavara – tokie buvo konstrukciniai „Ford V8“ sprendimai. Nepaisant archajiškos važiuoklės, variklio privalumai buvo tokie akivaizdūs, jog 1935 metais „Ford“ vėl aplenkė pardavimų skaičiumi iki tol kelis metus pirmavusį „Chevrolet“. Serijiniai „Ford V8“ sėkmingai dalyvavo sportinėse varžybose, o 1936 metų pradžioje rumunų ekipažas P.Cristea – I.Zemfirescu važiuodami šiek tiek palengvintu 1934 metų „Ford V8“ tapo absoliučiais 1936 metų Monte Carlo ralio nugalėtojais!
Būtent su „Ford V8“ atėjo mada kasmet nors šiek tiek, bet pakeisti kėbulo išvaizdą. Už kėbulus buvo atsakingas H.Fordo sūnus Edselas Fordas, turėjęs neblogą skonį ir iš daugybės projektų išrinkdavęs tą, kuris turėdavo neabejotiną pasisekimą pirkėjų tarpe. 1936 metų modelis dar turėjo palyginti nedidelį plokščią priekinį stiklą ir ant pūstų apvalainų sparnų pritvirtintus žibintus, o štai 1938 metų modelyje priekinis stiklas – jau iš dviejų dalių, kiek didesnis ir aerodinamiškesnis. Lašo formos stiklais uždengti žibintai jau nebestyro oro sraute, o „paskandinti“ sparnuose. Gana paprasto iš vertikalių elementų surinkta ankstesnio modelio priekio apdaila pakeičiama vizualiai dinamiškesne iš daugybės plonų horizontalių juostelių, siekiančių iki priekinių durelių. 1939 metų modelyje kapotas užlinksta į priekį kaip paukščio snapas… Tuo pat metu „aštuoniukės“ galingumas padidinamas iki 85 AG, o stabdžiams pagaliau pritaikoma hidraulinė pavara – mat, H.Fordas nenorėjo mokėti už licenziją ir laukė, kol pasibaigs įstatymu numatytas mokėjimo už naudojimąsi svetimu išradimu laikas.
Bendru ikikarinių „Ford V8“ kėbulų bruožu, nesvarbu ar gamintų JAV, ar Europoje (Anglijoje, Vokietijoje, Danijoje, Prancūzijoje) buvo solidumas. Platūs, ratus gaubiantys sparnai, sujungti einančiomis išilgai kėbulo tvirtomis paminomis, masyviai atrodantys statramsčiai ir durelių rėmai žadino pasitikėjimą „fordu“, lyg ir garantuodami saugią kelionę.
Prieš karą „Ford V8“ buvo populiarus ne tik JAV. Jis kartu yra ir geriausiai žinomas Vakarų Europoje amerikietiškas automobilis. Jo dizainą kopijavo „Renault“, o nedidelė Prancūzijos firma „Rochet-Schneider“ ant savo važiuoklių paprasčiausiai montavo čia pat Prancūzijoje, Poilsy mieste firmos „Matford“ gaminamus kėbulus. Netoli nuo Lietuvos, Rygoje, „fordus“ su 65 ir 85 AG varikliais iš atvežtinių dalių surinkinėjo gamykla „Vairogs“, netrūko „Ford V8“ ir Lietuvoje.
Karui Europoje prasidėjus, aštuonių cilindrų „fordai“ buvo tarp pirmųjų rekvizuotų kariuomenės reikmėms automobilių. Ir ne tik paprasta ir patikima, atlaikanti dideles perkrovas konstrukcija tai lėmė, o ir variklis, itin plačiai naudotas sunkvežimiuose, šarvuočiuose, vikšriniuose šarvuotuose transporteriuose, štabo visureigiuose ir dar daug kur. V8 varikliai kariavo abejose fronto pusėse Europoje, Šiaurės Afrikoje, už Poliarinio rato ir Pietryčių Azijos džiunglėse.
Lengvieji „Ford V8“, militarizuoti supaprastinant kėbulą (nupjaunamas stogas, vietoje metalinių įrengiamos medinės durelės), sumontuojant superplačias žemo slėgio padangas ir didesnius oro filtrus, sėkmingai kariavo Šiaurės Afrikos dykumose, tūkstančiai „universalų“ prailgintais kėbulais aptarnavo užnugario dalinius. „Ford V8“ buvo vienas iš nedaugelio lengvųjų automobilių modelių, gamintas per visą II Pasaulinio karo laiką, tiesa, tik Anglijoje. JAV lengvųjų „Ford“ gamyba buvo sustabdyta 1942 metų pradžioje ir atnaujinta karui pasibaigus, kai buvo sukurti naujoviškai atrodantys modeliai. O klasikinis 1936 metų „Ford V8“ Anglijoje kaip „Ford „Pilot“ išbuvo ant konvejerio iki 1948 metų pabaigos.
Šiandien pirmųjų serijų „Ford V8“ yra ne tik labai vertinami kolekcionierių, bet it itin dažnai tampa įvairių savadarbių „hot rodų“ konstrukcijos pagrindu. Kad ir perdirbti, tačiau atpažįstami, jie tebeskleidžia nepakartojamą ketvirtojo dešimtmečio aurą…