FMTV –SUNKVEŽIMIAI IŠ TEKSO
Liucijus Suslavičius
Nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios gerus penkiasdešimt metų amerikietiški armijos sunkvežimiai buvo konstruojami pagal tą pačią “filosofiją” – klasikinė “ilganosė” komponuotė, nesudėtinga važiuoklės konstrukcija, dešimtmečius nesikeičianti grubią jėgą tiesiog “spinduliuojanti” utilitarinė išvaizda su spartietiška brezentine kabina. Dešimtimis ir šimtais tūkstančių tokie automobiliai riedėjo nuo žinomų gamintojų – GMC, “Mack”, “International”, REO – konvejerių. Bėgo metai, vienos firmos bankrutavo, kitos pakeitė savininkus bei pavadinimą, bet armijai tiekiamų sunkvežimių konstrukcija praktiškai nesikeitė, nei naujos dizaino “mados”, nei naujos technologijos, atrodo, negaliojo šiai automobilių kategorijai.
Persilaužimas (arba, jei norite, revoliucija) šioje srityje visai netikėtai net specialistams, sekantiems karinės technikos vystymosi tendencijas, įvyko paskutiniojo XX amžiaus dešimtmečio pradžioje. 1991 metų spalio mėnesį JAV gynybos ministerija pasirašė sutartį su automobilių gamybos srityje praktiškai nežinoma firma “Stewart and Stevenson” iš Hjustono Tekso valstijoje, pagal kurią ši įsipareigojo pagaminti 11200 armijos specifikaciją atitinkančių naujos kartos sunkvežimių, pavadintų FMTV (Family of Medium Tactical Vehicles – vidutinių taktinių automobilių šeimyna). 1999 metų sausio mėnesį pirmasis užsakymas buvo išpildytas, ir firma nedelsdama pradėjo vykdyti 1998 metų spalio mėnesį pasirašytą antrąjį 7,8 tūkstančio sunkvežimių bei 1,6 tūkstančio jiems skirtų priekabų gamybos kontraktą. Kaip atsitiko, kad visi iki tol JAV armiją bei jos sąjungininkus automobiliais aprūpindavę gamintojai “liko už borto”, o labai jau “riebų” kariškių užsakymą gavo niekam nežinoma firma? Svarbiausia priežastimi, be abejo, yra tai, kad “Stewart and Stevenson” sugebėjo sukurti visiškai kitokį, sakyčiau, europietiško stiliaus armijos automobilį, greitesnį, manevringesnį ir lengviau valdomą, nei iki tol JAV armijoje naudoti taktiniai didelio pravažumo 2,5 ir 5 tonų klasės sunkvežimiai. Antra, stambiesiems automobilių koncernams pradinis užsakymas – tie 11 tūkstančių automobilių – nėra toks didelis kaip atrodo, o vargo ir išlaidų būtų tikrai nemažai, nes reikėtų ne tik sukurti naują automobilių šeimyną, bet ir pertvarkyti gamyklas. Gi teksiečiai, pradėję, kaip sakoma, “nuo nulio”, labai greit Sealy mietelyje 60 mylių nuo Hjustono pastatė moderniausią pasaulyje karinių automobilių gamyklą, kurioje dirba 4 tūkstančiai darbuotojų, bei didžiulį atsarginių dalių tiekimo kompleksą. Gamyklos specialistai pasirengę 24 valandas per parą 365 dienas per metus suteikti pagalbą bet kuriame pasaulio krašte esančiam FMTV automobilių naudotojui. Beje, tai buvo numatyta kontrakte…
Firma “Stewart and Stevenson”, kurią 1902 metais įkūrė kalvis Džimas Stewartas ir račius Džo Stevensonas, dar trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje užsiėmė stacionarių dyzelinių pavaros agregatų miško pramonei gamyba, vėliau, karui prasidėjus, gamino dyzelinius elektros generatorius armijai, organizavo garsiųjų triašių sunkvežimių GMC CCKW-353 surinkimą bei kapitaliai remontavo džipus. Po karo Hjustone tesėsi stacionarių ir kilnojamų autonominių elektros srovės generatorių gamyba armijai bei laivynui. Generatoriai su “Stewart and Stevenson” ženklu, sukami dujų turbinų, stovi lėktuvnešiuose, kreiseriuose ir kituose laivuose, lauko sąlygomis štabams, dirbtuvėms, ligoninėms elektros energiją teikia ant automobilių priekabų sumontuoti dyzelių sukami generatoriai. Todėl kontrakto sunkvežimių gamybai vykdymui firmoje teko sukurti naują padalinį – “Tactical vehicle systems division”, kuris užsiėmė konstravimu bei gamybos organizavimu. Kadangi didesnio patyrimo šioje srityje teksiečiai neturėjo, jie kreipėsi į žinomus didelio pravažumo automobilių kūrėjus – Austrijos firmą “Steyr”, tuo metu visureigių gamybos srityje jau sėkmingai bendradarbiavusią su Kanados kariškiais. Austrai ne tik padėjo sukomponuoti važiuoklę, bet ir sukūrė naujam automobiliui paskirstymo dėžę su blokuojamu tarpašiniu diferencialu bei pritaikė jam atverčiamą austrišką trivietę vidutinės klasė sunkvežimių “Steyr” kabiną, tą pačią, kuri dar naudojama “L” šeimynos sunkvežimiams MAN, britų firmos ERF sunkvežimiams bei Graikijoje gaminamiems armijos sunkvežimiams “ELBO”. Todėl FMTV labai panašūs į minėtus europietiškus automobilius ir aiškiai skiriasi nuo amerikietiškų firmų produkcijos. Kadangi kabina sumontuota ant karinio sunkvežimio, jos stoge yra gana didelio skersmens liukas, kuriame galima sumontuoti standartinę apskritą turelę (Machine Gun Ring) kulkosvaidžiui.
Mechaniniai automobilių komponentai sukurti ir gaminami JAV. “Stewart and Stevenson” kaip subrangovus pritraukė 31 agregatų, mazgų bei komplektuojančių detalių gamintoją. Gamykloje iš esmės automobiliai tik surenkami, kaip tai įprasta JAV.
FTMV sunkvežimių konstrukcijoje nerasime nieko, kas labai jau nustebintų. Važiuoklės konstrukcija ganėtinai konservatyvi, su nedalomais tiltų karteriais, išilginėmis daugialakštėmis lingėmis, žemo slėgio plačiaprofilėmis padangomis, turinčiomis centralizuotą oro slėgio kontrolės sistemą su elektroniniu bloku, kurią tiekia “Eaton”. Sistema turi keturias vairuotojo parenkamas ir automatiškai palaikomas optimalaus slėgio padangose pozicijas: “greitkelis”, “bekelė”, “purvas/sniegas”, “gelbėjimasis”. Atrodytų, smulkmena, bet labai palengvinanti vairuotojo darbą – juk jam nereikia galvoti, kokį slėgį padangose nustatyti. Tiesiog spustelėjai atitinkamą klavišą, o elektronika toliau viską sutvarko pati. Standus lonžeroninis rėmas – pakankamai tradicinės konstrukcijos, tačiau čia randame originalų automobilių paskirtį bei eksploatacijos sąlygas atitinkantį sprendimą – rėmas ne kniedytas, kaip įprasta, rėmo skersiniai ir pakabos kronšteinai su lonžeronais sujungti “Huck bolt” tipo varžtais, kas ne tik garantuoja didelį konstrukcijos tvirtumą, bet ir leidžia, reikalui esant, atlikti važiuoklės remontą su paprasčiausiais veržlių raktais, nenaudojant net suvirinimo aparato. Unifikuoti varantieji tiltai su cilindriniais reduktoriais stebulėse sukurti kompanijos “Rockwell” specialistų. Kadangi gaminami du baziniai FMTV variantai – 2,5 tonos 4×4 ir 5 tonų 6×6 – tai skiriasi jų galinė pakaba bei triašio modelio vidurinysis tiltas – jis turi papildomą reduktorių, paskirstantį sukimo momentą tarp galinių varančiųjų tiltų.
Visiškai vienodi yra varikliai, besiskiriantys tik galia. Ilgaamžis 6 cilindrų skysčiu aušinamas 6,6 litro darbo tūrio turbodyzelis “Caterpillar” gali būti sureguliuotas 225 AG dviašiame variante ir 290 AG triašiame variante galingumui. Pirmuoju atveju dyzelis išvysto maksimalų 863 Nm sukimo momentą, antruoju – lygiai 1000 Nm. Jis gali dirbti tiek įprastu dyzelinu, tiek aviaciniu žibalu bei turbinoms naudojamais specialiais degalais. Pavarų dėžė – net 7 laipsnių “automatas” “Allison MD-7” su integruota paskirstymo dėže bei elektroniniu kontrolės bloku. Beje, transmisija taip vadinamo “full time all wheel drive” tipo, t.y., priekinis tiltas neišjungiamas. Sukimo momentas normaliomis sąlygomis paskirstomas 30 procentų priekiniam, 70 procentų galiniams tiltams, tačiau sunkvežimiui įstrigus ar ėmus buksuoti ratams, tarpašinis diferencialas automatiškai blokuojamas. Tokia sistema gerokai palengvina vairuotojo, dažniausia ne itin prityrusio, darbą. Be to, FMTV turi vairo stiprintuvą bei dviejų kontūrų stabdžių sistemą su pneumopavara bei antiblokavimo sistema, vairo kolonėlė – reguliuojamo aukščio. Maksimalus išvystomas geru keliu greitis – 94 km/h. Elektros sistema – 24 voltų, pirmą kartą armijos automobilyje turinti multipleksinį srovės vartotojų prijungimą.
Prieš pradedant gamybą, bandomieji sunkvežimių egzemplioriai nuvažiavo beveik milijoną mylių, jie buvo išbandomi ne tik JAV armijos poligonuose, bet ir Arktikoje, Afrikos dykumose, važinėjo tūkstančius kilometrų paplūdimiais, pasinėrę į sūrų vandenį. Gamintojo teigimu, atsparumu korozijai FMTV lenkia visus pasaulyje gaminamus analogus. Automobiliams dažyti firma sukūrė specialią daugiapakopę technologiją, be to, dažymui bei kabinos vidaus apdailai naudojamos medžiagos, visiškai nesugeriančios nuodingų chemikalų, neretai naudojamų karo veiksmuose. O tai reiškia, jog tokiomis medžiagomis užterštą automobilį pakanka nuplauti, ir juo vėl galima naudotis.
Sealy gamykla išleidžia 14 sunkvežimio modifikacijų – tris 4×4 tipo (bazė – 3900 mm) bei 11 6×6 tipo (bazė 4100, 4500 arba 5500 mm), skirtas tiek standartiniams, tiek specialiems kėbulams bei ginkluotei montuoti. Automobiliai, lyginant su pervežamo krovinio svoriu, gana sunkūs – dviašė transportinė modifikacija sveria 5 tonas, trumpesnė triašė – per 6 tonas, o pati ilgiausia net septynias. Užtat tą svorį, kuriam jis skirtas, FMTV veža bet kokiomis sąlygomis.
Reduktorių stebulėse ir didelio skersmens padangų dėka automobilis gali pasigirti nemaža prošvaisa – net 560 mm, jis gali be sustojimo forsuoti 914 mm gylio brastą, o specialiai parengus, nebaisus ir 1,52 metro gylio vandens telkinys. FMTV įvažiuoja į 60% įkalnę ir nevirsta, važiuodamas skersai 30% šlaito. Bakuose esančių degalų dviašiam automobiliui pakanka nuvažiuoti ne mažiau 645 kilometrų, sunkesnis triašis nuvažiuoja 480 kilometrų. Beje, dabar kiti laikai, nei, tarkime Korėjos karo metais. Automobiliai į paskirties vietą dažnai ne važiuoja, o skrenda! Skrenda pakrauti į transporto lėktuvą ar pakabinti po sraigtasparniu. FMTV turi rėmo galuose specialias kilpas lynams, kuriais sunkvežimis pakabinamas po sraigtasparniu, beje, išdėstytas taip, kad pakilus į orą, lynai neliečia nei kabinos, nei kėbulo bortų. Po kėbulu – hidraulinę pavarą turinti gervė su 93 metrų ilgio lynu.
“Stewart and Stevenson” pagaminti sunkvežimiai jau dalyvavo ne vienoje karinėje operacijoje ir pateisino tiek gamintojų, tiek užsakovų lūkesčius. Ryšium su tuo verta paminėti faktą, jog artimiausiu metu FMTV bus pradėti rinkti Didžiojoje Britanijoje, Birmingeme esančioje kompanijos LDV gamykloje. Atrodo, visai nesenai britai “diktavo madas” karinių automobilių srityje, šalies armija ir daugelio Britų Sandraugos šalių kariai naudojo vien tik anglų inžinierių suprojektuotus ir anglų darbininkų rankomis pagamintus “bedfordus”, “leilandus”, “fodenus”, “hamberius”, “skemelus”. Šiandien situacija kardinaliai pasikeitusi – Didžiosios Britanijos karinėse pajėgose vietoje angliškų naudojami lengvi vokiški “Unimog”, austriški “Pinzgauer” didelio pravažumo sunkvežimiai, sunkiuosius vilkikus “Scammel” išstūmė amerikietiški “Oshkosh” markės tankovežiai. Dabar gi nuo 1945 metų vidutinės klasės armijos sunkvežimių tarpe dominavusios markės “Bedford” vietą užims amerikietiški FMTV, o britų firmoms liks tik specialių kėbulų jiems gamyba.