„VALDAJ” – NAUJA „VIDUTINĖ KLASĖ”
Liucijus Suslavičius
Įdomi situacija klostosi Rusijos krovininių automobilių rinkoje – nors pardavimų skaičiumi absoliučiu lyderiu yra pusantros tonos krovinio vežanti „gazelė” iš Nižnij Novgorodo ir jos modifikacijos, tačiau vos ne visi gamintojai aktyviai siūlo naujus automobilius vidutinėje – 3,5-4,5 tonos – klasėje. Jei pamenate, būtent tokio tonažo buvo populiariausias tarybinis sunkvežimis GAZ-53, kurio gamybos 40-metį neseniai minėjo gamykla, toks yra dabar gaminamas GAZ-3307. Bet, subyrėjus TSRS, šios klasės sunkvežimių gamyba sumažėjo net keliolika kartų, nes atrodė, jog privačiam verslui tokio dydžio automobiliai nereikalingi. Tolimiems pervežimams reikia sunkiųjų autotraukinių, na, o prekių išvežiojimui ir smulkiam verslui visiškai pakanka tonai – pusantros gabenti skirtų nedidelių krovininių automobilių. Tad kuo paaiškinti tai, kad po dešimtmetį trukusios „ramybės” vidutinio tonažo sunkvežimių rinkos sektoriuje, kurį kiek pagyvino Maskvoje pradėtas serijiniai gaminti ZiL-5301 „Byčiok”, staiga atsirado ir MAZ’e gaminamas „Zubrionok”, ir mažas „kamaziukas”, ir mūsų šiandieninio pasakojimo herojus – GAZ-3310″Valdaj”? Nejau šnekos apie tokio tonažo sunkvežimių eksploatacijos neekonomiškumą buvo nepagrįstos?
Viskas teisinga – ir GAZ-53, ir jam artimas ZiL-130, vyravę TSRS autoparke, šiandieninėmis sąlygomis nepasiteisina, net jei vietoje neekonomiškų karbiuratorinių variklių jiems sumontuotume dyzelius. Šie sunkvežimiai buvo sukurti ir masiškai gaminami, atsižvelgiant ne į rinkos poreikius, o į „socialistinio liaudies ūkio” specifiką. Pirmiausia įvertinami kariškių reikalavimai (TSRS kiekvienas automobilis buvo karinėje įskaitoje), atsižvelgiama į eksploatacijos sąlygas (prasti keliai ar net rusiška bekelė), aptarnavimo galimybes (kolūkių dirbtuvės, žinybiniai garažai) ir tada pasirenkama konstrukcija ir automobilio parametrai. Todėl daugelį metų buvo gaminami paprastos konstrukcijos, daug sveriantys, dideliais ratais automobiliai, sugebantys įveikti bekelę, pakankamai patvarūs, nereiklūs eksploatacinėms medžiagoms, nesunkiai remontuojami neaukštos kvalifikacijos meistrų. Šiandien tokie automobiliai gal ir tinka kur nors kaimuose, tačiau visai nepriimtini miestuose, kur reikia ekonomiškų, kuo mažiau aplinką teršiančių, dinamiškų, manevringų, komfortiškomis kabinomis, patogių pakrauti krovininių automobilių, galinčių patenkinti specifinius tiek masinio prekių išvežiojimo, tiek miestų komunalinio ūkio reikalavimus šiuolaikinėms transporto priemonėms. „Gazelės” pasirodė esančios pernelyg mažos, o gamykla AMO-ZiL viena patenkinti visos didžiulės Rusijos poreikius naujiems „miesto sunkvežimiams”, kaip drąsiai galime vadinti naująją keturių tonų klasės sunkvežimių kartą, negali.
Nižnij Novgorode įsikūrusi gamykla GAZ paskutinė parengė gamybai savąjį „miesto sunkvežimio” modelį. Iš vienos pusės, tai lyg ir minusas – konkurentai jau turi savo pirkėjų ratą, yra žinomi jų gaminamų automobilių privalumai, veikia aptarnavimo stočių tinklas. Tačiau pradėję vėliau gali įvertinti pirmųjų padarytas klaidas ir jų išvengti ar net rasti geresnį sprendimą. Panašu, kad būtent taip bus ir naujojo „Valdaj” atveju – juk ne veltui pradžioje skelbtą gamybos pradžią – 2006 metus – GAZ savininkai gerokai paankstino. Rusijos spaudoje teigiama, jog pirmoji naujų sunkvežimių partija bus pagaminta dar šiais metais. Reiškia, kelis metus parodose kaip prototipas pristatinėtas ir gamykloje patyliukais tobulintas automobilis tikrai reikalingas pirkėjams.
Tokia gamykla kaip jau 70 metų atšventęs GAZ naujo modelio tuščioje vietoje nekuria – nusistovėjusi gamybos technologija, turimi įrengimai „apriboja” konstruktorių sprendimų laisvę. Todėl dar 1999 metais pradėtas bandyti naujas sunkvežimis nemažai agregatų perėmė iš jau gaminamų „gazų”. „Valdaj” važiuoklė – modifikuotas kapotinio analogiškos klasės sunkvežimio GAZ-3309 rėmas ir pakaba su išilginėmis pusiauelipsinėmis lingėmis bei nedalomais tiltais. Modifikacija visų pirma palietė pakabą. Dabar priekyje sumontuotos mažalakštės lingės, o galinio tilto pakaboje neliko papildomų lingių, be to tiek priekyje, tiek gale įrengti šoninius svyravimus mažinantys skersiniai stabilizatoriai. Visiškai kitokia stabdžių sistema – „Valdaj” turi diskinius visų ratų stabdžius su pneumopavara ir Vokietijoje gaminama ABS. „Miesto sunkvežimis” turi būti kuo žemesnis, tad vietoje įprastų „gazonams” 8,25 – 20 dydžio padangų naudojamos gerokai mažesnio skersmens 215/75R17,5 padangos. Jau vien dėl to kėbulo grindų aukštis sumažėjo iki 1,0 metro. Kurdami „Valdaj”, GAZ’o konstruktoriai įvertino šiuolaikines tokios klasės sunkvežimių komponavimo tendencijas, tad pasirinko bene optimaliausią pasyviojo saugumo bei svorio pasiskirstymo tiltams požiūriu variantą su kompaktiška pusiaukapotine komponuote su ant variklio dalinai „užstumta” triviete kabina nuo pusantratonio sunkvežimio GAZ-3302″Gazel”. O tai vertė priekinius sparnus ir variklio gaubtą irgi daryti panašius. Aišku, jie yra kiek didesni, kas matosi, pastačius „Valdaj” greta „gazelės”, tačiau „firminis” dizaino stilius išlaikytas. Naujas kombinuotos konstrukcijos bamperis – jo centrinė dalis, sujungta su rėmo lonžeronais, plieninė, o prie jos varžtais pritvirtinti lenkti galai – plastmasiniai, lengvai keičiami avarijos atveju. Neužmiršti galinis ir šoniniai apsauginiai bamperiai, neleidžiantys palįsti po sunkvežimiu į jį atsitrenkusiems lengviesiems automobiliams bei motociklams.
Modernus sunkvežimis turi būti dyzelinis ir jokių ten „volginių” motorų, kaip „gazelėse”! Vėlgi, variklio skyriaus matmenys riboja galimų variklių pasirinkimą – jie turi būti ne daugiau kaip 4 cilindrų, maždaug 4 litrų darbo tūrio. Gamykla jau išbandė įvairius IVECO, „Cummins” ir „Caterpillar” gaminamus dyzelius, bet vargu ar Rusijos vidaus rinkai skirti „Valdaj” juos gaus – sunkvežimis gerokai pabrangtų. O išreklamuoto GAZ-560, gaminamo pagal „Steyr” licenziją, GAZ’as, atrodo, atsisako galutinai. Todėl standartiniu numatytas Minske gaminamas dyzelis MMZ D-245.7, išvystantis 122AG/2400 aps/min ir atitinkantis „Euro-2″ reikalavimus. Su juo GAZ-3310 – toks yra oficialus „Valdaj” indeksas – iš vietos iki 80 km/h įsibėgėja per 39 sekundes ir geru keliu išvysto 100 km/h maksimalų greitį. Tiesa, sunkvežimį bandę Rusijos žurnalistai pažymėjo triukšmingą gana stipriai vibruojančio baltarusiško dyzelio darbą, bet jei ateityje „Valdaj” imtų surinkinėti Rokiškio gamykla, ji tikriausiai parinktų geresnėmis savybėmis pasižymintį variklį. Pavarų dėžė – penkialaipsnė, analogiška naudojamai sunkvežimyje GAZ-3309.
Parengtas kelionei „Valdaj” sveria 3515 kilogramų, jo kėbulan galima pakrauti 3660 kilogramų, t.y., didžiausia leistina masė – 7,4 tonos. Gamykla planuoja gaminti modifikacijas su 3300 mm ir 4000 mm ilgio baze, taip pat greta standartinės siūlyti dvieilę kabiną, reikalingą specialios paskirties automobiliams, kurie tikrai bus gaminami, panaudojant naujo sunkvežimio važiuoklę. Be dailios išvaizdos, gero nuosavo svorio ir pervežamo krovinio santykio, naujasis „gazonas” turi dar vieną kozirį – jis kiek pigesnis tiek už maskviečių „Byčiok”, tiek už mažuosius „mazus” ir „kamazus” ir tai, ko gero, garantuoja jo sėkmę rinkoje. Nižnij Novgorode planuojama 2005 metais pagaminti 5 tūkstančius „Valdaj”, o projektinis pajėgumas – net 25 tūkstančiai šio modelio sunkvežimių ir važiuoklių per metus.