GIGANTAI TŪPĖ IR KAUNE
Liucijus Suslavičius
Kaip savo atsiminimuose teigia profesorių Hugo Junkersą (1859-1935) pažinoję amžininkai, garsusis aviacijos specialistas turėjo užsibrėžęs du svarbiausius tikslus – iki tol iš medžio ir drobės gamintus lėktuvus pakeisti metaliniais ir sukurti
,,skraidantis sparnas” tipo lėktuvą, nes manė, kad lėktuvo uodega – tai tik jo aerodinamiką bloginantis konstrukcijos elementas. Jei pirmąjį sau iškeltą uždavinį jis sėkmingai išsprendė, sukūręs iš gofruoto diuralio (charakteringas daugelio ,,Junkers” markės lėktuvų bruožas) pagamintus įvairių tipų sausumos ir jūrinius lėktuvus, tai įgyvendinti antrąjį sekėsi sunkiau. Tiesa, jau 1910 metais H. Junkersas užpatentavo ,,skraidančio sparno” idėją, bet iki praktinio jos įgyvendinimo buvo dar labai toli. Profesorius prie savojo tikslo ėjo žingsnis po žingsnio, kurdamas įvairius prototipus, tačiau iki pat savo mirties ,,skraidančio sparno” taip ir nesukūrė.
Bene arčiausiai prie tokios koncepcijos realizavimo praktikoje jis buvo, kai 1929 metų gruodžio 6 dieną firmos ,,Junkers Flugzeugwerke” pilotas – bandytojas Wilhelmas Zimmermanas pirmą kartą pakėlė į orą keturmotorį ,,G 38″(vyriausias konstruktorius – Ernstas Zindelis). Tuo metu ,,G 38″ buvo didžiausiu sausumos lėktuvu pasaulyje. Maksimali jo starto masė – 24 tonos, sparnų ilgis – 44 metrai, ilgis – 23,2 metro, aukštis – 6,38 metro, sparnų plotas – 300 kv.m. Žvelgiant iš apačios ar iš viršaus siauras lėktuvo fiuzeliažas su griozdiška biplanine uodegos ,,etažere” tiesiog ,,ištirpdavo” didžiulių plačių sparnų fone…
Bendras keturių variklių galingumas pradžioje siekė 2440 AG(du varikliai po 800 AG ir du varikliai po 420 AG). Tiesa, greitis buvo nedidelis – tik 190 km/h, tad vėliau gamykla kelis kartus keitė variklius, sumontuodama vis galingesnius, kol paskutiniame variante bendra keturių dyzelinių (!) ,,JUMO 4″galia pasiekė 2990 AG.
Įdomiausia šiame gigantiškame metaliniame lėktuve, pastatytame pagal H.Junkerso technologiją iš gofruoto aliuminio detalių buvo jo sparnai. Jie buvo neįprastai platūs (sujungimo su fiuzeliažu vietoje – 10,8 metro) ir stori – net 2,08 metro. Juose pakako vietos ne tik patogiai išdėstyti 4 variklius, ilgais (1,5 metro ilgio) velenais sujungtus su mediniais keturmenčiais propeleriais, bet ir įrengti keleivių kabinas bei degalų bakus. Pirmasis ,,G 38″nepasižymėjo didele talpa – jis turėjo tik 9 sėdimas (iš jų – 6 sparnuose) ir 4 miegamas vietas, nes buvo greičiau eksperimentiniu prototipu. Užtat antrąjį egzempliorių – ,,G 38b” – gamykla pritaikė komerciniams reisams kur kas geriau. Jame pavyko įrengti net 34 vietas keleiviams: Lėktuvo fiuzeliaže, išdėstyti dviem aukštais, stovėjo26 krėslai, po 3 vietas buvo sparnų kabinose ir dar dvi mažoje kabinoje pačiame priekyje. Pavyko pagerinti lėktuvo aerodinamiką, tad jis ir skrido truputį greičiau – 208 km/h, ir kiek toliau – net 1900 kilometrų. Vėliau firmos gamykla Dessau mieste analogiškai pertvarkė ir pirmąjį ,,G 38″ egzempliorių.
Vokietijos aviacijos bendrovė ,,Lufthansa”, įsigijusi abu keturmotorius milžinus, pavadino pirmąjį ,,Deutschland”, antrąjį – ,,Hindenburg”. Kadangi ir po kelių modernizacijų ,,G 38″ nepasižymėjo greičiu ir ekonomiška eksploatacija, daugiau jų ,,Junkers Flugzeugwerke AG” nepagamino.
Visgi dydis daro savo, ir gigantiško ,,junkerso” pasirodymas virš miesto ir tūpimas aerodrome ilgai būdavo ypatinga atrakcija, sutraukdavusia į aerodromus, kur jie nusileisdavo, minias smalsuolių. Taip būta ir Kaune, kur 1932 metais lankėsi ,,Hindenburg”. Lėktuvams pradėjus reguliarius skrydžius į Londoną, Romą, Stokholmą, o taip pat nuolatos skraidant tarp didžiųjų Vokietijos miestų
susidomėjimas jais kiek išblėso. Nepaisant didelių matmenų, šiuos lėktuvus jų pilotai vertino neblogai. Jie skrydyje buvo stabilūs, manevringi ore, nepaisant dydžio, ir gana patogūs valdyti. Didesnių avarijų su jais taip pat nebuvo, kol pirmasis ,,G 38″ nesudužo bandomojo skrydžio metu 1936 metais, nes remontininkai atvirkščiai sujungė valdymo traukes.
Antrąjį gigantą 1940 metais rekvizavo Luftvafė ir naudojo jį transporto reikalams.
1941 metų gegužės 17 dieną jis stovėjo Tatoi aerodrome netoli Graikijos sostinės Atėnų. Čia jį užklupo netikėtas britų aviacijos antskrydis. ,,G 38″ buvo pernelyg didelis, kad britų pilotai į jį nepataikytų…