ILGAAMŽIS REKORDAS
Liucijus Suslavičius
1939 metų gegužės 26-ji, firmos „Messerschmitt” aerodromas Haunštetene. Mechanikai išridena iš angaro nedidelį ilganosį vienmotorį monoplaną. Firmos lakūnas-bandytojas Fritzas Wendelis įlipa į kabiną, uždaro gaubtą ir pakelia ranką. Sukaukia dirbantis maksimaliais sūkiais variklis, ir lėktuvas, įsibėgėjęs aerodromo pakilimo taku, pakyla į orą. Pilotas nukreipia savo lėktuvą geležinkelio linijos Augsburgas – Buchlojė kryptimi. Čia sporto komisarai pažymėjo 3 kilometrų ilgio kontrolinį ruožą greičio rekordui ore fiksuoti. F.Wendelis išlygina lėktuvą ir vėl padidina variklio sūkius iki maksimalių. Kaip žaibas praskrieja ilganosis „meseršmitas” virš greičio matavimu užsiėmusių komisarų. Jie patvirtina – skrydis užskaitytas, ir pilotas apsisuka ir vėl maksimaliu greičių praskrenda priešinga kryptimi… Iš viso F. Wendelis virš kontrolinės atkarpos praskrido net 4 kartus ir tik tada vėl nusileido Haunštetene. Aerodrome jo laukusieji džiūgavo – komisarai užfiksavo vidutinį 755,13 km/h greitį (arba 9,53 km/h daugiau, nei ankstesnis piloto Hanso Diterlės konkuruojančios firmos „Heinkel” lėktuvu He 100V8 išvystytas greitis), ir F.Wendelis bei jo lėktuvas „Messerschmitt Me 209 V1″ tampa naujais greičio ore pasaulio rekordininkais! Tai tikrai svarus pasiekimas – šis lėktuvų su propeleriu greičio rekordas išsilaikė neįveiktas net 30 metų ir tik praėjus tokiam tikrai ilgam laiko tarpui amerikietis lakūnas-bandytojas Derilas Grynamyeris su lėktuvu „Grumman F8F-2 Bearcat” sugebėjo pasiekti geresnį rezultatą – 776,67 km/h.
Garsusis vokiečių aviakonstruktorius Willy Messerschmittas savąją konstruktoriaus karjerą pradėjo trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nuo nedidelių vienmotorių sportinių lėktuvų kūrimo. O išgarsėjo jis 1934 metais į orą pakilusiu keturviečiu „Taifun” (Me Bf 108A V1), turėjusiam daug naujų techninių sprendimų, panaudotų sekančiame „meseršmite” – „Me Bf 109″, kuris vėliau tapo masiškiausiai gamintu vokišku lėktuvu istorijoje. Bet iki Antrojo pasaulinio karo, kur šis lėktuvas išgarsėjo, dar buvo daug laiko. Ėjo tik 1935 metai, ir pasaulio greičio rekordas – 567 km/h, kurį tais metais rugsėjo 13 dieną pasiekė ekstravagantiškasis amerikietis Hovardas Hjuzas – turėjo būti viršytas! Tam tikslui vienas iš turimų „Bf 109″ prototipų – „V13″ – buvo specialiai pertvarkytas. Jam sumontuotas aptakus sraigto kokas, žemesnė piloto kabina, užklijuoti visi paviršiaus sujungimų plyšiai, o pats lėktuvas nupoliruotas iki blizgesio. Tačiau tik po dviejų metų išbandymų, 1937 metų lapkričio 11 dieną firmos pilotui-inžinieriui Hermanui Vursteriui pavyko gerokai viršyti amerikiečio pasiektą greitį – po šešių skrydžių 75 metrų aukštyje FAI komisarai matavimo ruože tarp Augsburgo ir Buchlojės užfiksavo vidutinį 610,95 km/h greitį.
Šio pasiekimo paskatinta, Vokietijos Reicho aviacijos ministerija pavedė firmoms
„Messerschmitt” ir „Heinkel” ištirti galimybes sukurti dar greitesnius lėktuvus. Projektinėje užduotyje buvo minima 700 km/h! Konkuruojantys lėktuvai turėjo gauti tą patį variklį – specialiai rekordui pasiekti sukurtą V-10 tipo „Daimler Benz DB 601 ReV” (Rekord Versuch – rekordinis bandymas). Tokių 2770 AG/3100 aps/min galią išvystančių variklių pagaminta vos trys. V. Messerschmittas savo rekordinį lėktuvą, gavusį indeksą „”Me 209″, kūrė vaizdžiai sakant, „aplink variklį”. Ištisai metalinės konstrukcijos lėktuvas šiek tiek priminė sumažintą „Me Bf 109″, tačiau jo siluetas buvo kiek kitoks, o važiuoklė buvo įtraukiama kitaip nei „109-jo”. Įtraukiamas buvo ir gale esantis atraminis ratukas. Svarbiausiu skirtumu tapo aušinimo sistema – vietoje įprastų radiatorių rekordinis „meseršmitas” (beje, kaip ir konkuruojantis „Heinkel”) turėjo sudėtingą sparnuose įrengtą aušinimo skysčio išgarinimo ir kondensacijos sistemą (paviršinis aušinimas).taip pavyko gerokai sumažinti oro pasipriešinimą.
Pirmasis bandomasis „Me 209V1″į orą pakilo 1938 metų rugpjūčio 1 dieną su mažesnio galingumo – tik 1775 AG – varikliu. 2,5 tonos starto svorio lėktuvo ilgis buvo 7,24 m, sparnų ilgis – 7,80 m, jų plotas – 10,55 kvadratinio metro, plokštumų apkrova – 238,38 kilogramo į kvadratinį metrą. Lėktuvas ore galėjo išbūti 30 minučių. 1939 metų vasario 2 dieną pilotas H. Vursteris pakėlė į orą ir antrąjį prototipą „V2″, tačiau iš karto po to tolimesni lėktuvo bandymai buvo patikėti jaunam 24 metų pilotui Frizui Wendeliui. Deja, jau balandžio 4 dieną šis, priverstinai tūpdamas Haunštetene dėl variklio gedimo, sudaužo „V2″. Likęs vienintelis „V1″ tobulinamas toliau. Juo skraido F.Wendelis. Taip ateina jau minėta 1939 metų gegužės 26-ji. – naujo rekordo diena.
Vokietija intensyviai rengiasi karui, ir Reichą garsinantys rekordai nebedomina jo vadovų. Rekordinis „Me 209″ oficialiuose vokiečių spaudos pranešimuose įvardinamas kaip standartinio „Me Bf 109″ modifikacija „109R”, norint sudaryti įspūdį, kad vokiečių naikintuvai greičiausi pasaulyje, o paskutinysis gamykloje pastatytas prototipas „V4″ iš tikrųjų perkomponuojamas į karinį ginkluotą naikintuvą, bet lėktuvo skraidymo savybės visiškai netenkina užsakovo, ir jo atsisakoma.
Rekordinis „ME-209″ 1944 metais iš gamyklos perduodamas saugoti į Berlyne esantį aviacijos muziejų, tačiau čia jį užklupo sąjungininkų bombonešių antskrydis…
Autorius dėkoja Petrui Akiniui už suteiktą informaciją.