PAVADINTI ANTIKOS HEROJŲ VARDAIS…
Liucijus Suslavičius
XX amžiaus pirmieji dešimtmečiai, ypač trečiasis – tai aviacijos technikos brendimo laikotarpis. Iš tik narsiems aviacijos pionieriams paklūstančių „skraidančių etažerių” Pirmojo pasaulinio karo metais išsivystę į patikimus, gana greitus ir grėsmingus skraidančiuosius ginklus, po jo lėktuvai ėmė itin staigiai tobulėti, nes jiems gaminti pradėta masiškai naudoti naujas medžiagas ir technologijas, empiriniai pionieriškojo laikotarpio bandymai rasti geriausias proporcijas, sparnų ir uodegos formą užleido vietą moksliškai pagrįstiems inžinieriniams skaičiavimams. Kaip to rezultatas, į orą pakilo visiškai naujų formų ir dydžių lėktuvai su kelias varikliais, garantavusiais kur kas patikimesnį ir komfortiškesnį skrydį. Visame pasaulyje kūrėsi didesnės ir mažesnės oro transporto kompanijos, gabenusios paštą ir keleivius.
Viena didžiausių skrydžių bendrovių tada buvo Didžiosios Britanijos kompanija „Imperial
Airways”. Jau pats pavadinimas sakė, jog jos paskirtis – aptarnauti Britų imperiją, virš kurios, kaip tada buvo sakoma (ir taip buvo iš tikrųjų), „niekados nenusileidžia saulė”. XX amžiaus tempas nebeleido valdininkams iš Londono į tolimas užjūrio kolonijas savaites ar net mėnesius plaukti laivais, greito susisiekimo poreikį pajuto daugybės kasyklų, plantacijų, įmonių, įsikūrusių Didžiosios Britanijos kolonijose, savininkai, kuriems dažnai reikėjo keliauti tarp metropolijos ir savo valdų. Galu gale, viena iš nugalėtojų Pasauliniame kare tiesiog privalėjo laikas nuo laiko viešai pademonstruoti savo pramonės potencialias galimybes kitoms Europos šalims, kurios irgi nesnaudė ir jau spėjo daug ką nuveikti civilinės aviacijos srityje.
1928 metais „Imperial Airways” vadovybė kreipėsi į bene stambiausią tuo metu šalyje sunkiųjų lėktuvų gamyboje besispecializuojančią firmą „Handley Page”, įsikūrusią Kriklvude šalia Londono, su pasiūlymu sukonstruoti ir pagaminti daugiavietį daugiamotorį keleivinį oro lainerį darbui Europoje, tačiau su galimybe lengvai pertvarkyti jį tolimiems skrydžiams į Indiją bei Afriką. Smulkiau aptariant būsimojo lėktuvo specifikaciją, prieita išvados, jog tinkamiausias bus keturmotoris variantas, garantuojantis patikimą skrydį virš negyvenamų dykumų ir kalnų, net jei vienas iš variklių ir sustotų. Sąlyga buvo tokia – lėktuvas su trimis veikiančiais varikliais turėjo sugebėti išsilaikyti 1800 metrų aukštyje maršrutuose į Rytus ir Pietus, ir ne mažiau 900 metrų aukštyje skrydžiuose virš Europos. Visi varikliai turėjo būti montuojami kuo arčiau vienas kito, kad, kuriam nors jų sugedus, traukos asimetrija ir tuo pačiu apkrova valdymo įrengimams būtų kuo mažesnė. Tačiau naujojo lėktuvo komponuotė nustebino daugelio aviacijos firmų specialistus – tuo laiku, kai daug kur jau buvo kuriami ir bandomi daugiamotoriai monoplanai, konservatyvūs britai gal net iš principo pasirinko pusantrasparnio biplano schemą su „Warren” tipo statramsčiais, tiesa, jau be įprastų biplanams trosinių atotampų tarp sparnų. Apatinis trumpesnis sparnas buvo ne lygus, o ištęstos W raidės formos. Bendrai paėmus, lėktuvo konstrukcija, sukurta Kriklvude, tiems laikams tikrai nebuvo prasta: liemuo turėjo metalinį vamzdinį karkasą, tose vietose, kur įrengtos keleivių kabinos, karkasą papildoma sustiprino kevalinės konstrukcijos gofruoto aliuminio apvalkalas. Dideliam lėktuvui valdyti reikėjo didelių horizontalių ir vertikalių vairų, todėl, kad nors kiek sumažinti jų matmenis ir liemens detalių apkrovą, konstruktoriai panaudojo „etažerę” iš trijų vertikalių ir juos iš viršaus ir apačios uždengiančių horizontalių vairų plokštumų. Platūs ir ilgi eleronai buvo tik ant viršutinio sparno. Važiuoklė – neįtraukiama, su didelio skersmens padangomis. Keturis oru aušinamus žvaigždinius variklius teko sumontuoti dviem aukštais – du pakabino po viršutiniu sparnu, du – ant apatinio sparno šalia liemens. Priklausomai nuo modifikacijos, jie buvo skirtingi- H.P.42W komplektavo Bristol Jupiter X.FBM po 650 AG kiekvienas, „kolonijinis” variantas H.P.42E turėjo silpnesnius – tik 575 AG Bristol Jupiter XLF, nors pagal logiką turėjo būti atvirkščiai. Varikliai neturėjo gaubtų, jie suko keturmečius medinius propelerius. Europos maršrutams skirtas modelis turėjo du ištaigingai įrengtus keleivių salonus – priekyje 18 žmonių, viduryje – 20 žmonių. H.P.42E skraidino kur kas mažiau – 6 priekiniame salone, 12 viduriniame salone. Užtat komforto čia būta daugiau – skrydžio metu keleiviai galėjo net miegoti. Abejų variantų matmenys – identiški: sparnų mojis – 39,62 m, liemens ilgis – 28,10 m, sparnų plotas –
287,05 kvadratinio metro. Lėktuvas svėrė 8050 kilogramų (versija E) arba 8400 kilogramų (versija W), skyrėsi ir starto masė – atitinkamai 12,8 tonos ir 13,8 tonos. Didelį aerodinaminį pasipriešinimą turintis biplanas buvo lėtas –tuščias vos ne vos sugebėdavo pasiekti maždaug 200 km/h, tačiau realus kreiserinis H.P.42 greitis buvo tiesiog juokingas – 153 km/h. Kilimo greitis irgi labai nedideli – 3,6 – 4,0 m/s, skridimo „lubos” – 3200 metrų. Skrydžio nuotolis priklausė nuo keleivių ir krovinio svorio, tačiau net prie geriausių sąlygų neviršijo 1600 kilometrų.
Pirmasis į orą 1931 metų lapkričio 14 dieną pakilo prototipas H.P.42E G-AAGX, jo bandymai užtruko beveik pusmetį. Gavęs oficialų leidimą skrydžiams, šis lėktuvas pradėjo skraidyti tarp Londono ir Paryžiaus. Per metus buvo pagaminti ir pateikti „Imperial Airways” visi aštuoni užsakyti lėktuvai. Dabar teko pasukti galvas kompanijos klerkams – reikėjo sugalvoti visą seriją panašaus stiliaus vardų laineriams. Kadangi lėktuvus pagamino „Handley-Page”, lėktuvams nutarta suteikti raide „H” prasidedančius vardus. Pravertę enciklopedijas, kompanijos darbuotojai surado 8 antikos herojų – tikrų ir mitinių – vardus. Pirmąjį lėktuvą pavadino „Hannibal”, kiti trys H.P.42E buvo pavadinti „Hadrian”, „Hanno” ir „Horsa”. Europai skirtus lėktuvus pakrikštyjo „Heracles”,
„Horatius”, „Hengist” ir „Helena”.
Talpūs, nors ir lėti, H.P.42 gerokai pagerino oro susisiekimą tarp Didžiosios Britanijos ir žemyno. Reikia manyti, matyti majestotiškus lėtai sklendžiančius dangaus žydrynės ir debesų fone milžiniškus biplanus, garsiai ūžiančius keturias varikliais, net europiečiams buvo nekasdienis išgyvenimas, gi Azijos ir Afrikos gyventojai tikrai laikė juos stebuklu… Jau 1937 metų liepos mėnesį pervežamas 80-tūkstantasis keleivis, o bendras visų lėktuvų nuskristas atstumas pasiekia 1,6 milijono kilometrų. Europoje oro linijos aprūpinamos nauja technika greičiau, ir 1934 metais
„Hengist” perduodamas skrydžiams į Rytus, Europoje paliekant tik tris „herojus”, skraidžiusius dažniausia į Paryžių – šis maršrutas nebuvo pernelyg ilgas, tad nedidelis H.P.42 greitis neatbaidydavo keleivių nuo skrydžio šiuo patogiu lėktuvu. Beje, būtent „Hengist” teko garbė 1934 metų gruodžio 8 dieną atidaryti tada ilgiausią imperijos oro trasą – pakilęs iš Croydono aerouosto prie Londono, po poros dienų jis sėkmingai nutūpė Sidnėjuje.
Visgi dažniausia už Europos ribų „hendli-peidžai” aptarnavo tik atskiras sudėtingų maršrutų atkarpas, pavyzdžiui, Kairas – Karačis rytuose ir Kairas – Kisumu maršrute į Pietų Afriką, tad keleiviams tekdavo dažnai persėsti. Sunkiausiu pilotai laikė maršrutą į Rytus. Mat, dar 1932 metais buvo uždrausta civiliais lėktuvais skristi virš Irano, tad teko rinktis nepatogų ir sudėtingą maršrutą per Kuveitą, Bahreiną ir Sharjahą, skrendant virš karštų negyvenamų Arabijos dykumų. Kaip dabar žinoma, H.P. 42, tiek versija E, tiek W nebuvo techniškai tobuli, gana dažnai jų pilotams tekdavo ieškoti atsarginės nutūpimo aikštelės ir remontuoti lėktuvą lauko sąlygomis. Tai irgi buvo paprastos archaiškos lėktuvo konstrukcijos privalumas, nepamainomas tais laikais. Tačiau per visą tą laiką neįvyko nei viena katastrofa, nebuvo sužeistas nei vienas „hendli-peidžu” skridęs žmogus, visais atvejais „herojai” pasiekdavo kelionės tikslą! Kaip dabar žinoma, visi jie bendrai nuskrido net 10 milijonų kilometrų virš Europos, Azijos ir Afrikos.
„Herojų” aktyvios tarnybos saulėlydis sutapo su Antrojo pasaulinio karo pradžia. Visi jie buvo perduoti Karališkųjų oro pajėgų žinion. Europoje skraidę H.P. 42W aptarnavo britų ekspedicinį korpusą Prancūzijoje, Rytuose likę H.P. 42E – gabeno karinius krovinius Viduriniuosiuose Rytuose ir Indijoje. Pirmasis buvo 1939 metų lapkritį buvo numuštas „Horatius”, 1940 metų kovo mėnesį prarandami net trys lėktuvai – virš Amano įlankos be pėdsakų dingsta „Hannibal”, o atskridusius į Angliją “Heracles” ir „Hanno” tiesiog aerodrome apverčia ir nepataisomai sugadina audros škvalas…1940 metų rugpjūtį kildamas užsidega šaudmenimis krautas „Horsa”. Ekipažas spėja nutūpti ir pabėgti, bet iš lėktuvo nelieka beveik nieko. Dar po poros mėnesių uraganas sunaikina
„Hadrian”, ir tik „Helena” ramiai „miršta sava mirtimi” – 1941 metų pabaigoje paskutinis iš gigantiškų biplanų išardomas ant žemės.