KUR DAUG STOS – GREIČIAU PADARYS Liucijus Suslavičius
Europos Sąjungos šalys, nors ir yra NATO “rėmuose” glaudžiai susietos su JAV, tačiau jau ne pirmi metai siekia vykdyti kiek kitokią, nei sąjungininkas iš užjūrio, karinę politiką, būti kiek galima labiau nepriklausomais tiek sprendimų priėmimo, tiek ginklavimosi politikos srityse. Tie laikai, kai tik nuo JAV gynybinės galios ir iš už Atlanto gaunamos karinės technikos kiekio priklausė europiečių ateitis, senai praėjo. Vis tik Vakarų Europos šalių mokslinis-techninis potencialas nėra toks milžiniškas, kaip amerikiečių. Norėdami savaip, be amerikiečių, išspręsti vieną ar kitą su ginkluotės tobulinimu susijusią problemą, Europos Sąjungos šalys priverstos kooperuotis, apjungti savo finansinius, mokslinius ir technologinius resursus.
Siekis aprūpinti savo armijas naujais moderniais ratiniais šarvuotais transporteriais dar 1998 metų pradžioje paskatino Didžiąją Britaniją, Vokietiją ir Prancūziją sukurti tarptautinį konsorciumą tokio transporterio konstravimui ir gamybai. Į konsorciumą įėjo trys Vokietijos firmos (“Krauss-Maffei”, “MaK System” ir “Wegmann”) ir po vieną anglų (“GKN Defence”) ir prancūzų (“GIAT Industries”), kurios po gana trumpo laiko pasiūlė savo šalių vyriausybėms būsimosios kovos mašinos koncepciją bei eskizinį projektą. Kaip tai neretai jau yra buvę, prancūzai staiga “užsiožiavo” ir 1998 metų rudenį pareiškė pasitraukią iš projekto, nes kurs savo originalų modelį. Gal jiems nepatiko, kad iš vokiečių pusės dalyvauja trys firmos, o Prancūzijai atstovauja tik viena? Na, konsorciumui nuo to netapo blogiau, nes prancūzų vietą nedelsiant panoro užimti Olandija. Taip prasidėjo naujos kartos šarvuoto transporterio, kiekvienoje šalyje-dalyvėje vadinamo kitaip (Vokietijoje – Gepanzertes Transport Kraftfahrzeug arba GTK, Didžiojoje Britanijoje – Multi Role Armoured Vehicle arba MRAV, Olandijoje – Pantser Wiel Voertug arba PWV).
Bendros pastangos greit davė rezultatus – 2002 metų gruodžio mėnesį iš firmos “Krauss-Maffei Wegmann” (bendro darbo eigoje dvi vokiškos firmos susijungė) eksperimentinio cecho išriedėjo pirmasis važiuojantis prototipas, o po metų savo variantą pademonstravo ir britų firma. Transporteris GTK (arba jei norite, MRAV) – aštuonratis su žemu nesudėtingų formų korpusu, patraukiančiu dėmesį nebent labai nuožulniu priekiniu šarvų lakštu, kurio dešinėje pusėje iškilęs nedidelis vairuotojo periskopų blokas, leidžiantis jam stebėti aplinką maždaug 270 laipsnių kampu. Net galingi ksenoniniai stačiakampiai žibintai įkomponuoti į šarvinio korpuso priekinę briauną.
Transporterio korpusas – laikantysis, hermetiškas, suvirintas iš itin tvirto plieno. Ant plieninės “kapsulės” tvirtinami daugiasluoksnių kompozitinių išorinių uždedamų šarvų elementai. Jie ne tik apsaugo nuo automatinių mažo kalibro pabūklų sviedinių ir kumuliatyvinių granatų, bet ir sumažina kovos mažinos skleidžiamą garso ir šilumos spinduliavimą bei žymiai susilpnina radiolokatoriaus siunčiamų bangų atspindį. Trumpiau sakant, transporteris sukurtas pritaikius “stealth” technologiją. Šarvinio korpuso dugnas – ryškiai išreikštos V formos, paskleidžiantis prieštankinės minos sprogimo bangą į šonus ir taip susilpninantis jos poveikį korpusui ir jame esantiems kariams. Visų ratų pakaba nepriklausoma, priekinių dviejų tiltų ratai vairuojami. Beje, važiuoklė ir transmisija iš karto projektuojamos moduliniu principu, tad perspektyvoje galimi ne tik 8×8, bet ir 6×6 arba 10×10 variantai. Pakaba – su dvigubomis skersinėmis svirtimis. Šalia vairuotojo priekyje kairėje sumontuotas Vokietijos firmos MTU turbodyzelis, išvystantis 72 0 AG. Jo sukimo momentas ratams perduodamas per amerikietišką automatinę pavarų dėže “Allison” – standartinį daugelio šiuolaikinių kovos mašinų agregatą. Degalų atsarga bakuose leidžia nuvažiuoti 1000 kilometrų.
Vokietijos bundesveras planuoja iki 2010 metų gauti 1000 tokių neoficialiai “Boxer” jau pramintų šarvuotų transporterių, Didžioji Britanija – 775, Olandija – 384. Pirmieji 200 “Boxer”, jei niekas nesukliudys, bus pagaminti jau šiais metais.