ŠARVUOTASIS “KENTAURAS”
Liucijus Suslavičius
Devintojo dešimtmečio viduryje Italija, sekdama bendromis NATO tendencijomis, pradėjo performuoti mechanizuotus junginius, dar tradiciškai vadintus kavalerija, į greitojo reagavimo pajėgų brigadas. Atitinkamai teko keisti ginkluotę – tankus “Leopard I” į greitaeigius šarvuotus automobilius – kovines žvalgybos mašinas. Atrodytų, kas čia tokio! Bet Italijos kariniai specialistai pareikalavo, kad šis žvalgybinis šarvuotis būtų ginkluotas 105 mm graižtviniu pabūklu, savo balistiniais parametrais analogišku tankų “Leopard” ir “Ariete” pabūklams bei tokia akaip tankuose ugnies valdymo sistema. Tuo pačiu metu nauja šarvuota mašina turėjo būti aerotarnsportabili ir plaukianti!
Tačiau tuo metu Italijos pramonė tokios klasės kovos mašinų dar negamino. Kad gauti pelningą karinį užsakymą, 1984 metais savo pastangas suvienijo du koncernai – automobilių gamybos IVECO (kuriame dominuoja FIAT) ir ginklų gamyba užsiimantis OTO – Melara. 1990 metais pirmosios dešimtys naujo tipo kovos mašinų, pavadintų “B1 Centauro” (“Kentauras”) buvo pateiktos užsakovams, o 1991 metais IVECO gamykloje Bolzano mieste prasidėjo serijinė jų gamyba- po 10 “kentaurų” per mėnesį.
Bazinė “Kentauro” modifikacija – tankų naikintojas. Šiandien tokios paskirties šarvuočiai naudojami daugelio šalių armijose. Jų konstrukcijos ištakos – dar Antrojo pasaulinio karo pabaiga, kai pasirodė pirmieji tokio tipo šarvuotų tankų naikintojų pavyzdžiai – vokiška “Puma” ir amerikiečių T18 “Boarhaund” – įrodę savo privalumus specifinėmis manevrinio karo Šiaurės Afrikos dykumose sąlygomis. Deja, vėliau sekęs periodas pirmenybę atidavė prieštankinėms valdomoms raketoms. Jos, be abejo, efektyvus ginklas, tačiau pasaulyje vykusių ir vykstančių lokalinių konfliktų patirtis rodo, jog būtinas ir tradiciniu artilerijos pabūklu ginkluotas tankų naikintojas, greitaeigis, manevringas, šarvuotas, pakankamai universalus, kad jį būtų galima efektyviai panaudoti ir kitiems kovos uždaviniams spręsti. Būtent tokiu ir yra “Centauro – keturašė (8×8) šarvuota plaukianti kovos mašina su dideliu plokščiu aštuonkampiu bokšteliu, pasisukančiu 360 º. Jis įrengtas maždaug korpuso viduryje ir ginkluotas 105 mm ilgavamzdžiu (vamzdžio ilgis 52 kalibrai) didelės galios “LR” modelio pabūklu (sviedinių atsarga – 40 vnt.). Ugnies valdymo sistema – kaip tanke “C 1Ariete”, kurį gamina Italijos armijai tas pat koncernas OTO-Melara, greta pabūklo – 7,62 mm kulkosvaidis.
Vairuotojo vieta – korpuso priekyje kairėje, greta 382 kW (430 AG) galingumo skysčiu aušinamo V-6 dyzelio IVECO MTCA su turbokompresoriumi. Pavarų dėžė – 6 laipsnių automatinė ZF SHP-1500. Variklis, pavarų dėžė ir aušinimo sistema atskirti nuo likusio korpuso tūrio ugniai atsparia sienute ir turi automatinę gaisro gesinimo sistemą. Ne kautynių sąlygomis vairuotojas vairuoja “kentaurą” pakėlęs sėdynę ir iškišęs galvą pro savo liuką. Esant pavojui, sėdynė nuleidžiama ir tada aplinką ir kelią jis gali matyti per 3 periskopinius prietaisus.
“Kentauro” bokštelyje sėdi likusieji trys įgulos nariai – vadas kairėje, taikytojas dešinėje, užtaisytojas – už taikytojo. Jų “darbo sąlygos” gana neblogos – po kiekvieno šūvio pabūklo vamzdis prapučiamas oru, atatranką efektyviai slopina pabūklo hidropneumatinė sistema bei vamzdžio galo stabdys.Vienas kulkosvaidis suporintas su pabūklu, antrasis sumontuotas virš bokštelio ir skirtas visų pirma priešlėktuvinei gynybai.Ugnies valdymo sistema “Galileo” – modulinė, apimanti vado ir taikytojo taikiklius, aplinkos būklės daviklius, balistinį mikroprocesorių bei trijų įgulos narių valdymo pultus. Taikytojo prietaisas – su lazeriniu tolimačiu.
Jei matuoti su horizontalioje padėtyje esančiu pabūklu, tai “kentauro” gabaritai tokie:
8500x2945x2735 mm (korpuso ilgis – 7850 mm). Tankų naikintojo šarvai nebuvo ypač stori – korpusas ir bokštelio šonai atlaiko 12,7 mm kulkas ir skeveldras, bokštelio priekis – šarvamušius 20 mm kalibro sviedinius, tad stoti į kovą su tankais atvirame lauke “kentauras” negali. Jo privalumai – didelis greitis (25 tonas sverianti kovos mašina išvysto 105 km/h greitį) ir judrumas – vairuojami pirmo, antro ir ketvirto tiltų ratai, be to, ketvirtojo tilto ratai manevruojant mažu (iki 20 km/h) greičiu, pasisuka į priešingą pusę, tuo sumažindami posūkio spindulį iki 9 metrų. Hidropneumatinė nepriklausoma visų ratų pakaba didina komfortabilumą, be to, leidžia palaikyti gana didelį greitį, važiuojant raižyta vietove. 14.00-20 dydžio padangos turi centrinę oro slėgio reguliavimo sistemą. Todėl šarvuočiai gerai tinka žvalgybai bei netikėtoms atakoms iš pasalų, kai paleidę kelis taiklius šūvius ir sukėlę sumaištį priešininko gretose, jie staigiai dingsta, kad vėl atakuotų kitoje vietoje.
“Kentaurais” ginkluoti trys Italijos armijos “šarvuotos kavalerijos” pulkai. Jų užduotis – kartu su tankų daliniais ginti šalies šiaurės-rytų regionus nuo priešo tankų pajėgų prasiveržimo į šalies gilumą, taip pat operatyviai atremti galimus oro ir jūros desantus bet kurioje kitoje šalies vietoje. Be to “B 1 Centauro”, kaip ir planuota, apginkluoti naujai sukurti greitojo reagavimo daliniai.
Pradėjus greitojo reagavimo brigados “Garibaldi” organizavimą, paaiškėjo, jog bazinis šarvuočio variantas nepilnai atitinka dalinių poreikius. Todėl buvo sukurtas ir pradėtas gaminti “ilgasis kentauras”, kuriame be įgulos, dar telpa 4 žmonės. Jų 335 mm prailginto šarvinio korpuso gale įrengtas desantinis skyrius. Deja, teko daugiau kaip per pusę sumažinti amunicijos atsargą – vietoje 40 sviedinių naujasis “Centauro” variantas vežasi tik 16! Aišku, tai visų pirma padalinių vadovybei ir ryšininkams skirta modifikacija.
Reguliarus šarvuotojų automobilių “Centauro” pulkas, įeinantis į greitojo reagavimo brigados sudėtį, turi 42 šarvuočius – 27 standartinius ir 15 “ilgųjų”. Iki 1997 metų vidurio Italijos armija gavo 250 standartinių ir 150 “ilgųjų” šarvuočių Kovos krikštą šarvuočiai “Centauro” gavo Somalyje, kur italų kariškiai atvyko vykdyti taikos misijos (operacija “Vilties sugražinimas”). Sekantis jų “pasirodymas” – tai taikos palaikymo operacija Bosnijoje ir Hercegovinoje. Tada italų kariai tarptautinės brigados “Šiaurė” sudėtyje jie užėmė pozicijas tarp Sarajevo ir Palės ir ėmė kontroliuoti šiuos miestus jungiančius kelius. Žvalgybinio pulko “kentaurai” tapo pagrindine keliuose išstatytus postus pridengiančia jėga.
Jau 1996 metais, įvertinus panaudojimo Somalyje ir buvusioje Jugoslavijoje patirtį, “B1 Centauro” buvo geriau apsaugotas, uždedant papildomas šarvų plokštes ant bokštelio priekio ir šonų. Be to, numatyta galimybė pridengti papildomais šarvais ir korpuso šonus, kas buvo padaryta kiek vėliau. Prieš keletą metų pradėta vykdyti kiek didesnės apimties šių kovos mašinų modernizavimo į “tankų naikintojus”programa. Jos metu variklis keičiamas galingesniu (480 AG), kiek mėgėjiškai atrodančias papildomų šarvų plokštes, dalinai pridengiančias ratus, pakeitė prie korpuso formų gerai pritaikyti uždedami šarvų elementai bei “aktyviosios prieškumuliatyvinės apsaugos” blokai. Kitoks dūminei uždangai sudaryti skirtų granatsvaidžių išdėstymas, virš pakeistos formos bokštelio iškilo dar vienas kulkosvaidis, naujo efektyvesnio 120 mm kalibro pabūklo vamzdis ties viduriu apgaubtas termoizoliaciniu apvalkalu. Tai leidžia išlaikyti “kentaurų” kovines ir ekploatacines savybes niūdienos reikalavimų lygyje.