Gustavas Schurmanas (LT)

Gustavas Schurmanas:nuo pameistrio iki autokonstruktoriaus

Liucijus Suslavičius

Technikos istorijoje paskutinieji du XIX amžiaus dešimtmečiai užima ypatingą vietą. Niekada per tokį palyginti trumpą laikotarpį nebuvo padėtas pagrindas tokiam dideliam skaičiui naujų technikos rūšių. Transporto srityje tai visų pirma vidaus degimo variklių – karbiuratorinio ir dyzelinio – sukūrimas ir ištobulinimas, suteikęs galimybę sukurti naujas transporto priemones, tokias kaip automobilis ir motociklas. Kartu šį periodą galime apibūdinti kaip pasižymintį netradiciškai mąstančių, neretai genialių idėjų turinčių išradėjų gausa. Tai, ką šiandien sukuria didžiuliai konstruktorių biurai, besinaudojantys ne tik naujausiomis technologijomis, bet ir galintys remtis daugiau kaip šimto metų automobilių ir jų variklių konstravimo, gamybos bei eksploatavimo patirtimi, tada, prieš daugiau kaip šimtą metų, jie, dažniausia vieni, primityviose dirbtuvėse sugebėjo sumanyti ir vėlgi savo rankomis pagaminti galinčius pakankamai patikimai veikti variklius ir kitus mechanizmus, sumontuoti juos į vieną visumą, kurią šiandien vadiname automobiliu. Jie dirbo, dažnai net nežinodami apie kitų pasiekimus, jau naudojamas technologijas ir savuosius optimalius sprendimus rasdami daugelio klaidų kaina. Šiandien plačiau žinomi tik dalies šių automobilizmo pionierių vardai, o kiti, padarę nė kiek ne mažiau, deja, jau pamiršti. Vienas jų – vokiečių inžinierius Gustavas Schurmannas (1872-1962).

Jis gimė Isselshorsto miestelyje, kur jo tėvas, išdidžiai vadinęs save pramonininku, turėjo nedidelę metalo liejimo dirbtuvę. Čia jaunasis Gustavas įgijo pirmuosius darbo su metalu įgūdžius. Pagal to meto tradiciją, kiekvienas, norėjęs įgyti profesiją, turėjo pradėti savo veiklą nuo pačios žemiausios kvalifikacijos reikalaujančio darbo. Paaugliu Schurmanas tris metus dirbo tėvo įmonėje formuotoju. Kad geriau įsivaizduoti tuometinės technologijos lygį, pasakysime, jog formas liejiniams būsimasis autokonstruktorius gamino rankomis iš stambiagrūdžio smėlio, maišomo su arklių mėšlu ir runkelių sultimis, o dirbtuvių lydymo krosnies orapūtę suko ratu einantis arklys…Tačiau tai nekliudė smalsiam ir gabiam jaunuoliui. Būdamas keturiolikos, jis su kitu pameistriu pasigamino dviratį, kuriam visas detales nukalė ir apdorojo patys. 1888 metais Gustavas nusprendžia pagaminti vidaus degimo variklį ir šią savo idėją sėkmingai įgyvendina – dar ir šiandien veikiantį jo pasigamintą benzininį variklį, kuris buvo N.Otto variklio kopija, galima pamatyti Drezdeno transporto muziejuje. Vaikinas viską gamino pats – liejo cilindrų bloką, karterį, smagratį, nukalė alkūninį veleną, švaistiklį, kitas detales. Ar šiandien rasime daug su tokiu uždaviniu galinčių susidoroti šešiolikamečių? Maža to, kartu su jaunesniuoju broliu Julijumi šį variklį jis įmontuoja į vaikišką vežimėlį ir štai tokiu improvizuotu “automobiliu” išrieda į gimtojo miestelio gatves!

Užbaigęs pameistriavimą, kuris truko septynerius metus, G.Schurmanas įstoja į netoli Hanoverio Einbecke veikusį technikumą, kurį baigęs 1897 metais gauna inžinieriaus diplomą. Jo pirmoji darbovietė – Gaggenau mieste veikianti metalo dirbinių gamykla. Jaunas inžinierius pradžioje rūpinasi staklėmis, transmisijomis ir kitais įrengimais, kol netikėtais pervedamas į dviračių gamybos cechą. Čia stovi “Cudell” markės motorinis triratis, ir kadangi Schurmannas vienintelis visoje gamykloje nusituokia apie vidaus degimo variklius, jam pavedama sutvarkyti triratį bei …sukonstruoti jo analogą. Šalia esančioje “Bergmann-Industruewerke” gamykloje tuo metu dirba dar vienas automobilizacijos pionierius – inžinierius JosefasVollmeris, kuris turi retenybę – nuosavą “Benz Velo” modelio automobilį. Ir svarbiausia – negaili jį skolinti jaunesniam kolegai, kad šis išmoktų jį valdyti ir susipažintų su konstrukcija.

Iš Gaggenau G.Schurmanas persikelia į Laibachą, kur įsidarbina konstruktoriumi dviračių fabrike “Helios”. Ir šios įmonės savininkai svajoja apie automobilių gamybą, tad konstruktoriui duodamos laisvos rankos. Čia jis sukonstruoja jau net keletą savaeigių ekipažų, tiesa, dar su diržine, vėliau – grandinine ratų pavara, kurie gaminami nedidele serija. Tarp jų – ir nedidelis primityvokas sunkvežimis. 1903 metais matome G.Schurmaną kur kas didesnės ir jau tikrus automobilius gaminančios įmonės “Dixi” Eizenache vyriausiuoju inžinieriumi, besirūpinančiu gamybiniais cechais bei plieno ir bronzos liejyklomis. Kartu jis dar ir konstruktorių biuro darbuotojas. Bet net to jam negana – vyriausiasis inžinierius tampa gamyklos lenktynių komandos nariu. 1907 metais, važiuodamas “Dixi” automobiliu, jis laimi “Auksinį ženklą” tuo metu garsėjusiose “Herkomerfahrt” lenktynėse bei užima trečią vietą kalnų lenktynėse Kesselberge.

Dar po metų – 1908 metų gegužės 1 dieną – jau gerai žinomas automobilių pramonėje Schurmannas priimamas “Polyphon-Werke AG” vyriausiuoju konstruktoriumi. Nuo 1890 metų mechaninius muzikos instrumentus Leipcige gaminusi įmonė amžiaus pradžioje užsiėmė automobilių gamyba, bet po sėkmingo amerikietiško “Oldsmobile Curved dash” licenzijinės gamybos periodo įmonei atėjo sunkūs laikai, ir naujas vyriausiasis konstruktorius turėjo padėti firmai išsikapstyti iš krizės. Jam pavesta reorganizuoti automobilių gamybos padalinį bei sukurti naujus patrauklius automobilių modelius. Pirmiausia Schurmannas pakeičia pavadinimą – vietoje “Polymobil” Leipcige gaminami automobiliai pavadinami “Dux”. Kaip žinia, lotyniškai tai reiškia kunigaikštį. Pirmuoju jo sukonstruotu modeliu tampa “Dux D 12” su 4 cilindrų 12 AG varikliu. Jo ypatumai – termosifoninė aušinimo sistema bei aušinimo sistemos ventiliatorius, įkomponuotas į …smagratį. Kiek vėliau pasirodo “Dux D 30” su 30 AG galios varikliu. Abu modeliai itin gerai pasirodo tuo metu populiariose “patikimumo varžybose”. Tuo pat metu konstruktorius vėl rimtai susidomi sunkvežimiais. Panaudodamas “D 30” modelio variklį ir tiltus, jis sukuria greitą (Vmax-50 km/h) dviejų tonų sunkvežimį, bene moderniausią savo klasėje iki Pirmojo pasaulinio karo. Kad garantuoti kokybę ir patikimumą, G.Schurmannas pasirenka tik geriausius rinkoje siūlomus komplektuojančius mazgus ir detales – “Zenith” karbiuratorių, “Bosch” uždegimo sistemą su dviem žvakėmis cilindrui ir t.t. Dar po metų “Polyphon – Werke AG” pradeda gaminti jo sukonstruotą greitaeigį 3 tonų sunkvežimį, tuo vėl aplenkdama visus konkurentus. Prasidėjus karui, G.Schurmanas sustiprina šio modelio važiuoklę ir dabar 4 tonas vežantis sunkvežimis tiekiamas kaizerio armijai, gaminant po 30 sunkvežimių kas mėnesį.

1916 metų vasarą automobilių gamybos padalinys tampa savarankiška įmone “Dux-Automobilwerke AG”, ir vyriausias konstruktorius įtraukiamas į naujosios įmonės valdybą. 1919 metais jis balsuoja už tai, kad įmonė taptų taip vadinamo “Vokietijos automobilių koncerno” dalimi. Netrukus jis sukonstruoja pirmąjį pokarinį “Dux” modelį – ”Typ S” su nauju 50 AG varikliu, kuris gaminamas kaip lengvasis bei kaip lengvas krovininis ir visai neblogai perkamas. Sekantis 1923 metais pasirodęs modelis “Typ RV”, kuris turi 6 cilindrų 60 AG variklį – irgi Schurmanno kūrinys. Gustavo Schurmanno veikla, tobulinant vidaus degimo variklio ir automobilio konstrukciją, nelieka neįvertinta – 1925 metais Karlsrūės aukštoji technikos mokykla suteikia jam technikos mokslų daktaro garbės laipsnį. O gyvenimas eina sava linkme – firmai “Dux” dėl finansinių problemų susijungus su kita sena firma “Presto-Werke”, Gustavas Schurmannas tampa naujos didesnės įmonės vyriausiuoju konstruktoriumi, tačiau, susiklosčius aplinkybėms, vis labiau nutolsta nuo lengvųjų automobilių kūrimo. 1927 metais pradedamas gaminti jam vadovaujant sukonstruotas, panaudojus “Dux” automobilių agregatus, greitaeigis 1,5 tonos sunkvežimis, po dviejų metų sukuriamas naujas modelis, galintis vežti 2 tonas, bei originalios konstrukcijos triašis sunkvežimis. Reikia pastebėti, kad iš esmės tai buvo tradicinės konstrukcijos, praktiškai ne itin besiskyrę nuo konkurentų produkcijos. Visgi 1927 metų pabaigoje, kai “Presto-Werke” po dar vieno susijungimo tapo firmos NAG padaliniu, G.Schurmannui su kitais konstruktoriais teko atsakingas uždavinys – sukurti pirmąjį padidinto pravažumo triašį automobilį Vokietijos armijai bei tolimojo susisiekimo greitaeigį triašį autobusą su tuo laiku labai galingu 12 cilindrų 150 AG varikliu, kuris galėjo skrieti net 100 km/h greičiu. Konstrukcijos buvo tikrai vykusios, ir tai buvo atitinkamai įvertinta – kai 1931 metais NAG susijungė į vieną įmonę su sunkvežimių gamybos firma “Bussing”, būtent G.Schurmanas tampa Leipcige veikiančios šios markės sunkvežimių gamyklos vadovu ir kartu vyriausiuoju konstruktoriumi. Jam vadovaujant, tobulinami Vokietijos kariuomenei skirti triašiai “Bussing-NAG G31”, o didžiuliai triašiai autobusai, kurių koncepciją sumanė G. Schurmannas, iš viso neturi sau lygių šalies ir užsienio rinkoje. Konstruktorius nuolat važinėja tarp Leipcigo, Braunšveigo (kur veikė pagrindinė gamykla) ir Berlyno, rūpindamasis gamybos reikalais ir kartu aktyviai dalyvaudamas konstruktorių biurų veikloje.

Tačiau vis didėjanti Vokietijos ekonomikos militarizacija neigiamai atsiliepia bendram automobilio konstrukcijos tobulinimui – kariškiai, kurių žodis tampa lemiamu, nepageidauja naujų sunkvežimių modelių, jie reikalauja tik didinti jau priimtų į apginklavimą ir standartizuotų mašinų gamybą. Paskutiniais prieškario metais konstruktorius G.Schurmanas praktiškai virsta vien paprastu administratoriumi, besirūpinančiu kasdieninės gamybos reikmėmis. O kai karo metais dėl sąjungininkų aviacijos antskrydžių “Bussing-NAG” gamykla iš Leipcigo buvo evakuota ir išsklaidyta po kelias vietas, nebereikėjo ir direktoriaus… Karui pasibaigus, jau 73 metų sulaukęs konstruktorius tarybinės okupacinės valdžios nedomino, o kadangi jis nebuvo nei nacistas, nei atsakingas Trečiojo reicho valdininkas, nelietė jo ir VDR tarnybos. Įžymus konstruktorius, per savo aktyvios veiklos laikotarpį sukonstravęs kelias dešimtis labai įvairių automobilių modelių, ramiai gyveno Leipcige, kur mirė 1962 metų gruodžio 18 dieną.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU