HANOMAG KOMISSBROT
L. Suslavičius
Senos nuotraukos besidominčiam automobilizacijos istorija – neišsenkantis įdomių faktų ir netikėtų atradimų šaltinis. Viena vienintelė istorinė nuotrauka – ir keičiasi požiūris į praėjusią epochą, dvi – ir galime daryti tam tikras išvadas. Išlikusi tarpukario Lietuvos Respublikos automobilių parko statistika vienareikšmiškai rodo, jog tada vyravo amerikietiškos markės. Amerikietiški buvo ir populiariausi pagal skaičių, ir rečiausi po vieną Lietuvoje registruoti automobiliai. Skirtingai nei šiandien, vokiškų automobilių buvo visai nedaug ir vos kelių markių. Todėl susidarė įspūdis, jog vokiški automobiliai pas mus atsirado kaip po Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų atsivežti trofėjai. Iš dalies tai tiesa, nes po 1945 metų gegužės Vokietija buvo negailestingai plėšiama, ir tarp populiariausių trofėjų žymią dalį sudarė įvairios ir įvairaus amžiaus transporto priemonės. Todėl neabejojau, kad prieš 40 metų, 1960-61 metais Kaune šalia Laisvės alėjos ir Gedimino gatvės sankryžos prie įvažiavimo į pirmąją klinikinę ligoninę dažnai stovėdavęs nedidukas keistas automobilis su vieninteliu žibintu priekyje ir siauromis kaip motociklo padangomis ant ratų su mediniais stipinais (tik gerokai vėliau sužinojau jo pavadinimą – ,,Hanomag 2/10 PS”) yra trofėjinis. Bet štai nesenai viena automobilizmu besidominti skaitytoja pateikė atpažinimui seną apie 1930 metus darytą nuotrauką, kurioje grupė žmonių buvo apstoję tokį patį automobiliuką su charakteringu vienu žibintu sklandžiai užapvalinto priekio centre. O virš žibinto matėsi nesunkiai perskaitomas valstybinis numeris Ež.1305. Raidės ,,Ež” reiškia Ežerėlius – taip tada buvo vadinami Zarasai. Kadangi mažasis ,,hanomagas” buvo eksploatuojamas Lietuvoje jau 10 metų prieš Antrąjį pasaulinį karą, reiškia, tokių automobilių pas mus galėjo būti ir daugiau. Ir ką gi – paieškos įvairiose knygose leido surasti dar vieną tikrą faktą apie ,,hanomagus” Lietuvoje. Pasirodo, tokiu automobiliu, tik su uždaru kėbulu, naudojosi žinomas mūsų mokslininkas Kazimieras Baršauskas, kai 1935 metais važinėjo po Lietuvą, tirdamas Žemės magnetizmą! Bet kuo gi dar mums šiandien įdomus ,,Hanomag 2/10 PS”? Panagrinėkime jo istoriją.
1925 metais, kai Vokietijos rinkoje gerokai išaugo nebrangių mikroautomobilių paklausa, nuo 1835 metų veikęs mašinų gamybos koncernas ,,Hannowerische Maschinenbau AG”, sutrumpintai ,,Hanomag”, nusprendė irgi užsiimti automobilių gamyba. Įsteigus koncerne automobilių gamybos padalinį, daug negalvojant buvo nupirktas inžinierių Fidelio Biolerio ir Karlo Policho sukonstruoto originalaus mikroautomobilio prototipas, abu konstruktoriai priimti į ,,Hanomag” ir gamyba prasidėjo.
Tuometinius ,,Hanomag”savininkus reikia pagirti už drąsą, pasirenkant automobilį, su kuriuo koncernas nusprendė išeiti į rinką. Spręskite patys – tuo metu tipiškas bet kokio dydžio automobilis turėjo variklį priekyje, siaurą, tarp plačiai atsikišusių į šonus sparnų įspraustą variklio gaubtą, galinių sparnų ribojamo pločio kėbulą, sparnus jungiančias paminas. O čia – plokščiašonis, be jį aptekančiame oro sriaute styrančių sparnų, vienodai nusklembta priekine ir galine dalimi dvivietis kėbulas, gale sumontuotas variklis. Kai kas laiko šį modelį pirmuoju automobilio istorijoje serijiniu automobiliu su pontoniniu, t.y. neturinčiu išsikišančių sparnų , kėbulu. Konstrukcijos pagrindu buvo lengvas štampuotas iš skardos rėmas. Visas kompaktiškas pavaros agregatas – skysčiu aušinamas 499 kūb.cm. darbo tūrio10 AG/2500 aps.min. išvystantis vieno cilindro variklis su viršutiniais vožtuvais ir 3 laipsnių pavarų dėžė – stovėjo gale. Šalia buvo ir aušinimo sistemos radiatorius. Sukimo momentas ritinine grandine buvo perduodamas galinei ašiai. Taip, būtent ašiai, nes paprastumo dėlei konstruktoriai pagrindinės pavaros su diferencialo mechanizmu atsisakė. Galu gale, esant tik 910 mm pločio užpakalinių ratų provėžai, diferencialo ne taip jau ir reikėjo. Priekinį tiltą sudarė dvi viena virš kitos sumontuotos skersinės lingės. Jų galus jungė pasukamos priekinių ratų stebulės. Galinė pakaba buvo modernesnė – su išilginėmis svirtimis ir cilindrinėmis spyruoklėmis. Stabdžiai su mechanine pavara stabdė tik galinius ratus. Ratai turėjo medinius stipinus ir 3.50×19 dydžio padangas. Žinant, kad maksimalus automobiliuko greitis pradžioje siekė vos 60 km/h, o svoris su dviem keleiviais ir bagažu neviršijo 750 kilogramų, to lyg ir pakako. Nedidukas – bazė tik 1920 mm, matmenys 2950x1325x1560 mm – ,,hanomagas” geru keliu sunaudodavo 4-5 litrus benzino 100 kilometrų nuvažiuoti.
Konstrukcija turėjo ir kitų savitumų. Pavyzdžiui, vairas buvo dešinėje, o vienintelės durelės – kairėje. Variklį vairuotojas užvesdavo, energingai patraukdamas tarp sėdynių esančią svirtį. Nepaisant nieko, ir specialistai, ir pirkėjai mažąjį ,,hanomagą” sutiko entuziastingai. Automobilis buvo pigus – kainavo 2650 to meto vokiškų markių (o vėliau dar ir atpigo), ekonomiškas, nesudėtingas, patikimas, modernios pakabos dėka stabilus kelyje. Tiesa, dėl visiškai kitokios, nei kitų automobilių, išvaizdos ,,2/10 PS”netrukus susilaukė ne vienos pravardės:,,Kohlenkasten” (,,anglių dėžutė”), ,,Maxchen”(,,maksiukas”), o labiausiai žinoma ir nepamiršta iki šiandien tapo ,,Kommissbrot”(,,duonos kepaliukas”), nes savo skardinio kėbulo forma atvira modifikacija tikrai priminė duonos kepaliuką. Be šio pigiausio atviro varianto, galima buvo įsigyti dvivietį kupė su aukštu kampuotu ir visai netikusiu prie kėbulo dizaino uždaru ,,antstatu”, sportinį modelį be durelių, bet su išpjova šone, taip pat ,,universalą” su virš variklio skyriaus pritvirtinta nuimama medine dėže kroviniui. Vokietijoje ,,komisbrotai” su uždaru kėbulu netgi buvo naudojami taksi tarnyboje, o ,,universalus” naudojo pagalbai keliuose automobilių klubas ADAC. Po kurio laiko variklio galia išaugo iki 12 AG, kai kurie entuziastai , dar palengvinę automobiliuką, startuodavo įvairiose varžybose. Per tris gamybos metus (1925-1928) pro gamyklos Hanoveryje vartus išriedėjo tiksliai 15775 ,,Hanomag Kommissbrot”, taip davę pradžią kokybiškų lengvųjų, o vėliau ir krovininių automobilių gamybai šiame koncerne, trukusiai iki 1974 metų, kai automobilių gamyklą nusipirko koncernas ,,Daimler – Benz”. Tai buvo neabejotinai sėkmingas mėginimas gaminti platiems visuomenės sluoksniams prieinamą transporto priemonę, nes pagamintų automobilių skaičiumi mažutį ,,hanomagą” jo gamybos metais Vokietijoje aplenkė tik du šiek tiek didesni automobiliai – ,,Opel Laubfrosch” ir ,,Dixi DA1″. Vienas iš ,,Kommissbrot” kūrėjų – Karlas Polichas – iki 1963 metų dirbo ,,Hanomag” automobilių vyriausiuoju konstruktoriumi. Jis 1936 metais sukūrė dyzelinį ,,Hanomag Rekord”, laikomą kartu su ,,Mercedes Benz 260D” pirmuoju serijiniu lengvuoju dyzeliniu automobiliu.
Ar ,,hanomagais” Lietuvoje prekiavo koks nors verslininkas, ar juos iš Vokietijos atsivežė patys automobilių savininkai, nėra aišku. Tarybiniais metais Vilniaus senovinių automobilių mėgėjai buvo suradę dar vieną ,,2/10 PS”, bet pakliuvęs į ne itin geras rankas, šis veteranas taip ir neatgijo naujam gyvenimui. O gaila, toks automobilis šiandien papuoštų bet kokį muziejų ar senosios technikos sąskrydį…