HUGO JUNKERS
1888 metais jaunas vokietis Hugo Junkersas (1859 – 1935) gavo inžinieriaus diplomą ir pradėjo savarankišką konstruktoriaus veiklą. Tuo metu benzininiai varikliai dar buvo, kaip sakoma,
„kūdikio vystykluose”, ir H. Junkersas užsiėmė dujiniais varikliais, tada gana plačiai paplitusiais ir naudotais visų pirma kaip stacionarus jėgos šaltinis įvairiose įmonėse ir fabrikuose. Siekdamas sukurti galingesnius ir kompaktiškesnius jų modelius, konstruktorius susidomėjo varikliais su viename cilindre priešpriešais judančiais stūmokliais. 1892 metais jis sukonstruoja 100 AG išvystantį aukšto slėgio dujinį variklį. Jo cilindre – du priešpriešais judantys stūmokliai: apatinis tiesiai sujungtas trumpu švaistikliu su alkūniniu velenu, viršutinis prijungtas prie dviejų ilgų prie to paties veleno kitų kaklelių užmautų švaistiklių. Judėdami vienas priešais kitą, stūmokliai suspaudžia degųjį mišinį susidariusioje tarp stūmoklių galvučių degimo kameroje, jis uždegamas elektrinės žvakės kibirkštimi. Degdamas, mišinys plečiasi, gražindamas stūmoklius atgal ir pasukdamas alkūninį veleną. Sekančiais metais H.Junkersas gauna patentą ir sukuria net 1000 AG išvystantį daugiacilindrį dujinį vidaus degimo variklį su priešpriešais judančiais stūmokliais. Tokie varikliai paplinta tuometinėse metalurgijos gamyklose, kaip kurą naudodami kokso gavybos procese susidarančias degias dujas.
1897 metais H.Junkersas – jau Aacheno aukštosios technikos mokyklos profesorius. Jis įkuria ir savo lėšomis išlaiko laboratoriją, kurioje atkakliai bando savo dujinio variklio koncepciją pritaikyti dyzeliams. Vienas po kito išbandomi vis nauji ir vis didesni dyzeliai. Darbą vainikuoja 1911 metais pagamintas ir sumontuotas jūrų laive 1600 AG dvitaktis dyzelis su priešpriešais judančiais stūmokliais.
1909 metais išradėjas susidomi dar ir aviacija. Amžininkai atsiminimuose teigia, jog profesorius turėjo užsibrėžęs du svarbiausius tikslus – iki tol iš medžio ir drobės gamintus lėktuvus pakeisti metaliniais ir sukurti “skraidantis sparnas” tipo lėktuvą, kurio principą H.Junkersas užpatentavo dar 1910 metais. Pirmąjį sau iškeltą uždavinį jis sėkmingai išsprendė jam būdingu darbo stiliumi – sudėtingą problemą išskirstyti į atskiras paprastesnes problemėles ir jas atskirai išspręsti, naudojantis naujausiais mokslo ir technikos pasiekimais. 1918 metais H.Junkersui vadovaujant, sukonstruojamas ir pradedamas gaminti pirmas ištisai metalinis gerai ginkluotas dvivietis šturmo lėktuvas – žemasparnis monoplanas “Junkers CL 1”, skirtas atakuoti taikinus ant žemės. Ypatingas jo konstrukcijos bruožas – iš gofruoto diuralio pagamintas liemuo ir sparnai. Šis lėktuvas pasitarnavo prototipu, tais pat metais konstruojant itin svarbų civilinės aviacijos vystymuisi keturių- penkių vietų keleivinį monoplaną “Junkers F.13”. Jį gamina 1919 metų balandžio 24 dieną Dessau mieste įkurta firma “Junkers Flugzeugwerk”. Gamykloje susiburia nemažai gabių konstruktorių, bet pats profesorius konkrečių lėktuvų projektavimu nebeužsiima. Mat, Vokietijai pralaimėjus karą, Versalio sutartimi vokiečiams uždraudžiama užsiimti naujų lėktuvų konstravimu, ir H.Junkersas pasineria į biznį. Pirmiausia jis įsigudrina parduoti didelę partiją “F.13” į JAV, kas leidžia jo įmonei “atsistoti ant kojų”. Dabar, turėdamas kapitalą bei moderniausią pasaulyje keleivinį lėktuvą, H.Junkersas imasi organizuoti oro transporto kompanijas. Pirmoji – “Lloid Ostflug”- įregistruojama
1920 metų pabaigoje. Po kelių mėnesių įkuriama “Danziger Luftpost” ir pirmoji Lenkijos aviakompanija “Aero Lloid”. Visose jose žymi kapitalo dalis priklauso H.Junkersui. Jau 1922 metais jo kontroliuojamų aviakompanijų lėktuvai skraido į Pabaltijo valstybes, tame skaičiuje tupia ir Kaune. 1923 metais H.Junkersas sukuria du aviakompanijų pulus – “Ost-Europa Union” ir “Trans-Europa Union”, o savosios firmos oro pervežimų padalinį perregistruoja kaip atskirą kompaniją “Junkers Luftverkehr”, dominuojančią abiejuose puluose. 1925 metais susiformuoja trečias aviakompanijų pulas “Skandinawischen Union” kurioje vyrauja Švedijos kompanija “AB Aerotransport”. Savaime suprantama, kad joje net 80 procentų akcijų priklauso “Junkers Luftverkehr”. Tačiau veikliajam profesoriui ir to maža – 1925 metais jo iniciatyva 16 Europos aviakompanijų susijungia į “Europa Union”, tuo metu aptarnaujančią net 40 procentų visų Europos
oro susisiekimo maršrutų. Kad dar labiau išpopuliarinti savuosius lėktuvus, dar 1923 metais H.Junkersas įsteigia dukterines lėktuvų gamybos firmas Švedijoje, Ispanijoje ir Tarybų Rusijoje, galutinai suformuoja variklių gamybos padalinį “Junkers Motorenbau”. Firma siunčia į kitas šalis savo prityrusius pilotus, kurie su lėktuvais “Junkers” pirmieji įsisavina naujas oro trasas, apmoko vietinius pilotus. Itin daug “Junkers” pilotų trečiajame dešimtmetyje dirbo Tarybų Rusijoje, kur epizodiškai su savo “junkersais” netgi dalyvavo karo veiksmuose Vidurinėje Azijoje. Pinigai už licenzijas, lėktuvus, techninę pagalbą plaukia į “Junkers Flugzeugwerk” ir “Junkers Motorenbau” sąskaitas. Žodžiu, profesorius – teoretikas tampa veikliu verslininku – kapitalistu, paliekančiu savo idėjas, užfiksuotas patentuose, įgyvendinti samdomiems specialistams, o pats užsiima verslo plėtimu.
Be komercinės veiklos, pirmaisiais pokario metais jis vėl grįžta prie jaunystėje taip dominusių variklių. Junkersas imasi kurti kompaktišką dyzelį sunkvežimiams, juolab kad jo konstrukcijos varikliai nuo pat pradžių pasižymi dideliu ekonomiškumu ir tuo yra patrauklūs transportininkams. Po kelių įtempto darbo metų sukonstruojamas trijų cilindrų 90 AG dvitaktis dyzelis su priešpriešais judančiais vertikaliuose cilindruose stūmokliais. Pati firma “Junkers” šių dyzelių negamina, bet nuo 1927 metų parduoda jų licenzijas.
O kaip su antruoju „aviaciniu” tikslu – „skraidančiu sparnu”? Jį įgyvendinti sekėsi sunkiau, nei pirmąjį. Profesorius ilgai ir kantriai kūrė įvairius prototipus, tačiau iki pat savo mirties “skraidančio sparno” neįgyvendino. Bene arčiausiai prie šios koncepcijos realizavimo praktikoje buvo priartėta, kai 1929 m. gruodžio 6 dieną firmos “Junkers Flugzeugwerke” pilotas – bandytojas Wilhelmas Zimmermanas pirmą kartą pakėlė į orą keturmotorį “G 38″(vyriausias konstruktorius – Ernstas Zindelis). Tuo metu “G 38” buvo didžiausias sausumos lėktuvas pasaulyje ir H.Junkersas galėjo didžiuotis bent jau tuo.
Valdžią Vokietijoje perėmus nacistams, Hugo Junkerso kaip kapitalisto, siekusio ir toliau dirbti civilinės aviacijos ir keleivių pervežimo srityje, tikslai susikirto su naujosios valdžios planais. Netrukus prieš jį buvo organizuota pjudymo kampanija, ir jau 1933 metų pabaigoje profesorius, per savo kūrybinės veiklos metus gavęs 178 patentus, iš jų 53 – vidaus degimo variklių konstravimo srityje, ne tik turėjo palikti jam priklausiusią aviacijos gamyklą Dessau mieste, bet ir buvo prievarta uždarytas savo bute Miunchene be teisės jį palikti ir net skambinti telefonu. Palaužtas moraliai, Hugo Junkersas mirė 1935 metų vasario 3 dieną, per savo 76-jį gimtadienį.