IŠTVERMINGASIS ,,IKARUS 60″
L.Suslavičius
Kauno autobusų parkui, dar nuo tarpukario laikų turėjusiam gerą techninę bazę ir garsėjusiame tradiciškai aukštu autobusų eksploatacijos ir remonto lygiu, patyrusiais vairuotojais bei remontininkais, pirmajam LTSR buvo patikima išbandyti naujų modelių autobusus. 1958 metais, kai prasidėjo platesnio masto autobusų importas iš Vengrijos, KAP vienintelis gavo keliasdešimt naujutėlių dyzelinių miesto autobusų ,,Ikarus 60″. Tuo metu kinoteatruose dažnai demonstruodavo Italijos neorealizmo meistrų sukurtus filmus, ir iš pirmo žvilgsnio naujieji autobusai labai priminė ekrane matytus itališkus ,,Fiat”-vagoninio tipo kėbulas, priekyje plokšti, kiek kampu įstatyti priekiniai stiklai, iš daugelio horizontalių juostelių sudaryta priekio apdaila, prieš važiavimo kryptį atsidarančios vairuotojo kabinos durelės, anksčiau nematyti ,,Trilex” tipo ratų diskai.
Gelsvai – raudonai dažyti 60 vietų ,,ikarai” pakeitė svarbiausiuose miesto maršrutuose dirbusius senus 1948-49 metų laidos dyzelelektrinius ZiS-154 ir kiek naujesnius ZiS-155, netrukus tapę įprasta Kauno gatvių vaizdo dalimi.
Budapešte, Matijašfeldo rajone veikusi autobusų gamykla ,,Ikarus” buvo sukurta 1948 metų kovo 28 dieną, sujungus dvi nacionalizuotas įmones – radiatorių gamyklą ,,Ikarus” ir broliams Uhry priklausiusią kėbulų ir priekabų gamybos įmonę ,,Uhry Testverek Autokarozzserio es Jarmugyar”.Aišku, pastarosios pavadinimas, nors ir senas bei plačiai žinomas, netiko naujai įmonei.Taip atsirado markė ,,Ikarus”. Gi Uhry šeimos karietų įmonė buvo įkurta dar 1895 metais, 1924 metais joje prasidėjo autobusų kėbulų gamyba, o 1928 metais joje pagamintas pirmasis pilnai vengriškas autobusas ant firmos ,,Raba” važiuoklės. Iki antrojo pasaulinio karo pabaigos Uhry įmonė išleido šimtus autobusų Vengrijos miestams. Būdingas bruožas – visi jie buvo su ilgu variklio gaubtu priekyje. Pažangų vagoninio tipo autobusą – modelį TP-3 Uhry įmonė pradėjo gaminti prieš pat nacionalizaciją. Autobusai TP-3/3,5/5 tuo periodu tapo didžiausiais kiekiais gaminamais vagoninio tipo autobusais Europoje. Bet jie pasirodė mažoki (talpino tik 40 keleivių) darbui miestuose, tad imta kurti didesnės talpos autobusą, pritaikytą specialiai miesto maršrutams. Kad supaprastinti gamybą, ,,Ikarus” inžinieriai atsisako TP serijos autobusuose naudoto pažangaus laikančiojo karkasinio kėbulo ir vėl grįžta prie senos , pasiteisinusios konstrukcijos su lonžeroniniu rėmu. Autobuso važiuoklę su priekyje įrengtu 6 cilindrų 7980 kūb.cm. darbo tūrio 125 AG dyzeliu ,,D 613″ (austrų firmos ,,Steyr” licenzija) autobusų gamintojams tiekia Budapešte esanti sunkvežimių gamykla ,,Czepel”. Pimasis ,,Ikarus 60″ (kur 60-vietų skaičius) pagaminamas 1952 metais, o serijinė gamyba įsibėgėja pora metų vėliau. Kauniečiai gavo jau gerai įsisavintas, be ,,vaikiškų ligų” mašinas. Vertinant grynai techniniu požiūriu, rusiški ,,zisai” turėjo pažangesnę konstrukciją (variklis gale, elektrinė transmisija, laikantysis berėmis kėbulas) , bet ,,ikaras” lenkė juos komfortu keleiviams, ekonomiškumu, patikimumu. Salonas buvo suplanuotas atsižvelgiant į keleivių vežiojimo mieste sąlygas – 36 vietos stovintiems ir 24 vietos sėdintiems keleiviams. Sėdynės individualios, išdėstytos dviem eilėmis dešinėje ir viena eile kairėje, su plačiu praėjimu tarp jų. Be to, ,,šešiasdešimtieji”turėjo didžiulį pranašumą prieš senesnius Kaune eksploatuotų autobusų modelius – salono gale įrengtą aikštelę stovintiems keleiviams. Kaip tik jos dėka Kaune greit pasklido priežodis:,,Į autobusą telpa 60 keleivių arba 80 studentų arba 120 pirmakursių” Mat, miesto 18-ju maršrutu į Noreikiškes važinėję ,,ikarai” rytais pilni prisikimšdavo Žemės ūkio akademijos studentų ir, ko gero, jų ten tilpdavo daugiau nei šimtas. Ir ,,ikaras”, leisdamas juodus dūmus, kantriai ,,tempdavo” į Noreikiškių kalną ši padidintą krūvį.
,,Ikarus 60″ turėjo dvejas duris keleiviams, kaip ir tarybiniai autobusai, bet jos buvo pusantro karto platesnės. Į saloną pakilti teko trimis laipteliais, bet įlipančių ir išlipančių keleivių sriautus skyrė patogus įsikibti lenktas aliuminis turėklas. Kadangi Vengrija garsėjo savo aliuminio pramone, ,,Ikarus 60″ apdailoje ir vidaus įrangoje šis metalas buvo itin plačiai panaudojamas. Šiandien šis autobusas būtų tikra,,aukso kasykla” spalvotųjų metalų vagims. Chromuotų detalių nebuvo iš viso. Visi moldingai, rankenėlės, turėklai ir jų stovai, net grindų linoleumą tvirtinančios juostelės buvo iš aliuminio. Tiesą sakant, naudoti aliuminį būtinai reikėjo, nes tuščias autobusas svėrė 8100 kilogramų – maždaug 1200 kilogramų daugiau, nei dydžiu ir talpa palyginamas rusiškas ZiL-158, turėjęs laikantįjį kėbulą. Bet užtat autobuso ilgaamžiškumas buvo garantuotas. Be atidaromų langų, ,,ikaras” turėjo du didelius liukus stoge, kuriuos atidaryti galėjo patys keleiviai, tad ir karštą vasaros dieną salone buvo visai pakenčiama, aišku, jei neprisigrūsdavo daugiau nei galima važiuojančiųjų. Kad galinėje aikštelėje besigrūdantys keleiviai neišstumtų langų stiklų, juos iš vidaus saugojo du dailiai išlenkti lygiagretūs aliuminio vamzdeliai – turėklai. Tiesa, kai prie jų prispausdavo pakaušį ar krūtinę, būdavo nesaldu…Toks pat, tik vienas vamzdelis ėjo išilgai šoninių langų, neleisdamas sėdintiems prisiglausti prie stiklų. Sėdynės, aptrauktos labai patvaria šviesiai pilka dirbtine oda, bijojo tik vandalų peilių. Konduktorė sėdėjo dešinėje prie galinių salono durų ir vairuotojui komandą uždaryti duris duodavo skambučio mygtuku. Patogiausia važiuoti buvo sėdint ant priekyje skersai salono įrengtos 5 vietų sėdynės, minkštos kaip sofa, prie pat priekinių durų, nes tada ir didžiausioje spūstyje galėdavai išlipti.
Šiandieniniu požiūriu autobuso konstrukcija nebuvo be priekaištų- juk daugiau kaip metrą ilgio užėmė dvivietė vairuotojo kabina su joje stūksančiu variklio gaubtu. Vibravo ilgas dviejų dalių kardano velenas. Ne itin didelio (matmenys 9400x2500x2900mm) autobuso pakaba buvo kaip sunkvežimio, su pusiauelipsinėmis lingėmis, gana kieta. Stabdžių sistema – pneumatinė, vieno kontūro, su būgniniais stabdžiais. Apie ABS tada niekas dar ir girdėjęs nebuvo, tad su keleiviais beveik 13 tonų svėręs ,,Ikarus 60″ šiandien tikrai nebūtų laikomas saugiu.
Po kelių metų, kai maršrutą Nr 1,,Rotušė – Panemunė” ėmė aptarnauti 18 trijų durų ,,Ikarus 66″, dalį ,,šešiasdešimtųjų” autobusų parkas ,,permetė” į priemiestinius maršrutus. Jie važinėjo į Jonavą, Kačerginę, Kulautuvą, Garliavą ir kitur . Tai nebuvo pats geriausias sprendimas, nes autobusas neišvystydavo net 60 km/h, be to, miesto autobuse nebuvo atsarginio rato. Tada KAP meistrai įsigudrino pritvirtinti jį salono galinėje aikštelėje. Ratas užėmė tiek vietos, kaip trys keleiviai, bet užtat, pradūręs padangą, autobusas netrukus vėl galėdavo tęsti kelionę.
Be keleivinių, Lietuvoje dar važinėjo keli specialūs baltai dažyti ,,Ikarus 60″, priklausę Sveikatos apsaugos ministerijai. Juose vengrai sumontavo mobilius rentgeno aparatus.
Išskyrus Kauną, ,,šešiasdešimtieji” plačiau nepaplito. Atitarnavusius jiems skirtą laiką, vieną po kito juos negailestingai supjaustė autogenu. Neprisimenu, ar bent vieną sudėvėtą šio modelio autobusą KAP būtų kam nors perdavęs toliau naudoti. O štai tiesioginiai ,,šešiasdešimtojo” palikuonys – analogiškos konstrukcijos ir dydžio ,,Ikarus 620″, kurių gamyba prasidėjo 1959 metais, keliolika metų vežiojo keleivius ne tik Kaune, bet ir kituose didžiuosiuose (išskyrus Vilnių) Lietuvos miestuose. Iliustracijos:
1.Ikarus 60 gatvėje
2.Budapešto ,,ikarai” buvo dažomi įdomiau
3. Ikarus 60 galiniame ,,Rotušės” sustojime 1961 metais
4. „Ikarus 60″ pakeliui į Kulautuvą.