INDIJA: NUO “SHAKTIMAN” IKI “MAN Cargo Line A”
Liucijus Suslavičius
1958 metais sunkvežimių gamybos koncernas MAN nesėkmingai dalyvavo standartinio 3 tonų klasės sunkvežimio bundesverui tiekimo konkurse – politikai, o ne specialistai pasirinko benzininiu V8 tipo varikliu varomą “Ford G 398SAM”, o dyzelinis MAN 400L1AE buvo atmestas. Tačiau konstruktorių įdirbis niekur nedingo – licenziją jiems gaminti gerokai vėliau – 1968 metais įsigijo indai. Jie savo armijai šį automobilį, pavadintą “Shaktiman”, gamino net iki 1993 metų. Varomas 110 AG dyzelio, 5,2 tonos su kroviniu sveriantis nesudėtingas 4×4 tipo kampuoto funkcionalaus dizaino sunkvežimis galėjo vežti 3,0 tonos. Šiandien “šaktimanai” tebesutinkami sutinkami daugelyje Indijos vietų, nemažai jau su civiliais numeriais.
Taigi, galima konstatuoti, jog pirmasis Vokietijos koncerno mėginimas įsitvirtinti didžiulėje Indijos rinkoje nebuvo sėkmingas. Aišku, nei “Ashok Leyland”, gaminantis šalyje sunkvežimius nuo 1950 metų, nei “Tata”, pradėjusi krovininių “mersedesų” kopijų gamybą 1954 metais, ir šiuo metu užėmusios atitinkamai 45 ir 50 procentų rinkos, nesiruošė įsileisti naujo konkurento. Tačiau pastaraisiais metais ekonominė situacija šalyje ėmė kardinaliai keistis. Prasidėjo statybų bumas, tame tarpe ir šiuolaikinių 6 juostų automagistralių, jungiančių “auksinio kvadrato ” (Delis – Kalkuta – Madrasas – Bombėjus) didmiesčius, tiesimas. Tai pareikalavo didelio kiekio šiuolaikinių automobilių tiek statybai, tiek magistraliniams pervežimams šiais naujais keliais.
Kaip tik šiomis aplinkybėmis MAN vėl nusprendė ateiti į į vienos didžiausių pasaulio valstybių rinką. Vokiečių koncerno bendradarbe tapo Indijos kapitalo įmonė “Force Motors Limited”, įsigijusi licenziją gaminti kabinas, variklius bei varančiuosius tiltus pagal MAN pateiktus brėžinius ir technologiją. Jau 2006 metais naujos kartos modernių sunkvežimių, specialiai skirtų “trečiojo pasaulio” šalių rinkai, gamyba prasidėjo šalia Pitampūro miesto pastatytoje bendroje Vokietijos – Indijos įmonėje “MAN Truck Force”. Glaudus bendradarbiavimas su MAN garantuoja, jog Pitampūre pagaminti sunkvežimiai savo kokybe, saugumu bei komfortu, taip pat ekologiškumu lenkia kitų šalies gamintojų, visų pirma koncerno “Tata” siūlomus analogus. Sutartis tarp Vokietijos ir Indijos kompanijų numato, kad dalis iš čia per metus pagaminamų 24 tūkstančių sunkvežimių bus parduota vietos rinkoje, dalis bus eksportuota į aplinkines Azijos valstybes, net į Afriką, o keli tūkstančiai atsidurs… Rusijoje ir Ukrainoje, kur konkuruos su vietinės gamybos sunkvežimiais, visų pirma “kamazais”, o taip pat su vis aktyviau į šių dviejų valstybių rinką besiskverbiančiais Kinijos sunkvežimių gamintojais.
Pitampūre nuo konvejerių riedantys “Cargo Line A” (arba tiesiog CLA) šeimynos automobiliai, be jokių kompromisų pažymėti MAN emblema, priklauso 18 – 26 tonų didžiausio leistino svorio kategorijai. Beje, jei reikalinga, gamykla patieks palengvintą iki 16 ar net iki 14 tonų variantą. Numatyta, jog sunkvežimiai bus gaminami su 4×2, 6×2 ir 6×4 tipo važiuoklėmis, Dviašiai balniniai vilkikai siūlomi su 3600 mm ilgio baze, triašiai – su 3175 plius 1400 mm, o važiuoklės savivarčiams ir kitokiems kėbulams montuoti – su baze nuo 3175 iki 5600 mm. Varikliai – Euro III normas atitinkantys 4 ir 6 cilindrų “D08” šeimynos dyzeliai MAN, išvystantys nuo 155 iki 280 AG. Keturių cilindrų varikliai komplektuojami 6-laipsnėmis pavarų dėžėmis, šešių cilindrų – 9-laipsnėmis, kurias tiekia gamykla ZF. Priekiniai tiltai apskaičiuoti 7,5 tonos apkrovai, varantieji tiltai – apkrovai iki 13 tonų. Tiltų pakaba – pusiauelipsinės lingės, visų ratų stabdžiai – būgniniai. MAN CLA “stuburas” – itin tvirtas lonžeroninis rėmas, dar sustiprintas kritinėse vietose įvairiais įdėklais. Tai daroma, atsižvelgiant į įprastas eksploatavimo Azijoje sąlygas, kai automobiliai ne tik gerokai perkraunami, bet lygiai taip pat negailestingai varinėjami prastos kokybės keliais. Užtat ir ratai dideli – 20 arba 22,5 colio skersmens. Esminis vokiškai – indiško sunkvežimio skirtumas nuo daugybės šiandien Indijos keliais važinėjančių sunkvežimių – patikima ir saugi plieninė kabina. Ji ne pati naujausia – tai nesenai Europoje dar gaminto MAN L2000 modelio sunkvežimio kabina, kurią savo laiku koncernas MAN perėmė kartu su Austrijos firma “Steyr”, taigi, šiam “nameliui” nesenai sukako ketvirtis amžiaus. Tačiau Indijoje įprastos savadarbės medinės kabinos net iš tolo negali būti prilygintos šiai senai, bet patikimai konstrukcijai, juolab, kad gamintojas iš karto siūlo net tris kabinos variantus – standartinę “dieninę” su žemu stogu, “dieninę” prailgintą su 1 miegama vieta bei paaukštintą su dviem miegamomis vietomis magistraliniams vilkikams. Pastarieji, tiesa, Indijoje nepopuliarūs…
Gamybos vystymui Indijoje vokiečių koncernas pasirinko itin gerą laiką – nors Indijoje gaminami ir palyginti modernūs sunkvežimiai, pavyzdžiui, čekiškos “Tatra 815”, rusiški “Ural”, švediški “Volvo”, tačiau rinkoje jie iki šiol teužima vos 5 procentus, be to, tai neretai visų pirma armijai skirti automobiliai. O civiliniame sektoriuje vyrauja, kaip minėta, dar šeštojo dešimtmečio vokiškų “mersedesų” ir angliškų “leilandų” pagrindu sukonstruoti sunkvežimiai ir visai nedidelis kiekis modernesnių mašinų, dažniausia dirbančių stambiuose statybiniuose projektuose. Su savąja CLA šeimyna koncernas MAN “pakelia kartelę” tiek, kad nei “Tata”, nei “Ashok Leyland” nėra pajėgūs iš karto atsakyti konkurencingais rinkoje modeliais. Antra vertus, indiški komerciniai automobiliai palengva skverbiasi į kitų, turinčių savą automobilių pramonę, šalių rinkas. Vėlgi sugrįžkime prie Rusijos ir Ukrainos. Pirmojoje jau ne pirmi metai montuojami sunkvežimiai “Tata”, analogiški seniems “Mercedes Benz L809” su stačiakampėmis kabinomis, kokius dar retkarčiais pamatome Lietuvoje, gi ukrainiečiai šimtais perka indiškas važiuokles nedideliems 7,5 metro klasės autobusams gaminti. Techniniai reikalavimai čia ne tokie griežti, kaip Vakarų Europoje, todėl paprastesnės konstrukcijos sunkvežimiai, priedo dar ir pigesni, nei pagaminti Vokietijoje ar Austrijoje, tikrai ras savo pirkėją. Tokiu būdu MAN, su brangiais ir sudėtingos konstrukcijos sunkvežimiais kol kas sunkiai besiskverbiantis į šių dviejų postsovietinių valstybių rinkas, įgyja neblogą šansą patekti į jas aplinkiniu keliu – per Indiją. Galima netgi sakyti – Rytų Europos sunkvežimių ir autobusų gamintojams gresia ne tik “geltonoji” , bet jau ir “šokoladinė” invazija.