IŠEITIS YRA, BET AR PRIIMSIME JĄ?
Liucijus Suslavičius
Nesu tikras, kad dauguma laikraščio skaitytojų atkreipė dėmesį į pranešimus, kad rugpjūčio 14 dieną Plungės rajone prie Vilkų kaimo dviejų kelių sankryžoje susidūrus skersine kryptimi važiuojantiems automobiliams, žuvo net 6 žmonės. Na, kas čia tokio – žuvo tai žuvo, ne pirmi, ne paskutiniai – pasakys dažnas, jau apsipratęs su šiurpia statistika. Ir pridurs – nėra čia ko lakstyti…Tačiau negalime būti tikri, kad vien tik greitis lėmė tokią skaudžią nelaimę. Juk analogiškos avarijos, kai šalutiniu keliu Plateliai – Alsėdžiai atvažiuojantys nepraleidžia pagrindiniu keliu Mažeikiai – Plungė važiuojančių transporto priemonių ir su jomis susiduria, čia kartojasi reguliariai. Net matydami apie susikirtimą su pagrindiniu keliu informuojančius kelio ženklus, vairuotojai kažkodėl nestabdydami įvažiuoja į sankryžą…Tai sunkiai paaiškinamas fenomenas, ir beje, ne vienintelis Lietuvoje – tokių „užkeiktų” sankryžų, kur visi visada mano važiuojantys tik pagrindiniu keliu, suskaičiuotume gal keliolika. Mažai tepadeda prieš jas pastatyti greitį ribojantys ženklai, apžvelgiamumo gerinimas, specialus dangos ženklinimas. Tad ką daryti?
Pasidairykime užsienyje, kur automobilizacijos lygis aukštesnis, o saugaus eismo tradicijos gilesnės, kur į pirmą vietą iškeliamas jau ne važiavimo patogumas, o jo saugumas, ir atsakymą, ko gero rasime. Juk visur, kad ir toje tradiciškai drausmingoje Vokietijoje ar ramioje Suomijoje visada atsiranda greičio mėgėjai, kuriems nė motais nei draudimai, nei kelių policija, nei kitų eismo dalyvių saugumas. Vienintelė galimybė juos sutramdyti – priversti juos važiuoti lėčiau taikant įvairias technines priemones. Labai gerą pavyzdį radau Švedijoje. Prieš keletą metų šioje, beje, itin žemu avaringumo lygiu pasižyminčioje šalyje prasidėjo sistemingas pavojingų sankryžų pertvarkymas, nukreiptas transporto priemonių greičiui avaringose kelių tinklo vietose sumažinti. Žemesnių kategorijų keliuose, ypač netoli didmiesčių, kur transporto eismas ganėtinai intensyvus, paprastos stačiu kampu susikertančių kelių sankryžos vis dažniau rekonstruojamos į nedidelio skersmens žiedines. Pravažiavimo pirmumas, savaime suprantama, suteikiamas važiuojantiems “žiedu”. Po rekonstrukcijos iki tol dideliu greičiu pagrindiniu keliu švilpę vairuotojai priversti prieš sankryžą mažinti greitį, gerokai sumažėjo itin pavojingų skersinėmis kryptimis važiuojančių automobilių susidūrimų su sunkiomis pasekmėmis. Idealiu šio sprendimo nepavadinsi – padidėjo susidūrimų šonais skaičius, bet jie atsitinka važiuojant mažesniu greičiu, todėl juose praktiškai tik apgadinami automobiliai. O jei tokį nedidelį „švedišką žiedą” įrengti štai toje Vilkų kaimo sankryžoje, dar aptverti „žiedo” vidurį metaliniais aptvėrimais, ant kurių nudažyti ryškias raudonas juostas, pritvirtinti atšvaitus? Ar neįveiktume to „prakeikimo”, kasmet nusinešančio keletos žmonių gyvybes? Juk prieš žiedinę sankryžą teks mažinti greitį visiems, nesvarbu, iš kurios pusės beatvažiuotum, reiškia, liks kelios sekundės apsidairyti, susiorientuoti, jei reikia – dar labiau sumažinti greitį. Ir išvengti susidūrimo…
Dar viena itin sunkiomis pasekmėmis išsiskirianti eismo įvykių rūšis – priešpriešiniai susidūrimai, sudarantys kiek daugiau nei ketvirtadalį visų įvykių, kuriuose nukentėjo žmonės (Lietuvoje maždaug nuo 1550 iki 1800 įvykių kasmet, o kiek juose apdaužyta automobilių, tai ir policija nežino, bet manau, kad skaičius penkiaženklis). Bet vėlgi persikelkime per Baltijos jūrą į tą pačią Švediją. Vienu iš neįprastų svetimšaliui vairuotojui dalykų yra dviejų eismo juostų keliuose ant ašinės linijos įrengti priešpriešinį eismą atskiriantys lynų aptvėrimai. Jie beveik simboliški – dangoje sumontuoti metaliniai stulpeliai ir jų viršuje einantys du ne itin stori lynai įsibėgėjusio automobilio smūgio neatlaikys. Pasirodo, jie ir skirti visai ne tam, kad sulaikytų automobilį! Tikslas kitas – neleisti lenkti, išvažiuojant į priešpriešiniam eismui skirtą kelio dalį. Toks lenkimas – vienas iš pavojingiausių manevrų eisme, nes vairuotojas lenkdamas visada didina greitį, tuo padidindamas ir tragiškų pasekmių galimybę. Švedijoje tokiais aptvėrimais nuo 1990 metų jau “padalinta pusiau” per 1300 kilometrų kelių be skiriamosios juostos. Ir ką jūs manote – žuvusiųjų priešpriešiniuose susidūrimuose skaičius nuo 170–ies 2000-siais metais sumažėjo iki 115-os 2004 metais. O jei tokie aptvėrimai būtų įrengti dar kokiuose dvejuose- trejuose tūkstančių kilometrų kelių? Kiekvienas, skaitantis šias eilutes, aišku, suklus – tai ką, jei pasitaikys kelyje traktorius, birbiantis 20 km/h greičiu, tai visa kolona ir vilksis paskui jį tol, kol jo vairuotojas pagaliau pasuks į šoną? Nesutinkame! Tokia buvo ir pirmoji Švedijos vairuotojų reakcija, kai tokia skiriamoji „tvorelė” buvo įrengta kelyje E4 į šiaurę nuo Gavle miesto. Tačiau nemanykime, kad šioje šalyje eismą organizuoja neišmanėliai. Kas keli kilometrai kelio juosta kelių šimtų metrų ilgio ruože praplatinama, ir skubantys gauna galimybę aplenkti lėčiau važiuojančius. Yra net specialūs kelio ženklai, kurie informuoja vairuotojus, kokio ilgio yra siauras arba atvirkščiai, platus – su dviem eismo juostomis duota kryptimi -kelio ruožas. Švedijos vairuotojai, bendrai paėmus, teigiamai vertina tokius kelius. Aišku, ir šiuo atveju pakanka nepatenkintų, bet jei jau kas nori visus lenkti, lai važinėja autostradomis, kur viena kryptimi yra dvi ar daugiau eismo juostų… .
Šiuo inžinieriniu eismo organizavimo sprendimu, padėjusiu “vienu šūviu nušauti du zuikius” – apriboti lenkimą bei sumažinti ir suvienodinti automobilių srauto greitį – susidomėjo daugelio valstybių specialistai. Gal jau atėjo laikas tokią praktiką pradėti taikyti ir pas mus? Galu gale, kelias su lyno „tvorele” per vidurį kainuoja pigiau, nei automagistralė su skiriamąja juosta, o bendru saugumu, kai įvertiname visus faktorius, ne ką jai nusileidžia. Neabejoju, kad iš karto sulauksiu prieštaravimų – o jei avarinė situacija, o jei vežimas kelyje – kur dėtis? Nieko, gerbiamieji – kilometrą – kitą pavažiuosite lėčiau, tai ir avarinių situacijų bus mažiau. Bijau, kad tokiam pasiūlymui kur kas daugiau nei greičio mėgėjai priešinsis kelininkai – o kaip mes kelią valysime? Juk Lietuvoje žiemą sninga ir pusto…Tai va, gerbiamieji – Švedija yra dar šiauriau, nei Lietuva ir žiemos ten taip pat būna, tereikia nuvažiuoti kam nors ir pasižiūrėti, kaip jie ten tokius kelius prižiūri, kaip kylančias problemas sprendžia. Gana vien „savo sultyse virti” ir manyti, kad esame patys gudriausi. Tragiška situacija keliuose ir gatvėse reikalauja ne vien pamokymų ar propagandinių akcijų, bet ir konkrečių, tegu ir ne visiems priimtinų sprendimų.
Nuotraukos: specialiai „Trasai” iš Švedijos Siv-Brit ir Stephanas Febukai
1.Švedija 1 – Mažas „žiedas” sankryžoje
2.Švedija 2 – Švedų karaliaus BMW avarijoje „minižiede’
3.Švedija 3 – Lynų „tvorelė” kelio ašyje
4.Švedija 5 – Aptvėrimas po viaduku
5.Švedija 6 –Ruožo, kur galima lenkti, pradžia
6.Švedija 7 – Ruožo, kur lenkti nėra galimybės pradžia