ITALŲ KARO MAŠINOS MASTELIU 1:43
Alvydas Klečkauskas Liucijus Suslavičius
Kai gerai pagalvoji, supranti, kad labai dažnai gyvename savo pačių susikurtų ar viešosios nuomonės primestų stereotipų pasaulyje, neretai gerokai iškreipiančiame realijas, praeities ir dabarties įvykius. Štai, vyrauja nuostata, kad italai –nekokie kareiviai, o itališka XX amžiaus karuose naudota karinė technika buvo gerokai prastesnė nei kitų Europos valstybių. O juk iš tikrųjų viskas yra kiek kitaip – italai sugebėjo kautis, o jų technika buvo ir originali, ir daugumoje atvejų nė kiek ne prastesnė, kaip kitų kariaujančių valstybių. Tiesiog į didžiausią visų laikų karinį konfliktą – Antrąjį pasaulinį karą – Italija įsivėlė, nepasiruošusi kariauti Europoje. Ji rengėsi visai kitokiam karui kitame regione – Šiaurės ir Rytų Afrikoje – tad ir jos kariuomenė buvo parengta, ir karinė technika pritaikyta būtent toms sąlygoms.
O dabar prisiminkime ir vieną įsisenėjusį stereotipą iš mūsų, kolekcininkų, sferos – laikoma, kad karinės technikos modeliai turi būti gaminami vienu iš dviejų mastelių: 1:72 ir 1:35. Kovos mašinų modeliai kitais – ar didesniais, ar mažesniais masteliais – laikomi netradiciniais ir atitinkamai mažiau žinomi ir vertinami. Tačiau aštri konkurencija modelių rinkoje verčia juos gaminančias firmas laužyti tradicijas ir ieškoti dar neužimtų nišų milžiniškoje, bet, deja, ne begalinėje modelių rinkoje. Žinoma savo aukštos kokybės gaminiais Vokietijos firma “Dickie-Schuco GmbH und Co. KG” iš Fiūrto miesto viena pirmųjų ryžosi pasiūlyti itin plačią karinės technikos modelių gamą populiariu tarp automodelių kolekcininkų, bet nelabai gerbiamu “militaristų” tarpe masteliu 1:43. Ši “Military series” vardu pavadinta modelių kolekcija yra gana didelė. Joje 17 Antrajame pasauliniame kare naudotų automobilių ir šarvuočių modelių bei 4 šiuolaikinių ratinių kovos mašinų modeliai. Dauguma jų pasirodys antrajame šių metų pusmetyje, o kai kurie jau gaminami ir juos galima rasti Europos miestų modelių parduotuvėse. Kartu firma pabandė išsklaidyti ir minėtą stereotipą apie niekam tikusią itališką karinę techniką ir siūlo penkių charakteringiausių Italijos armijos apginklavime buvusių Antrajame pasauliniame kare naudotų ratinės technikos pavyzdžių miniatiūras.
Pirmuoju tarp jų įvardinsime dviejų karų veterano – šarvuotojo automobilio “Lancia 1ZM” – modelį. Tai vienas geriausių I pasaulinio karo šarvuočių, gerai ginkluotas keliais kulkosvaidžiais charakteringos išvaizdos “priplotame” cilindriniame bokštelyje, su šarviniais gaubtais, slepiančiais galinių ratų padangas. Keisčiausiu kruopščiai atkartotu modelyje elementu yra šarvuočio priekyje sumontuotas iš metalinio kampuočio suvirintas lenktas rėmas, pasibaigiantis staigiai užriestais galais virš vairuotojo skyriaus stogo. Žinote, kam jis? Pirmojo pasaulinio karo metais populiariu ginklu, nukreiptu prieš motociklininkus ir automobilininkus, buvo skersai kelio ištemptos plonos vielos. Nespėjus sustoti, motociklininkas ar automobilio keleiviai paprasčiausiai likdavo be galvų…Ne mažiau pavojingos pasirodė taip pat spygliuotos vielos užtvaros. Kaip tik tam, kad nupjauti skersai kelio įtemptas vielas, sudraskyti užtvaras ir reikėjo štai tokio tvirto rėmo su aštriomis briaunomis, galinčiomis perrėžti vielą. “Lancia 1ZM” su savo siauromis padangomis galėjo būti naudojama tik keliuose su kieta danga, t.y. Europoje. O Italija siekė išplėsti savo kolonijas Afrikoje – Libijoje, Somalyje – kaimyninių teritorijų sąskaita. O tai reiškė karą dykumoje. Kiti trys “itališkos kolekcijos” modeliai kaip tik ir pristato mums tas specialiai Šiaurės Afrikos karo veiksmų teatrui sukurtas mašinas. Jų skiriamasis bruožas – neįprastai didelio skersmens ratai su išardomais diskais ir plačiomis važiuoti smėliu pritaikytomis padangomis. Mažiausiai “kovingas” yra 4×4 tipo su visais varomais ir vairuojamais ratais artilerijos vilkikas “Trattore SPA TL 37”, panašus į didelį džipą. Atvirame, be durelių jo kėbule numatytos sėdynės pabūklo tarnybai ir vieta vežiojamai sviedinių atsargai. Savotišką modelio koloritą sukuria ažūrinis bagažo skyriaus aptvarėlis, turėklas už pirmosios sėdynių eilės ir radiatoriaus apačioje styranti nenuimama užvedimo rankena…Modeliui netrūksta ir kitų smulkių detalių, charakteringų šiam analogų kitose šalyse neturėjusiam armijos automobiliui.
Kitus du modelius galime pavadinti pora – mat, ir šarvuotas automobilis “Ansaldo AB41”, ir atviras žvalgybinis automobilis “Sahariana” sukurti karui dykumoje, panaudojus vieną ir tą pačią važiuoklę su varikliu galinėje dalyje, tik atitinkamai ją modifikavus. “Autoblindata 41” – klasikinis ketvirtojo dešimtmečio vidurio šarvuotis su pasukamu bokšteliu, ginkluotu nedidelio kalibro pabūklu, pasukamai korpuso šonuose sumontuotais atsarginiais ratais, padedančiais pervažiuoti vertikalias kliūtis, kniedytu šarviniu korpusu, dviem valdymo postais:priekiniu trumpame nuolaidžiame korpuso priekyje ir galiniu, kurio vairuotojas sėdėjo nugara į važiavimo krypty ir imdavo vairuoti šarvuotį, jei reikdavo važiuoti atbulomis. Tiesa, matydavo jis nedaug, nes apžvalgą ribojo ilgas variklio skyriaus gaubtas. Greta galinio vairuotojo liuko – dar vienas kulkosvaidis apsiginti nuo iš užpakalio atslenkančio priešininko.. Modelis sukomplektuotas kastuvu, kapliu, kirviu, ant korpuso galime atrasti visas išorines detales – žibintus, duslintuvą, šaudymo angas, kruopščiai išlietus liukus, ažūrinius ratus. Gi “Sahariana” – tai visai kitos paskirties mašina. Žemutė – korpusas vos-vos kyšo tarp ratų, teturinti tik atlenkiamą šarvinį skydelį vietoje priekinio stiklo, ji iš tikrųjų ginkluota ne prasčiau už tikrą šarvuotį. Atvirame kėbule matome vieną geriausių Antrojo pasaulinio karo laikų automatinių ginklų – mažo kalibro greitašaudį pabūklą “Breda” bei kulkosvaidį. Žvalgybinių reidų metu, jei nepavykdavo pasislėpti, “Sahariana” ekipažas galėjo stoti į kovą su analogiškai ginkluota priešininko kovos mašina, apsiginti nuo pavienio lėktuvo atakos iš oro. Labai neįprastai atrodo automobilio priekyje į apskritą išėmą paguldytas atsarginis ratas bei automobilio korpuso šonuose dviem eilėmis pritvirtinti kanistrai – viename šone su degalais, kitame – su vandeniu. Virš galinių ratų pritvirtinti skylėti metaliniai skydai itin giliam smėliui įveikti, o ant variklio gaubto nupiešta Italijos trispalvė, kad savi lakūnai atpažintų ir neatakuotų žvalgų, aptikę juos iš oro. Su šiais automobiliais italų kariai Šiaurės Afrikoje reguliariai patruliavo bekraščius dykumos plotus, nuvažiuodami iki 1000 kilometrų nuo savo bazės ir prasiskverbdami į priešininko užnugarį. Greita, manevringa ir nesunkiai užmaskuojama “Sahariana” buvo idealia transporto priemone šiame fronte. Tačiau karo veiksmams peržengus Viduržemio jūrą, karui dykumoje skirta technika, kurios, beje, po trijų metų karo veiksmų liko nebedaug, neatitiko mūšių naujame fronte sąlygų. Kadangi laiko sukurti ką nors originalaus tiesiog nepakako, firmai “Lancia” buvo duotas pavedimas nukopijuoti trofėjinį britų šarvuotį “Daimler Dingo” ir įsisavinti jo gamybą. “Lancia” konstruktoriai tik nežymiai pakeitė angliškąjį prototipą – sumontavo savo variklį, o atvirą dvivietį “Dingo” korpusą iš viršaus uždengė šarvų plokšte. Italijos armija, kapituliavusi prieš sąjungininkus, praktiškai nespėjo pasinaudoti šiuo kaip “Lancia Lince” žinomu žvalgybiniu šarvuočiu, ir tas nedidelis “Lince” kiekis, kurį pagamino “Lancia”, praktiškai atiteko vokiečių vermachto daliniams, masiškai naudojusiems italų kovinę bei transporto techniką atkakliuose mūšiuose Apeninų pusiasalyje 1944-1945 metais.
Nuotraukos gamintojo