Japonijos visureigiai – pirmieji žingsniai
Liucijus Suslavičius
Laikai, kada vos ne kiekvienas lengvasis 4×4 tipo automobilis turėjo vieną iš trijų užrašų:
„Made in USA”, „Made in Great Britain” arba„Made in URSS” praėjo senai ir negrįžtamai. Populiariai džipais vadinamų automobilių kategorijoje nenuginčijami lyderiai – Japonijos firmos, savo modelių gausa ir įvairove nustelbiančios visų kitų šalių gamintojus. Ir tai nėra eilinis „japoniškasis fenomenas”. Padidinto pravažumo lengvųjų automobilių kūrimas Japonijoje prasidėjo dar ketvirtąjame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tad galime kalbėti ir apie patirtį, ir tradicijas. Be abejo, gerokai suvėluota techninė revoliucija turėjo įtakos Japonijos automobilių pramonės ir automobilių konstrukcijos vystymuisi. Japonų firmoms teko vytis toli į priekį pažengusius europiečius ir amerikiečius, tad jie perdaug nesivaržydami kopijavo jų sukurtą techniką ir gamybos technologiją. Savo įtaką darė ir tarpukario Japonijos politika. Japonija pasuko ginkluotos ekspansijos keliu, siekdama užgrobti kuo didesnę Rytų ir Pietryčių Azijos dalį. Pramonė visų pirma aptarnavo kariuomenę., o šiai, plėtojusiai karo veiksmus begalinėse Azijos platybėse, reikėjo specialių padidinto pravažumo automobilių. Europiečiai su jais susipažino 1939 metais karinio konflikto Mongolijos pasienyje prie Chalchin-Golo upės metu. Šio Vakarų istoriografijoje kukliai „Nomonchano incidentu” vadinamo nepaskelbto karo prieš Mongoliją metu Japonijos Kvantuno armija gavo triuškinantį G.Žukovo vadovaujamų Raudonosios Armijos ir Mongolijos kariuomenės smūgį. Po sunkių ir kruvinų mūšių Mongolijos stepėse japonų kariuomenė paliko nemažai karinės technikos, tarp jų – ir kelis generolų ir karininkų visureigius. Rusai tuo metu teturėjo civilinius GAZ-A ir „emkas”, su nuostaba apžiūrinėjo sudėtingus japoniškus automobilius. Vienas iš jų buvo generolą vežiojęs triašis 6×4 tipo „Sumida K10″. Sviediniui pataikius į kairįjį variklio šoną, šis štabo kabrioletas buvo paliktas stepėje. Tai 1933 metais sukurtas firmoje „Isuzu” automobilis, savo konstrukcija artimas triašiam sunkvežimiui „Isuzu TU 10″. Tiesą sakant, „Isuzu” kontruktoriai tiesiog sutrumpino ir palengvino sunkvežimio važiuoklę su nedalomais tiltų karteriais ir sliekinėmis pagrindinėmis pavaromis bei 6 cilindrų 70 AG varikliu ir uždėjo prailgintą lengvojo automobilio „Sumida J ” kėbulą. Tiek 4390 cm³ darbo tūrio variklis, tiek kėbulo dizainas buvo nukopijuoti nuo amerikietiško „Hudson Six”. Na, o 7 vietų kėbulas su 3-is sėdynių eilėmis buvo pagamintas pagal kariškių užsakymą. Automobilis buvo sunkus – tuščias svėrė 2600 kg ir griozdiškas (5175x1850x2000 mm), bet juk ir europiečiai tada gamino tokio tipo triašius štabo automobilius.
Žymiai originalesniu galime pavadinti nediduką 3,6 m ilgio „Kurogane”, oficialiai Japonijos armijoje vadintą „Typ 95 “. Beje, „Kurogane” reiškia „juodasis plienas”. „Typ 95″ pasirodė 1935 metais, japonų inžinieriams išnagrinėjus vokiškų „Mercedes-Benz” ir „Tempo” lengvųjų visureigių konstrukciją. Tiesą sakant, „juodasis plienas”, ko gero,nusipelno pirmojo tikro džipo vardo. Jis buvo kompaktiškas, lengvas (svėrė 1060 kg) turėjo visų ratų pavarą su atjungiamu priekiniu tiltu. Priekinių ratų pakaba buvo nepriklausoma spyruoklinė. Reikalą kiek gadino V-2 tipo oru aušinamas 1399 cm³ 25 (vėliau – 33AG) AG galios variklis bei dviejų, vėliau trijų vietų itin ankštas kėbulas. Prie Chalchin-Golo rusams atitekę „kuroganai” buvo pirmųjų serijų, su dviviečiais rodsterio stiliaus kėbulais. Vėliau „Yanase”firma pradėjo tiekti trijų vietų kėbulus su durelėmis bei krovininius pikapo tipo kėbulus. Per visą karą imperatoriškoji armija gavo 4775 „kuroganus”. Ši visureigių šeimyna po karo „tęsinio” nebeturėjo, o štai šiandieninių „Isuzu Trooper” ir „Mitsubishi Pajero” „šaknys” taip pat siekia prieškario metus. Kadangi „Sumida K 10″ pravažumas netenkino Kinijoje karinėms operacijoms vadovavusių generolų, firma „Mitsubishi” specialiai Kvantuno armijai pagamino keturis septynių vietų visureigius „PX33″. Individualus užsakymas, neskirtas masinei gamybai, leido pasireikšti konstruktorių fantazijai.
Tad jie panaudojo 70 AG šešių cilindrų dyzelį ir H-formos transmisiją, kai į nepriklausomą pakabą turinčių ratų stebules nuo centrinės paskirstymo dėžės sukimo momentą perduodavo atskiri kardano velenai! Maža to, galiniai ratai turėjo sudėtingas kantileverines linges. Kontrastu šioms įmantrybėms buvo primityvūs stabdžiai su mechanine pavara. Solidus 4,2 m ilgio septynvietis visureigis tuo metu technologiškai buvo „neįkandamas” japonų gamykloms. Bet idėjos aprūpinti armiją tikru visureigiu japonai neatsisakė. 1937 metais buvo sukonstruotas ir vėliau gaminamas didesne serija septynvietis 4×4 tipo „Isuzu PK 10″. Jis turėjo tą patį standartinį 4390 cm³ darbo tūrio 70 AG 6 cilindrų variklį, naudotą daugumoje karinių automobilių, nedalomus varančiuosius tiltus, „normalią” linginę pakabą. Transmisijoje atsirado dvilaipsnis demultiplikatorius, stabdžiai tapo hidrauliniais, automobilį „apavė” plačiomis 8.50-16 dydžio padangomis. 2300 kilogramų svėręs visureigis geru keliu važiuodavo 80 km/h, jo dyzelinė modifikacija su 55 AG varikliu – 75 km/h, o tai visai neblogai tiems laikams.
Kaip matome, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Japonijos automobilių gamintojai sukūrė ir gamino kelių kategorijų visureigius. Tad nors po karo gaminti pirmosios kartos „Nissan”, „Toyota”, „Suzuki” iš esmės buvo variacijomis amerikietiško „Willys MB” tema, vėliau buvo sugrįžta prie prieškarinių visureigių stiliaus. Rezultatas mums žinomas – galingi, patikimi ir komfortiški japoniški visureigiai turi didžiausią pasisekimą rinkoje.