Jį pavadino „Barchan”
Liucijus Suslavičius
Automobilio istorijos žinovai patvirtins – vykusios konstrukcijos automobilio gamybos pradžia netrukus iššaukia jo kopijų ar analogų pasirodymą rinkoje. Klasikinis pavyzdys – legendinis džipas „Willys MB”. Tuojau po Antrojo pasaulinio karo daugybė gamintojų kūrė savuosius „viliuko” analogus. Vieni – japonai, prancūzai, kiniečiai – tiesiog pirko licencijas ar kopijavo „amerikietį”, kiti – britai, rusai, čekai – kūrė originalias konstrukcijas, siekdami pranokti „karo veterano” parametrus ir kažkiek nutoldami nuo „Willys MB” konstruktorių koncepcijos.
Šiandien istorija kartojasi, tik vietoje „viliuko”, naudoto visuose Antrojo pasaulinio karo frontuose – kitas armijos visureigis, karo Persijos įlankoje veteranas „AM General HMMWV”, o paprastai sakant, „hameris”. Prieš kiek laiko „Mobilyje” jau buvo rašyta apie šio ankstesnį supratimą, koks gi turi būti armijos visureigis, „perbraukusio” automobilio analogus iš Italijos, Ispanijos, Japonijos, kur „antihamerius” gamina vietinės firmos. Visiems jiems, įskaitant ir patį „HMMWV”, būdinga sudėtinga konstrukcija ir atitinkamai aukšta kaina, neretai – ir labai ribota galimybė įsigyti tokį monstrą, nes, pavyzdžiui, ispanų „Vamtac” ir italų „A.R.I.S” kol kas gaminami tik armijai, o japonų „Toyota Megacruiser” draudžiama išvežti už šalies ribų, nors jis civiliams asmenims taip pat parduodamas. Todėl daug kur bandoma sukurti ką nors panašaus į „hamerį” iš ,,po ranka esančių” serijinės gamybos automobilių. Tokiais mėginimais garsėja postsovietinės respublikos, ypač Rusija, kurios poreikį „hamerio” klasės automobiliams gana neblogai apibūdina pačių rusų sugalvotas anekdotas:
„Vienas amerikietis klausia kito: „Kokie keliai ten, Rusijoje?”. Antrasis, jau joje pabuvojęs, atsako: „Žinai, keliai kaip keliai, su „hameriu” pravažiuoti galima…”.
Kadangi Rusijos automobilių gamyklos ko nors panašaus niekaip neįsisavina (nors prototipų sukurta ne vienas), „hamerius” bando savo jėgomis pasigaminti auksarankiai meistrai. Reikia atsiminti, kad pagal dydį amerikietiškas visureigis artimas sunkvežimiui, o ne įprastiniam net ir dideliam lengvajam visureigiui. Jo ilgis – 4686 mm, plotis – 2197 mm, provėža – 1819 mm, bazė – 3302. O dabar palyginimui analogiški kito automobilio duomenys: ilgis – 5805 mm, plotis – 2322 mm, provėža – 1800 mm, bazė – 3300 mm. Kaip matome, skirtumai minimalūs. Žinote, apie kokį automobilį kalbama? Nagi apie nuo 1964 metų gamintą rusišką armijos sunkvežimį GAZ-66 su V-8 tipo 115 AG benzininiu varikliu. Savo darbo visureigių mėgėjai dažniausia kaip tik šią labai geru pravažumu bekele pasižyminčio „šešiasdešimt šeštojo” važiuoklę panaudoja saviesiems superdžipams. Taip pavyzdžiui, pasielgė ir keli Lietuvos „visureigininkai”.
Naujausias „hameris” ant GAZ-66 važiuoklės, pavadintas „Barchan”, sukonstruotas Biškeko mieste Kirgizijoje. Ir tai ne šiaip sau garaže pasigamintas, o profesionalų iš firmos „Retro-Style”, kuriems talkino dizaineriai iš studijos „ZerDo Design”, kūrinys. Jis tikrai daug kuo primena„hamerį”, bet daugiau iš išorės. Kad „Barchan” būtų kuo pigesnis, serijinės GAZ-66 važiuoklės konstruktoriai beveik nekeitė., tik perdirbo priekinę sunkvežimio rėmo dalį, kuriai šiuo atveju tenka žymiai mažesnis krūvis, ir pritaikė vairo mechanizmą, nes „Barchan” – kapotinės komponuotės. Originalios kampuotos formos variklio gaubtas, pridengiantis ir priekinius ratus, tvirtinamas ant tų pačių šarnyrų, kaip originalaus „GAZ-66″ atverčiama kabina. Gaubtą atvertus į priekį, variklis, vairo mechanizmas, priekinė pakaba – kaip ant delno. Už variklio skyriaus – metalinis 6 vietų kėbulas su krovinių skyriumi gale. Jis turi 5 duris. Stogas – su dideliu stačiakampiu liuku. Be šešių – septynių žmonių „Barchan” dar gali vežti 700 kilogramų krovinio. Kaip sakyta visureigis turėjo būti kuo pigesnis, tad dizaineriai daug negalvodami jo kėbulą „sudėliojo” iš standartinės „šešiasdešimt šeštojo” kabinos detalių.
Įsižiūrėjus matyti, jog priekinė salono dalis – tai tiesiog GAZ-66 kabina, toliau – dar vienos, apsuktos priešinga kryptimi kabinos durelių rėmai su durelėmis. Kabinų stogai ir dugnai suvirinti tarpusavyje. Krovinių skyriaus šonai – iš dviejų GAZ-66 kabinos „nugarų” su kruopščiai įvirintomis priekinių ratų arkomis, nupjautomis nuo tos pat kabinos. Kėbulo galinėje sienutėje – dar vienos GAZ-66 durelės ir kai kurie kiti likę iki šiol nepanaudoti kabinos elementai. Naujai pagaminti tik slenksčiai ir kėbulo priekinė dalis – „torpedo”. Kadangi visi agregatai, stiklai, elektros įranga – serijiniai, „Barchan” nesunku (bent jau kol kas) atremontuoti bet kuriame Rusijos kaime.
Be minėto šešiaviečio „Barchan”, kuris buvo pagamintas ir išbandytas, „Retro-Style” suprojektavo 11 vietų keleivinį visureigį, sanitarinį automobilį ir netgi variantą šiltam klimatui su atvira galine salono ir kėbulo dalimi. Apie serijinę „barchanų” gamybą kalbėti neverta. Juk bazinis automobilis – GAZ-66 – jau keleri metai kaip nebegaminamas. Antra vertus, per beveik 40 metų nuo gamybos pradžios GAZas „prištampavo” tiek „šešiasdešimt šeštųjų”, kad ir armijoje, ir civiliniame ūkyje jų dar važinėja šimtai tūkstančių. Taigi, gal norite pasigaminti „rusišką hamerį”? Jei nebaugina minimalus jo ,,sunkvežiminės” pakabos ir salono komfortas bei daug benzino suryjantis variklis, belieka įsigyti vieną (o geriau- dvi) GAZ-66 važiuoklę, pageidautina ne itin sudėvėtą, ne mažiau trijų kabinų, elektrinį diskinį pjūklą metalui pjauti ir suvirinimo aparatą. To pradžiai pakaks. Na, o lengvojo automobilio sėdynes, stereo aparatūrą, laikiklius medžiokliniams šautuvams ir kitą savininko poreikius atitinkančią įrangą galima sumontuoti ir vėliau, išbandžius savo kūrinį kokiame nors poligone ar žvyro karjere. Ir dar – nepamirškite, variklio gaubto priekyje turi būti tiksliai 7 vertikalūs plyšiai orui, kaip pas „hamerį” ir „Willys MB”. Kitaip liksite nesuprasti… Piešiniai: ,,ZerDo Design”