„Sparnuotasis žmogus” ant radiatoriaus
Liucijus Suslavičius
Vartant leidinius, skirtus Europos sunkvežimių istorijai, nuotraukose, darytose Vokietijoje trečiajame – ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose, ant sunkvežimių radiatorių kai kada galima išvysti neįprastą, su jokia buvusia ar esama automobilių gamybos firma niekuo nesisiejančią emblemą – žmogaus, išskleidusio rankas – sparnus, figūrą. Tačiau aviacijos istorijos žinovai iš karto pasakys – tai garsios aviacijos firmos, metalinių lėktuvų serijinės gamybos pradininkės „Junkers” emblema. Tačiau ką bendro turi šie griozdiški kampuoti „ilganosiai” sunkvežimiai su garsėjusiais visame pasaulyje lėktuvais „Junkers”? Nejaugi ir jie skraidė?
Tam, kad suprasti, kaip „Skraidantis žmogus” – taip vadinama ši „Junkers” firmos emblema atsidūrė ant automobilių, reikia sugrįžti į XIX amžiaus pabaigą. 1888 metais Hugo Junkersas (1859 – 1935) gavo inžinieriaus diplomą ir pradėjo savarankišką konstruktoriaus veiklą. Tuo metu benzininiai varikliai dar buvo, kaip sakoma, „kūdikio vystykluose”, ir H. Junkersas užsiėmė dujiniais varikliais, tada gana plačiai paplitusiais ir naudotais visų pirma kaip stacionarus jėgos šaltinis įvairiose įmonėse ir fabrikuose. Siekdamas sukurti galingesnius ir kompaktiškesnius jų modelius, konstruktorius susidomėjo varikliais su viename cilindre priešpriešais judančiais stūmokliais. 1892 metais vos 24 metų sulaukęs H. Junkersas sukonstruoja 100 AG išvystantį aukšto slėgio dujinį variklį. Jo cilindre – du priešpriešais judantys stūmokliai: apatinis tiesiai sujungtas trumpu švaistikliu su alkūniniu velenu, viršutinis prijungtas prie dviejų ilgų prie to paties veleno kitų kaklelių prijungtų švaistiklių. Judėdami vienas priešais kitą, stūmokliai suspaudžia degųjį mišinį susidariusioje tarp stūmoklių galvučių degimo kameroje, jis uždegamas žvakės kibirkštimi. Degdamas, mišinys plečiasi, gražindamas stūmoklius atgal ir pasukdamas alkūninį veleną. Sekančiais metais H.Junkersas gauna patentą ir sukuria net 1000 AG išvystantį daugiacilindrį dujinį vidaus degimo variklį su priešpriešais judančiais stūmokliais. Tokie varikliai paplinta tuometinėse metalurgijos gamyklose, naudodami kaip kurą kokso gavybos procese susidarančias degias dujas.
1897 metais H.Junkersas – jau Aacheno aukštosios technikos mokyklos profesorius. Jis įkuria ir savo lėšomis išlaiko laboratoriją, kurioje atkakliai bando savo dujinio variklio koncepciją pritaikyti dyzeliams. Vienas po kito išbandomi vis nauji ir vis didesni dyzeliai. Darbą vainikuoja 1911 metais pagamintas ir sumontuotas jūrų laive 1600 AG dvitaktis dyzelis su priešpriešais judančiais stūmokliais.
1909 metais išradėjas susidomi dar ir aviacija ir sau būdingu darbo stiliumi – sudėtingą problemą išskirstyti į atskiras paprastesnes problemėles ir jas atskirai išspręsti, naudojantis naujausiais mokslo ir technikos pasiekimais – Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje sukuria modernaus ištisai metalinio lėktuvo konstrukciją. Tada ir atsiranda nauja firmos emblema “Skraidantis žmogus”. Tačiau nepaisant visų pastangų, tame skaičiuje ir moderniausių pasaulyje H.Junkerso lėktuvų, Vokietija pralaimi karą, vokiečiams uždraudžiama užsiimti naujų lėktuvų konstravimu, ir H.Junkersas vėl grįžta prie variklių. Jis nusprendžia sukurti kompaktišką dyzelį sunkvežimiams, juolab kad jo konstrukcijos varikliai nuo pat pradžių pasižymi dideliu ekonomiškumu ir tuo yra patrauklūs transportininkams. Po kelių įtempto darbo metų jis sukonstruoja trijų cilindrų 3,9 litro darbo tūrio dvitaktį dyzelį su priešpriešais judančiais vertikaliuose cilindruose stūmokliais, kuris išvysto net 90 AG. Jo santykinis galingumas – 22,5 AG 1 litrui darbo tūrio.
Pati firma “Junkers” šių dyzelių negamina, bet nuo 1927 metų parduoda jų licenzijas. Pirmoji savo sunkvežimiams Junkerso sistemos variklius panaudoja firma “Krupp”, vėliau licenzijas jiems gaminti įsigyja “Peugeot”, “Lancia”, kitos firmos. Šie pakankamai galingi, ekonomiški ir tiems laikams labai patikimi dyzeliai buvo montuojami ne tik į naujus sunkvežimius, bet ir pardavinėjami tiems, kas norėjo savo sunkvežimiuose ir autobusuose pakeisti karbiuratorinius variklius dyzeliniais. Kartu su nauju varikliu kiekvienas pirkėjas gaudavo ir “Junkers” emblemą, kurią mielai pritvirtindavo prie savojo automobilio radiatoriaus. Na, o profesorius nuo kiekvieno pagaminto jo sistemos variklio gaudavo savo procentus…
Valdžią Vokietijoje perėmus nacistams, Hugo Junkersas nesutiko su jo aviacijos firmai duodamų karinių užsakymų besąlygišku vykdymu, nes kaip kapitalistas matė ir staigiai besivystančios civilinės rinkos perspektyvas. Tada prieš jį buvo organizuota pjudymo kampanija, ir jau 1933 metų pabaigoje profesorius ne tik turėjo palikti jam priklausiusią aviacijos gamyklą Dessau mieste, bet ir buvo prievarta uždarytas savo bute Miunchene be teisės jį palikti ir net skambinti telefonu. Palaužtas moraliai, Hugo Junkersas mirė 1935 metų vasario 3 dieną, per savo 76-jį gimtadienį. Per savo kūrybinės veiklos metu jis gavo 178 patentus, iš jų 53 – vidaus degimo variklių konstravimo srityje. Jam vadovaujant sukurti lėktuvai skraidė dar ir po karo, Junkerso sistemos varikliais aprūpinti sunkvežimiai “Krupp” ir “Lancia” buvo naudojami Europos ir Šiaurės Afrikos frontuose, važinėjo dar ilgai po karo, tame skaičiuje ir Lietuvoje.
Šiandien H.Junkerso sistemos dyzeliai nenaudojami, nes jie negali patenkinti galiojančių aplinkosaugos reikalavimų, reikalauja daugiau darbo sąnaudų pagaminimui, jų dalys kur kas daugiau apkraunamos termiškai. Tačiau tikimasi, kad sukūrus naujas eksploatacines medžiagas, panaudojus cilindrams ir stūmokliams keramiką vietoje metalo, dyzeliai su cilindre priešpriešais judančiais stūmokliais gali vėl tapti paklausiais. Juk jų privalumų – didelio lyginamojo(masės ir galios santykio) galingumo, iki 50 procentų siekiančio šiluminio naudingumo koeficiento – kol kas neviršijo nei vienas modernus keturtaktis dyzelis.