KAMAZ šūvis (LT)

KAMAZ’O “ŠŪVIS”

Liucijus Suslavičius

Kaip nesenai pranešė Rusijos masinės informacijos priemonės, balandžio mėnesį gamykla KAMAZ įvykdė Rusijos Federacijos atominės pramonės ministerijos užsakymą pagaminti keliasdešimt specialių automobilių ir pateikė jos atstovams paskutinius dešimt eskortinių šarvuočių “KAMAZ-43269”, skirtų užtikrinti branduolinio kuro atliekų transportavimo į atliekų saugyklas saugumą. Na, kad šiais neramiais laikais reikalinga ypatinga radioaktyvių medžiagų apsauga, kad jos nepakliūtų į kokių nors teroristų ar šiaip jokio biznio neatsisakančių vertelgų rankas, žinome neblogai – juk nuorodas, kaip pasigaminti “nešvarią” bombą ras kiekvienas, netingintis pasirausti internete. Bet štai šių šarvuočių tiekėjas – Naberežnyje Čelny įsikūrusi sunkvežimių gamykla – tai naujas vardas Rusijos karinės technikos gamintojų sąraše, ir tai, be abejo, kelia susidomėjimą jos siūlomu gaminiu. Juk iki šiol pagrindiniu šarvuotos technikos su ratine važiuokle tiekėju yra Arzamaso mechaninė gamykla – paplitusių daugelyje pasaulio šalių aštuonračių šarvuotų transporterių bei 4×4 tipo šarvuotų žvalgybos mašinų gamintoja.

Tyliai, be jokios išankstinės reklamos specialios kariuomenei skirtos technikos kūrimas KAMAZ’e prasidėjo dar tebegyvuojant TSRS, devintojo dešimtmečio pradžioje, kai gamyklos vyriausiasis konstruktorius Ramilis Azamatovas apsilankė Afganistane kariavusiuose daliniuose, kad sužinoti kariškių nuomonę apie jiems tiekiamus sunkvežimius KAMAZ. Matyt, karių pasakojimai apie kulkų suvarpytus, ant minų užvažiavusius sunkvežimius, kuriuose dėl nepakankamos apsaugos žuvo daug karių, paskatino vyriausiąjį konstruktorių imtis iniciatyvos ir pradėti šarvuoto transportinio automobilio projektavimą., juolab kad KAMAZ tada jau dirbo prie specialiai armijai skirtų didelio pravažumo sunkvežimių “Mustang”. Tačiau išvedus tarybinę kariuomenę iš Afganistano, pačiai TSRS subyrėjus, tokio šarvuoto automobilio konstravimas nutrūko – įmonei svarbiau buvo iš viso “išsilaikyti ant paviršiaus”, drastiškai sumažėjus gamybos apimčiai. Tačiau problema tai neišnyko – Rusijos kariai liko saugoti buvusios TSRS, o dabar Nepriklausomų valstybių sandraugos sienų neramiuose kalnuotose Vidurinės Azijos ir Kaukazo regionuose. Tai, kad Rusijos kariai kažkodėl saugo svetimų valstybių sienas – tai ne šio pasakojimo tema, tačiau politikų sprendimu toli nuo tėvynės tarnaujančių vyrų pagrindinėmis transporto priemonėmis kaip ir prieš 30-40 metų išlieka džipas UAZ bei veteranas “šišiga” – dviejų tonų sunkvežimis GAZ-66, neturintys jokios apsaugos nuo kulkų ir skeveldrų. Gi tarnyba pasienyje visiškai pasikeitė – jei anksčiau pasieniečiams tekdavo gaudyti vietinius kontrabandininkus, pavienius sieną nelegaliai kirsti bandančius asmenis, tai pastaraisiais metais per sieną į vieną ar kitą pusę stengiasi prasibrauti gerai ginkluotos organizuotos kovotojų grupės, o ir kontrabandininkai apsiginklavę iki dantų. Operatyviai užkirsti jiems kelią galima tik turint specialiai tarnybai pasienyje skirtą kovinę techniką. 1997 metais tuometinis Rusijos federalinės pasienio apsaugos tarnybos vadovas generolas Andrejus Nikolajevas ėmėsi iniciatyvos aprūpinti savo pavaldinius nauja šarvuota transporto priemone. KAMAZ dar tais pat metais pagamino pirmąjį maketinį šarvuoto automobilio KAMAZ-43269 pavyzdį. Ir vėl nesėkmė – Rusijoje prasidėjo ekonominė krizė, ir biudžeto lėšos, skirtos naujam šarvuočiui užbaigti ir įsisavinti, “nuplaukė” kitur. Praėjo daug laiko, kol gamykla sugebėjo vėl rasti lėšų šio svarbaus projekto finansavimui. Pavyko sudominti projektu Maskvos Baumano vardo aukštąją technikos mokyklą bei Plieno mokslinį-tiriamąjį institutą, kurių specialistai apskaičiavo ir pagrindė naujojo šarvuočio geometrinius bei techninius parametrus. Bet jokių revoliucingų sprendimų šarvuočio, serijoje gavusio nuosavą pavadinimą – “Vystrel” (“Šūvis”), konstrukcijoje nerasime. Jis maksimaliai unifikuotas su dviašiu “Mustang” šeimynos “kamazu”, todėl net gamyklinis indeksas pas abu – krovininį ir šarvuotąjį automobilius tas pats. Iš esminių skirtumų galima suminėti berėmį laikantįjį šarvinį korpusą bei ryšium su vairuotojo darbo vietos perkėlimu toliau nuo variklio modifikuotą vairo mechanizmą. Karinės technikos žinovai, vos pažvelgę į KAMAZ- 43269, iš karto pastebės jo nepaprastą panašumą į pirmuosius pokarinius šarvuotus transporterius BTR-40 ir BTR-152, tačiau tai nėra grįžimas į praeitį, o paprasčiausiai gerai apgalvotas šarvinio korpuso pritaikymas apsauginei funkcijai. Kulkos, kaip ir 50 metų atgal, atšoka arba nuslysta nuo racionaliu kampais pakreiptų suvirintų korpuso šarvinių plokščių, priekiniam ratui užvažiavus ant minos, smūgis nuo jos sprogimo neperduodamas vairuotojui, kuris sėdi toliau nuo priekinio tilto, galu gale, V formos korpuso dugnas išsklaido po mašina sprogusios minos sprogimo energiją į šonus. Šarvuočio “Vystrel” korpusas – uždaras iš viršaus, tad vidun granatos neįmesi, o užmesta – nuriedės nuo stogo. Taip, 16 mm storio šarvas suteikia tik 6 klasės apsaugą, bet juk granatsvaidžio šūvio iš arti neatlaiko net tanko šarvai…Visgi apsaugos lygį galima padidinti, uždėjus papildomus lokalinius šarvus pačiose svarbiausiose korpuso vietose. Tiesa, tada padidėja šarvuočio svoris (standartinis “Vystrel” sveria 10,1 tonos, didžiausia leistina masė – 12 tonų), bet gamykla tvirtina, kad šį masės padidėjimą ji gali kompensuoti, sustiprinusi pakabą bei bazinį V8 tipo 240 AG/2200 aps/min turbodyzelį pakeitusi kitu, išvystančiu 360 AG, tad ir maksimalus greitis – 90 km/h, ir rida su vienu degalų užpylimu bakuose – 1000 kilometrų – išlieka nepasikeitę. Pavarų dėžė – mechaninė, penkialaipsnė, su elektropneumatiniu valdymu, visi diferencialai blokuojami, padangos – 1260×425-533, su centrine slėgio jose reguliavimo sistema.

Visi, kas važinėjo šiuo “kamazu”, sako, jog jo valdymas, pradedant užvedimu, niekuo nesiskiria nuo įprasto dyzelinio sunkvežimio valdymo – jokių ten išankstinių variklio tepimo sistemos pripumpavimo, ypatingų frikcionų valdymo įgūdžių ir kitų “plonybių”, būdingų daugumai šarvuotų kovos mašinų. Tiesa, patekti į vairuotojo vietą sunkiau, nei paprastame “kamaze” – įsmukus vidun per šone įrengtas nedideles stačiakampes dureles, norint atsisėsti, pirmiau reikia atversti sėdynės atlošą, perlipti per jį, po to pastatyti į vietą ir atsisėsti. Beje, sėdynės – iš mikroautomobilio “Oka”. Na, ir vietoje užvedimo raktelio – paprastas pasukamas jungiklis – kovos mašinoje nėra kada žaisti su rakteliais…Nors maksimalus “Vystrel” greitis ir ne itin stebina, užtat dinamika – kokios reta. Lyginamasis galingumas – net 20 AG vienai svorio tonai, tad šarvuotis “rauna iš vietos” kaip koks džipas. Bekelėje jis irgi ne tarp paskutiniųjų – įveikia 0,6 metro vertikalią sienutę, 1,2 metro pločio griovį, nesustodamas forsuoja 0,8 metro gylio vandens kliūtį (parengtas gali važiuoti ir 1,75 metro gylio brasta).

“Vystrel” skirtas visai kitokio pobūdžio veiksmams, nei armijoje naudojami šarvuoti transporteriai, kurie atakuoja priešininką kartu su tankais. Tyliai ūžiantis gerą duslintuvą turinčiu varikliu, jis patruliuoja kalnų kelius, atveža pasieniečius į postus, išsodina operatyvines ir šturmo grupes. Viso korpuse telpa 10 žmonių – priekyje sėdi vairuotojas ir grupės vadas, už jų veidais į galą – dar 8 kovotojai. Šarvuotis turi dvejas šonines ir dvejas galines dureles, liukus stoge – virš vairuotojo ir vado galvų apskritus su periskopiniais matymo prietaisais, ir stačiakampius virš galinės desanto sėdynių eilės, gerai apgalvotą ventiliacijos sistemą. Kadangi tai “policinis šarvuotis” (taip Europoje vadinami panašios paskirties automobiliai), tai jis neturi priekinius ir šoninius neperšaunamus stiklus dengiančių pakeliamų šarvinių skydelių. Beje, korpuso įstiklinimas priklauso nuo užsakovo – specialieji milicijos padaliniai pageidauja kuo daugiau stiklų šonuose (kad matyti, kur šaudyti pro korpuse įrengtas šaudymo angas), pasieniečiai – viršuje, o civiliai užsakovai iš Rusijos Ypatingųjų situacijų ar Atominės pramonės ministerijų norėtų vos ne dvigubai padidinti priekinių langų plotą – mat, jiems dažniau tenka važinėti bendrojo naudojimo keliais ir gatvėmis…

Iki šiol pagaminta ir užsakovams perduota arti pusšimčio “Vystrel”. Nors projektą “prastūmė” pasieniečiai, tačiau dėl chroniško finansavimo stygiaus jie įsigijo tik mažesnę dalį šarvuočių. Kitus nupirko, kaip minėta, Atominės pramonės ministerija, taip pat keli stambūs Rusijos bankai pinigų ir brangenybių pervežimams), ypatingieji milicijos padaliniai, keletas mašinų parduota Azerbaidžano ir Kazachijos vidaus reikalų ministerijoms. Gamykla aktyviai reklamuoja “Vystrel” mašinas, žadėdama keisti šarvuočių paskirtį pagal užsakovų pageidavimus. Pavyzdžiui, yra kiek kitokį korpusą turintis inkasacinis automobilis, brėžiniuose egzistuoja sanitarinis variantas, domisi šiuo “kamazu” Rusijos gaisrininkai, kuriems toks automobilis reikalingas gelbėjimo darbams radioaktyviomis ar cheminėmis medžiagomis užterštose zonose.

Šarvuočiai “Vystrel” montuojami ne pačiame KAMAZ, o gamykloje “Remdizel”, kur laisvuose gamybiniuose plotuose organizuotas jų surinkimo cechas. Korpusus į Naberežnyje Čelny tiekia karinė gamykla “Kurganmašzavod”, tačiau rengiamasi šarvų lakštus pjaustyti ir kėbulus virinti vietoje. Esami gamybiniai pajėgumai leidžia surinkti iki 20 šarvuočių per mėnesį. Reikia tik užsakovų…

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU