KOVA SU POLICIJA PRASIDĖJO ANGLIJOJE…
Liucijus Suslavičius
Šaltą 1897 metų gruodžio dieną susirinkę vienoje Uaitholo salių 120 žinomų Anglijos motorizacijos entuziastų, tarp kurių bene garsiausiu buvo šio susirinkimo iniciatorius Frederikas R.Simmsas, firmos “Daimler” atstovas Anglijoje, įkūrė Didžiosios Britanijos ir Airijos automobilių klubą. Pirmąja užduotimi, klubo narių pavesta klubo vadovybei, buvo sudaryti tikslų sąrašą tų vietų, kur galima nusipirkti benzino ir pakrauti akumuliatorius. Kita užduotis – populiarinti automobilį visuomenėje, organizuoti parodas, lenktynes, klubo narių išvykas. Buvo nustatyta, kad į klubo renginius privalu atvykti vakariniais rūbais, net jei tai išvyka į gamtą! Manau, visi jau supratote, jog tai – aristokratų klubas, kuriems automobilizmas – tik pramoga, gal būt – sportas. Ne veltui net Anglijos karalius Eduardas VII netrukus suteikė klubui teisę vadintis Karališkuoju automobilių klubu – Royal Automobile Club, sutrumpintai RAC.
Automobilis palaipsniui tapo vis populiaresniu, jį pradėta naudoti ne vien pramogai ar lenktynėms, bet ir kasdieniniam susisiekimui. Tačiau 1903 metų įstatymas ribojo maksimalų važiavimo motorine transporto priemone greitį 20 mylių (32 km) per valandą. Policininkai su sekundmačiais rankose tykojo pakelėse, griežtai bausdami kiekvieną, pabandžiusį važiuoti greičiau. Aristokratams, valdžiusiems nemažus dvarus ir galėjusiems išbandyti savųjų automobilių galimybes nuosavuose vieškeliuose, tai ne itin kliudė, bet vis dažniau už vairo sėdantys viduriniojo sluoksnio atstovai ėmė murmėti, nepatenkinti policijos priekabumu. Pasklido gandai, kad policininkai lenktyniauja tarpusavyje, kas nubaus daugiau automobilininkų. RAC į šiuos reikalus nesikišo, demonstruodamas paklusnumą įstatymams, tad iniciatyvos ėmėsi tuo metu žinomas lenktynininkas Charles Jarrot ir jo draugas William Letts. Vyrai pasamdė keletą jaunuolių, kurie tada, kai automobilininkai susiruošdavo pasivažinėti kelyje Londonas – Braitonas, stebėdavo, ar nepasirodys kur raiti policininkai. Po kurio laiko apie šiuos du vyrus susibūrė didokas būrys bendraminčių, kurie 1905 metais įkūrė naują klubą, pavadintą Automobilių asociacija (AA). Jos pirmininku už 150 svarų metinį atlyginimą buvo pasamdytas tada dar nieko apie automobilius neišmanęs Stensonas Cooke. Tačiau jis sugebėjo organizuoti reguliarią žvalgybą keliuose apie Londoną, pasamdęs dviračiais važinėjusius paauglius- laikraščių pardavėjus! Be to, savo nariams AA organizavo teisinę pagalbą teismuose, nusamdydama advokatus. Žodžiu, lyginant su aristokratiškuoju RAC, naujasis klubas nuo pat pradžios užsirekomendavo kaip įžūlus ir maištingas. Jo “žvalgai”, reikalui esant, nesivaržė teisme tvirtinti, jog už greičio viršijimą nubaustas vairuotojas tame ruože važiavo paskui dviratininką, tad negalėjo viršyti leistino greičio. O jei teismas tokį “liudininką“ irgi nubausdavo, AA nariai solidariai sumokėdavo jam skirtą baudą. Vėliau S.Cooke sumanė specialius signalus – “žvalgai” turėjo su savimi panašius į dabar policijos naudojamus skritulius su rankena. Vienoje pusėje buvo raidės AA baltame fone, kita skritulio pusė – raudona. Pro “žvalgą” važiuojantiems automobilininkams jis rodydavo baltą pusę, jei kelyje policijos posto nėra, ir raudoną, jei kažkur tyko policininkas! Bet atsirado viena problema – nemažai vairuotojų mielai naudojosi klubo “žvalgų” paslaugomis, bet mokėti AA nario mokestį – dvi ginėjas – jie nenorėjo. Tada AA pagamino specialias emblemas, kurias gaudavo tik klubo nariai, kad pritvirtintų prie savo automobilių priekio. “Žvalgai” turėjo perspėti tik važiuojančius taip pažymėtų automobilių vairuotojus. Klubo sukurta įspėjimų sistema apėmė ir automobilių remonto dirbtuves ir garažus, pasirašiusius sutartis su AA. Prie jų durų buvo pritvirtintas strypas su ant jo slankiojančiu geltonu rutuliu. Jei pro šalį važiuojantis AA narys pamatydavo, kad rutulys pakeltas aukštyn, tai jam buvo signalas, kad reikia sustoti ir pasikalbėti su dirbtuvių šeimininku. Šis nurodydavo, kurioje vietoje policininkai tyko greičio mėgėjų. Už tokią paslaugą AA nariams klubas rekomenduodavo savo automobilius aptarnauti ir remontuoti šiuose garažuose. Be abejo, policija neretai AA “žvalgus”, stovėjusius netoli posto, sulaikydavo ir tempdavo į teismą už “kliudymą atlikti pareigą”, tačiau pamokyti advokatų, šie nesunkiai išsisukdavo, teigdami, jog policijai nekliudė, tik norėjo perspėti vairuotojus, kad šie nepažeidinėtų Didžiosios Britanijos įstatymų. Tada policininkai, pastebėję kelyje “žvalgą”, patyliukais pakeisdavo savo posto vietą taip, kad vairuotojus perspėjantis asmuo atsidurdavo ruožo, kuriame matuojamas greitis, ribose. Po kelių teismo procesų sumaningasis S.Cooke rado “priešnuodį” – klubo nariams tiesiog reikėjo žiūrėti, ką daro “žvalgas” – ar pasisveikina su pro šalį važiuojančiais, ar stovi nereaguodamas. Pastaruoju atveju AA nariams reikėjo sustoti ir pasiklausti, kodėl “žvalgas” nesisveikina. Šio trumpo pokalbio metu vairuotojas gaudavo informaciją apie policijos posto vietą, o policija niekaip negalėjo prikibti – juk sustojo pats vairuotojas, o samdytas “žvalgas” nė rankos nepakrutino!
Jau antrojo XX amžiaus dešimtmečio pradžioje įžūlių vyrukų ant dviračių su AA vėliavėlėmis būriai pavirto gerai apmokytų uniformuotų pagalbininkų komandomis, važinėjančiomis motociklais su priekabomis ir padedančiomis ne tiek išvengti policijos spąstų, kiek teikiančių pagalbą kelyje patekusiems į bėdą vairuotojams, palydinčių iš toliau atvykusius klaidžiomis didmiesčių gatvėmis. O vietoje signalinių rutulių AA palaipsniui pradėjo statyti specialias telefono būdeles pagalbai išsikviesti. Po Pirmojo pasaulinio karo, gerokai pristabdžiusio masinės motorizacijos vystymąsi, RAC ir AA ėmė sparčiai plėsti motoristams teikiamų paslaugų spektrą. Kažkaip nejučiomis išnyko ir ankstesnė priešprieša su policija – didėjantis autoavarijų, automobilių vagysčių skaičius vertė klubus bendradarbiauti ne tik tarpusavyje, bet ir su valdžios institucijomis, o ir leistino važiavimo greičio riba palaipsniui išaugo…