Kraka parodoje (LT)

“Kraka” –toks keistas kariškas vežimaitis

Liucijus Suslavičius

Tie, kas lankėsi LITEXPO veikiančioje S.Brundzos istorinių automobilių kolekcijos pristatyme, tikriausiai atkreipė dėmesį į prieš paviljoną išrikiuotų karinių automobilių eilėje stovintį nediduką atvirą automobiliuką ant labai plačių padangų, labiau primenantį dabar vis labiau populiarėjančius ketyrračius motociklus bekelei – kvadus, nei tradicinį armijos džipą. Tai „Faun Kraka“ – Vakarų Vokietijos bundesvere naudota speciali transporto priemonė bekelei. Kaip ji atsirado?

Kaip žinia, automobilio konstrukcija priklauso ne tik nuo pasiekto technikos lygio, bet ir nuo… mados. Todėl atskiriems automobilio istorijos periodams būdingas staigus ir visuotinas susidomėjimas kokiu nors nauju automobilio tipu – atsiranda daugybė panašių konstrukcijų, vyksta karštos diskusijos, dar “pakaitinamos” reklamos. Bet praeina keletas metų, ir buvę tokie populiarūs originalių konstrukcijų automobiliai patyliukais išnyksta, užleisdami vietą kitiems, gal tobulesniems, o gal ir ne tokiems ekstravagantiškiems…

Septintasis-aštuntasis praėjusio amžiaus dešimtmetis buvo didelio susidomėjimo ,,savaeigėmis platformomis” periodas. Kaip ir daugelį kitų automobilių tipų, savaeigių platformų atsiradimą paskatino kariškių poreikiai. Oro desanto padaliniams reikėjo kompaktiškų didelio pravažumo automobilių, mažesnių nei klasikinis džipas, bet galinčių vežti daugiau krovinio. Taip atsirado keisti automobiliai – atvira metalinė platforma ant plačiomis žemo slėgio padangomis “apautų” ratų, varikliu po platforma bei vieta vairuotojui pačiame platformos priekyje. Tokius minisunkvežimius gamino amerikiečiai, olandai, prancūzai, austrai, ispanai, net Izraelis. Aišku, negalėjo atsilikti ir savąjį bundesverą naujausia technika aprūpinti siekusi VFR. Juolab šalies firmų techninis potencialas leido sukurti ir kur kas sudėtingesnius gaminius.

1965 metais Niurnberge motociklus gaminusi firma “Zweiradunion AG”, tuo metu priklausiusi vienam svarbiausių sunkiosios autotechnikos kariuomenei tiekėjų – firmai “Faun” – pagamino 50 prototipų, pavadintų “Kraftkarren” (lietuviškai – motorinis vežimėlis) su 2 cilindrų 16 AG oru aušinamu varikliu “Glas”. Skirtingai nei kitose šalyse pagamintos savaeigės platformos, vokiškasis prototipas turėjo ne visus, o tik galinius varančiuosius ratus ir buvo sulankstomas!

Išbandyti elitinėje pirmojoje bundesvero oro desanto divizijoje, prototipai grįžo į gamyklą, kur prasidėjo jų tobulinimas. Pirmiausia buvo sumontuotas galingesnis 700 cm³ darbo tūrio 26 AG/5000 aps/min galios variklis BMW ir perdirbta važiuoklė. Modernizacija ir išbandymai truko keletą metų, ir tik 1974 metais “Faun” gamykloje prasidėjo serijinė oficialiai “0,75 t gl LKW Typ 640”, o populiariai “Kraka” pavadintų automobilių gamyba. Per du metus 1-ji oro desanto divizija gavo 860 tokių savaeigių platformų. Desantininkai jas vertino kur kas labiau džipus “Munga” ir “Iltis”. Mat, “Kraka”,svėrusi 735 kilogramus, galėjo gabenti bekele 870 kilogramus, su vairuotoju ant jos platformos tilpo 7 ginkluoti kariai. Priekyje per vidurį sėdėjo vairuotojas, nuleidęs kojas į savotišką “šulinį”, kuriame buvo valdymo pedalai. Nuo vėjo jį saugojo motociklinio tipo skydelis iš pleksiglaso. Iš kairės ir dešinės virš priekinių ratų buvo po didelę dėžę įrankiams. Vairo mechanizmas – krumpliastiebio tipo, pritvirtintas prie aplink išilginę horizontalią ašį svyruojančio priekinio tilto. Todėl vairo kolonėlę su juo teko sujungti kardano šarnyru. Automobilio bazė – 2058 mm, matmenys – 2780x1510x1190 mm. Bet nuėmus 1,4×1,4 metro dydžio aliuminę krovinių platformą, automobilį galima buvo sulenkti pusiau apie dešinėje buvusį ir dvi erdvinio rėmo dalis jungusį vertikalų cilindro formos šarnyrą taip, kad priekinė “Kraka” dalis su vairuotojo vieta užslinkdavo ant galinės ir ilgis sumažėdavo iki 1780 mm! Tada į karinį transporto lėktuvą ,,krakų” galima buvo pakrauti du kart daugiau nei tradicinių džipų.

Pagarbą kelia nediduko automobilio prošvaisa – net 280 mm. Didesnę turi tik garsusis “Hummer” ar karinis UAZ modelis. Bet didžiausią įtaką pravažumui, be abejo, turėjo specialios superplačios “Lypsoid” tipo 22×12 dydžio žemo slėgio padangos su išvystytu protektoriumi. Jų dėka automobilis neklimpdamas riedėjo ir smėliu, ir sniegu, ir liūliuojančia pelke. Padangos, beje, kartu slopino smūgius, nes pakabą su skersine linge teturėjo tik priekiniai ratai, gi galinis varantysis tiltas teturėjo gumines pagalves, kurių galimybės slopinti smūgius buvo minimalios. Kadangi didesnė svorio dalis teko galinei daliai, priekinių ratų pavaros nereikėjo. Opozicinis variklis, aušinamas oru (toks pat, kaip sportiniame kupė BMW 700) per 4 laipsnių pavarų dėžę su diferencialu atviromis grandinėmis suko ratus. Ten pat, po platforma, buvo 24,5 litrų benzino bakas, kurio pakakdavo nuvažiuoti maždaug 250 kilometrų geru keliu, nes vidutinės degalų sąnaudos buvo aukštos – net 12 litrų 100 kilometrų kelio. Maksimalus ,,Kraka”greitis – 55 km/h, bet kai tokį greitį šis „vežimaisis“ išvysto žvyrkelyje, vairuotojui tai suteikia daugiau emocijų nei 260 km/h už „Porsche Cayenne“ vairo.

Automobilis pasirodė esąs labai universalus. Ant jo buvo montuojamos desantininkų ginkluotėje buvusios prieštankinės valdomos raketos TOW ir “Milan”, 120 mm minosvaidžiai “Tampella”, zenitiniai 20 mm pabūklai “Rheinmetall”. Buvo ir radijo ryšio, ir sanitarinė modifikacijos.

“Kraka” išbuvo bundesvero ginkluotėje iki 2000-jų metų. Šiuo metu šie unikalios konstrukcijos visureigiai retkarčiais pasirodo naudotos karinės technikos aukcionuose. Europoje dabar yra apie 100 kolekcininkų, turinčių „krakas“ savo garažuose.

Beje, kodėl “Kraka” ? Ogi tai vokiškų žodžių “Kraft-Karren” pirmieji skiemenys, sujungti į skambų pavadinimą. Žurnalistų spėlionės, jog šis pavadinimas kilęs iš žodžių “krakenas” arba “krabas”, deja, niekuo nepagrįsti.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU