Karo drambliai (LT)

“KARO DRAMBLIAI”

Liucijus Suslavičius

Laikotarpiu tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų daugelio pasaulio šalių kariuomenėse itin daug buvo tikimasi iš sparčiai techniškai tobulėjančių motociklų. Gana sėkmingai Pirmajame pasauliniame kare naudoti ryšio ir žvalgybos reikmėms, ateityje motociklai – ganėtinai pigi ir masiškai gaminama transporto priemonė – turėjo padėti motorizuoti armijas. Be įprastų lengvų motociklų, skirtų ryšininkams, reguliuotojams, visose armijose imta plačiai diegti sunkiuosius motociklus su priekabomis, skirtus trims kariams su kulkosvaidžiu važiuoti. Idėja buvo gera – judrūs motociklininkų būriai greitai ir priešininkui netikėtai veržiasi pirmyn, apeidami įtvirtintus rajonus ir tankia kulkosvaidžių ugnimi išsklaidydami pasitaikančius priešo pėstininkus ir kavaleriją… Tad ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje daugelyje šalių, visų pirma Vokietijoje, imta formuoti stambius motociklininkų dalinius – batalionus ir net pulkus. Aišku, jiems apginkluoti prireikė dešimčių tūkstančių motociklų. Gamintojai vermachtui tiekė praktiškai tuos pačius civiliam vartotojui skirtus motociklus su 500 – 800 kūb.cm darbo tūrio varikliais, nežymiai juos ir priekabas modifikavę pagal kariuomenės reikalavimus. Kai prasidėjo Antrojo pasaulinio karo mūšiai, jau pirmaisiais mėnesiais be motociklų privalumų išaiškėjo ir rimti jų trūkumai – civiliniam vartojimui gaminti motociklai neatlaikydavo karo lauko eksploatacijos sąlygų, greit dėvėjosi ir sulūždavo. O svarbiausia – jų pravažumas bekele, kuris manevruose atrodė visai patenkinamas, realiai buvo pernelyg mažas, motociklai nesugebėjo patikimai judėti per smėlynus ar nuo lietaus patižusį arimą – kare juk kelio nepasirinksi…

Todėl dvi stambiausios Vokietijoje sunkiųjų motociklų gamintojos – firmos BMW ir “Zundapp” suvienijo pastangas ir ėmėsi darbo – specialaus didelio pravažumo armijos motociklo kūrimo. Pavyzdžius jos jau turėjo – trofėjinius prancūziškus armijos motociklus, kuriuose variklis varė ne tik galinį motociklo, bet ir šoninės priekabos ratą, t.y., jie turėjo 3×2 tipo važiuoklę. Abi firmos pradėjo tokių sunkiųjų motociklų su dviejų cilindrų 750 kūb.cm. darbo tūrio keturtakčiais varikliais gamybą 1940 metų pabaigoje. Pradžioje jie buvo tiekiami tik į Šiaurės Afriką E.Rommelio “Afrikos korpusui”, o vėliau jais aprūpino ir kituose frontuose kovojusius dalinius. Pakankamai galingi – varikliai išvystė 26 AG – su plačiomis padangomis, atbuline pavara, gerai apgalvota pritaikyta bekelei transmisija su diferencialo blokavimu, net su vairuotojo rankų ir kojų apšildymo sistemomis, šie motociklai greit įgijo begalinį vermachto karių pasitikėjimą, nes neretai sugebėdavo išvežti juos net tada, kai Rusijos purvynuose klimpdavo tankai. Kariai už galią ir patikimumą netruko juos praminti “Kriegselefanten” – “karo drambliais”. Tokiu pavadinimu jie įėjo tiek į karo, tiek į motociklų vystymosi istoriją.

Šiandien iš keliolikos tūkstančių pagamintų kiekvienos markės “karo dramblių” išlikę ne tiek jau daug – gal koks šimtas – kitas. Tačiau tais, kuriuos ir šiandien domina senoji mototechnika, pasirūpino Vokietijos firma “Schuco”, prieš keletą metų pradėjusi gaminti tikslias karo metų motociklų kopijas masteliu 1:10. O kadangi motociklo modelis, skirtingai nei automobilio, be žmonių figūrų atrodo kaip ir neišbaigtas, “Schuco” meistrai pasodino ant balnelio ir į priekabą ganėtinai tikroviškose pozose vermachto kareivių figūrėles, beje, nuspalvintas rankomis. Jų yra ne vienas variantas – tai kareivis, vežantis karininką , du šalmuoti “luftvafės” kariai ir t.t. Modelių nudažymas taipogi nevienodas – yra variantas, nudažytas standartine pilka “vermachtgrau” spalva, yra labai spalvingas trimis maskuojamomis spalvomis išmargintas modelis, o vienas iš motociklo BMW R75 modelių vaizduoja “Afrika Korps” karių naudotą modifikaciją dažytą gelsvai rusva spalva su garsiąja “vieniša palme” – korpuso emblema – ant priekabos. Netrūksta nei vienos smulkmenos – iš variklio cilindrų kyšo uždegimo žvakės, jas su uždegimo rite jungia laidai, nuo vairo rankenų eina valdymo trosai į stabdžius ir prie variklio, žibintai, stabdžių lemputės – iš stiklą imituojančios skaidrios plastmasės, ant motociklo sėdynės galima perskaityti kaip ir originale, ją pagaminusios firmos pavadinimą. Dauguma modelių detalių – metalinės, padangos – lietos iš gumos, o visokios smulkmenos, pavyzdžiui, motociklo BMW R75 priekinę šakę apsaugantys guminiai gofruoti gaubtai – plastmasiniai. Abiejų motociklų modeliai, kaip ir tikrovėje, komplektuojami firmos “Steib” gamintos BW-40 priekabos sumažinta kopija, atkurta taip pat kruopščiai, kaip ir motociklas. Tikrovės įspūdį padidina ant motociklo ir priekabos sukabinėti kelioniniai krepšiai, kanistrai vandeniui ir kita kariams reikalinga įranga. Čia vėlgi atsižvelgta į tai, kokiam vermachto daliniui “priskirtas” modelis – ant ryšininko motociklo užkabinti pilki krepšiai, ant Afrikoje naudoto – kanistrai, o štai 2004 metų “Schuco” programoje pasirodė dar ir civilinė “Zundapp KS 750” modifikacija, nudažyta juodais blizgančiais dažais ir “padabinta” chromuotu degalų baku. Chromu blizga ratų stipinai ir lempučių korpusai Ir tai ne gamintojų fantazija – pasirodo, vakarinėje Vokietijos dalyje šeimininkavę amerikiečiai leido šį motociklą gaminti ribotais kiekiais iki 1948 metų – sugriautoje Vokietijoje kiekviena važiuojanti transporto priemonė buvo, kaip sakoma, “aukso vertės”.

Tiesą sakant, modeliai, kuriuose daug ranka dailintų detalių, taip pat nėra pigūs. Gamybos pradžioje JAV parduotuvėse jie kainavo nuo 170 iki 180 dolerių.

Nuotraukos – gamintojo

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU