Katafalkų gamintojo šarvuočiai (LT)

KATAFALKŲ GAMINTOJO ŠARVUOČIAI

Liucijus Suslavičius

Tame ilgame “evoliucijos kelyje”, kurį šarvuotoji ratinė technika praėjo nuo vien šarvų skydą prieš vairuotoją – kulkosvaidininką turėjusio Simmso kvadriciklo iki šiandieninių “Piranha”, BTR-90 ar “Stryker”, periodiškai atsirasdavo konstrukcijos, turėjusios esminius skirtumus nuo visų kitų tuo metu gaminamų analogų. Būtent nuo jų prasidėdavo naujas šarvuotosios technikos tobulinimo etapas, savo ruožtu po kurio laiko inicijuodavęs sekantį kokybinį šuolį.

Šiandien dauguma šarvuotų automobilių, ratinę važiuoklę turinčių šarvuotų transporterių ir pėstininkų kovos mašinų turi iš plieno lakštų suvirintą laikantįjį korpusą, prie kurio tvirtinami važiuoklės ir transmisijos agregatai. Be abejo, yra nemažai ir kitokios – klasikinės konstrukcijos – šarvuočių, pagamintų ant rėminės važiuoklės. Tačiau praktiškai visi jie – tai modifikuoti lengvieji visureigiai ar sunkvežimiai, paversti daugiau policinės – patrulinės paskirties kovos mašinomis, o ne “grynakraujai” mūšio lauko šarvuočiai. Pastarieji, turintys laikantįjį korpusą, kildinami iš vieno vienintelio pirmtako – 1932 metais firmos “Cunningham” inžinierių sukurto ir netrukus į JAV armijos apginklavimą priimto šarvuoto automobilio M1.

Automobilių firma “Cunningham”, kaip kai kada mėgstama pašmaikštauti, buvo “gerai žinoma siaurame rate”. Įkurta dar XIX amžiaus pirmojoje pusėje, ši mašinų gamybos įmonė XX amžiaus pradžioje užsiėmė dar ir mažaserijine lengvųjų automobilių gamyba. Ir ne bet kokių, o aukščiausios klasės! 1916 metais firmos gamykloje Ročesteryje prasidėjo serijinė naujo V-8 tipo karbiuratorinio variklio (darbo tūris – 7244 kūb.cm., galia – 90 AG/2000 aps/min) gamyba. Šis variklis vėliau buvo montuojamas visuose firmos pagamintuose automobiliuose iki pat ketvirtojo dešimtmečio pradžios, kol negailestinga konkurencija neprivertė “Cunningham” iš viso atsisakyti automobilių gamybos.

Per metus teišleisdama tris – keturis šimtus didelių lengvųjų automobilių, “Cunningham” visgi turėjo garantuotą klientų ratą – mat, gerą pusę visų pagamintų automobilių sudarė šarvuoti limuzinai, sanitariniai automobiliai didmiesčiams ir prašmatnūs katafalkai laidojimo firmoms. Pavyzdžiui, 1923 metais iš viso parduota 377 “kaninhemai”, iš kurių 190 buvo su specialiais kėbulais, o 1928 metais, kai Ročesteryje buvo pagaminta tik 310 automobilių, specialių tarp jų būta jau 70 procentų. Būtent pasenusi vienetinė automobilių gamybos technologija leido nedidelei firmai be jokių nuostolių atsisakyti iki tol (o ir ilgai po to) paplitusių šarvuotų automobilių ant komercinių važiuoklių konstravimo principų ir jų gamybos technologijos. Beje, taikos metu stambūs gamintojai taip nė už ką nebūtų pasielgę, nes tai griautų nusistovėjusį konvejerinės gamybos procesą. Gi Džeimsui Cunninghamui ir jo darbuotojams buvo tas pat, kokią konstrukciją gaminti – klasikinę ar naujovišką. Juk nei naujų įrengimų pirkti, nei konvejerių stabdyti jiems nereikėjo, pakako cecho kampe atitverti šiokį – tokį plotą, sumontuoti jame kažką panašaus į stapelį ir pradėti šarvuočio surinkimą.

Kokiu buvo šis pirmasis istorijoje naujos kartos šarvuotis? Jo laikantysis korpusas surinktas, naudojant mišrią technologiją – dalis plokščių jį sudarančių šarvinio plieno lakštų (storis nuo 4,8 iki 12,7 mm) sujungti vienas su kitu kniedėmis, dalis – suvirinti tarpusavyje. Beveik pusę korpuso ilgio užėmė didžiulis variklio skyrius, nors iš tiesų gana kompaktiškam V-8 tipo motorui būtų užtekę kur kas trumpesnio. Priekyje – vertikalios žaliuzės radiatoriaus ir viso variklio skyriaus aušinimui. Už variklio skyriaus – dvivietė kabina su gana plačiomis durelėmis kairėje ir dešinėje. Virš galinių varančiųjų tiltų (beje, su viengubomis padangomis, kas buvo dar neįprasta) – kovinis skyrius su apskritu lyg priplotu bokšteliu virš jo. Po nupjauto kūgio formos jo stogeliu į priekį kyšojo du kulkosvaidžiai – sunkusis 12,7 mm kalibro M1920 ir lengvasis 7,62 mm kalibro M1919, sumontuoti vienas greta kito. Stogelyje – atgal atvožiamas liukas su radijo stoties antenos tvirtinimo lizdu. Į kovinį skyrių galima buvo patekti ir per šį liuką, ir per nuolaidžioje galinėje korpuso sienutėje esančias dureles. Šiandien stebina vienas keistas sprendimas – vairuotojo skyriaus priekinis stiklas kautynių sąlygomis turėjo būti nulenkiamas į priekį ir paguldomas ant variklio gaubto, o vietoje jo nuo stogo nuleidžiami ir užfiksuojami du šarviniai skydeliai su siauručiais plyšeliais keliui stebėti. Vargu ar po mūšio stiklas būtų likęs sveikas… Bet maršo metu tokia konstrukcija, be abejo, turėjo šiokių tokių privalumų.

Šarvuočio “Cunningham”, kurio pirmajam pavyzdžiui kariškiai suteikė indeksą T4 (JAV armijoje raidė T indekse tradiciškai reiškia bandomą, dar nepriimtą į ginkluotę ginklo pavyzdį ar konstrukciją), matmenys – 4830x1850x2130 mm, bazė – 2572 mm tarp pirmojo ir antrojo, 1136 mm tarp antrojo ir trečiojo tiltų, svoris – 4,08 tonos. Įvertinus, kad didelio darbo tūrio variklio galia serijiniame šarvuotyje siekė 140 AG, nesunku paskaičiuoti santykinį galingumą – 35 AG vienai tonai svorio. Palyginimui – tuo pat metu gamintas švediškas šarvuotis “Landsverk” turėjo santykinį galingumą 10,5 AG tonai, itališkas “Fiat” – 8,25 AG tonai, japonų “Sumida – 13,7 AG tonai svorio. Taip kad “kaninhemas” buvo revoliucingas ne tik savo konstrukcija, bet ir kitais parametrais – pavyzdžiui, maksimalus greitis keliu – 90 km/h – buvo didžiausias tarp šarvuotų automobilių. 114 litrų talpos benzino bako pakakdavo įveikti 320 kilometrų.

Šarvuočio agregatai niekuo nesiskyrė nuo to meto sunkvežimiuose naudojamų agregatų. Netgi padangos turėjo universalų protektorių, tad pravažumui bekele padidinti tekdavo ant galinių varančiųjų ratų uždėti grandines. Priekiniai ratai nebuvo varomi – patikimiems kampinio greičio šarnyrams dar neatėjo metas, užtat šonuose pritvirtinti atsarginiai ratai lengvai sukosi, padėdami įveikti skersinius reljefo nelygumus ir neleisdami šarvuočiui ant jų “atsisėsti dugnu”. Pravažumą didino tai, kad korpusas neišsikišo už ratų, ir įvažos kampai buvo itin dideli.

Galima teigti, kad T4 tikrai nebuvo idealia konstrukcija, bet tuo periodu būtent jis geriausiai atitiko armijos reikalavimus naujam šarvuočiui, tad jį po nedidelių patobulinimų priėmė į apginklavimą, suteikdami ganėtinai simbolišką indeksą M1. Be pirmųjų dviejų prototipų, Ročesteryje pagamino dar 20 serijinių M1, kurie skyrėsi nuo T4 paprastesniais žibintais, masyviu buferiu iš paprasčiausio švelerio, ant užpakalinių sparnų pritvirtintomis dėžėmis atsarginėms dalims ir įrankiams. Ant bokštelio stogo atsirado zenitinis kulkosvaidis bei naujos konstrukcijos antena. Dešinėje gale pritvirtino metalinę statinę su dar 200 litrų benzino. Užsakymą firma vykdė skubiai – atėjo naujų, motorizuotų armijų laikas, ir joms reikėjo daug technikos, visų pirma, mokomosios. Tiesa, JAV kariuomenė pradžioje neskubėjo – tik 1930 metais organizuojamas pirmasis eksperimentinis motorizuotas dalinys, turėjęs 600 karininkų ir kareivių, 15 senų tankų “Renault FT” ir keletą eksperimentinių T1E1, dešimt šarvuotų automobilių, vieną mechanizuotą artilerijos bateriją, 66 sunkvežimius, 22 lengvuosius automobilius ir 7 traktorius. Ir tik po kelių metų, pasiremdami šio dalinio sukauptu patyrimu, JAV sausumos armijos vadai ryžosi mechanizuoti vieną iš reguliarių dalinių – 7-ją kavalerijos brigadą. Tokiais metodais armijas tada mechanizavo ir kitos pasaulio šalys – į mechanizuotus dalinius – divizionus, pulkus, brigadas -pirmiausia reorganizuodavo mobiliausias kariuomenės rūšis, o kavalerija kaip tik ir buvo tokia.

Viena iš naujų ginkluotės rūšių, turėjusių pakeisti žirgus, kaip tik ir tapo šarvuotas automobilis M1, klasifikuotas kaip “combat car”. 7 – ji kavalerijos brigada gavo visus 20 serijinių M1, ir beveik dešimtmetį jie tarnavo kaip “mokyklinis suolas” būsimiems tankų ir šarvuočių dalinių vadams. Ko gero, vienintelėmis kovinėmis užduotimis, kurias laikas nuo laiko tekdavo vykdyti M1 ekipažams, galime laikyti aukso luitų pervežimą į JAV aukso atsargos saugyklą Fort-Nokse arba iš jos į bankus. O į Antrojo pasaulinio karo mūšių laukus amerikiečiai išvažiavo su kur kas tobulesniais šarvuotais automobiliais M8 ir M20, sukurtais pagal tuos pačius principus, kaip ir pats pirmasis “Cunningham”.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU