KENWORTH T600 –APTAKUMAS SERIJOJE
Vladimiras Čechuta, Liucijus Suslavičius
1985 metais JAV prasidėjo naujo magistralinio vilkiko „Kenworth T600A” gamyba. Jis pasirodė tiek nepanašus į kitus garsios firmos modelius, kad pirmiesiems serijiniams šios serijos vilkikams pasirodžius keliuose ir pakelės užeigų -„trakstopų” aikštelėse, kitų sunkvežimių vairuotojai labai ironiškai atsiliepė apie naujoką. Jo itin naujoviškas dizainas tapo nedelsiant sugalvotos „skruzdėdos” pravardės priežastimi, o tokius vilkikus įsigijusius vežėjus pradžioje kitaip, nei kvailiais, ir nevadino.
Nepaisant pradinio pašaipaus požiūrio, naujiena greit tapo populiari, nes moderni aerodinamiška T600A išorė kartu su kitomis automobilio konstrukcijoje realizuotomis naujomis idėjomis bei sprendimais juntamai sumažino eksploatacines išlaidas.
Idėja sukurti T600A ėmė bręsti tolimais 1973 metais, kai Vakarų šalis sukrėtė arabų – Izraelio karinio konflikto inspiruota naftos krizė. Mat, apribojimų nepripažįstančioje Amerikoje apie degalų taupymą iki tol niekas rimtai negalvojo – nei lengvųjų automobilių vairuotojai, nei begaliniais žemyną kertančiais greitkeliais didžiulius autotraukinius varinėję „owner operators” – nepriklausomi vežėjai. Europoje tuo metu sunkvežimių gamybos firmos jau rimtai užsiiminėjo automobilių aerodinamika, o štai amerikiečiai netgi didžiavosi, kad jų vilkikų aptakumas toks, kaip prieš vėją atidarytų garažo vartų. Vieninteliu „aerodinamišku” elementu konstrukcijoje dažniausiai būdavo…siaurutis pleksiglaso skydelis, pritvirtintas virš galingo stačiakampės dėžės formos variklio gaubto, turėjęs paskirtį nublokšti virš kelio skraidančius vabzdžius, kad jie neatsitrenktų į priekinį kabinos stiklą ir nepriliptų prie jo. Atrodė, jog šių galingų ir labai patikimų vilkikų konstruktoriai specialiai viską darė taip, kad automobilio pasipriešinimas būtų kuo didesnis. Tačiau būtent tokie brutalios išvaizdos „trakai” patiko daugumai vairuotojų, o kas moka pinigus, tas užsako muziką!
Pirmuoju degalų stygiaus iššauktu sprendimu buvo modelių su kabina virš variklio – trumpesnių, manevringesnių, lengvesnių – sukūrimas. Devintojo dešimtmečio pradžioje tokie vilkikai sudarė nemažą eksploatuojamų Šiaurės Amerikoje „8 klasės” arba magistralinių sunkvežimių parko dalį. Tačiau įstatymų leidėjams panaikinus iki tol galiojusį tarpmiestiniams pervežimams naudojamų autotraukinių ilgio apribojimą iki 55 pėdų (16,7 metro), vėl prasidėjo klasikinių „ilganosių” vilkikų rinkos pagyvėjimas, nes amerikiečiai vairuotojai visai pagrįstai labiau vertina automobilius su varikliu prieš kabiną – jie pasižymi kiek geresniu pravažumu blogais keliais, neabejotinai saugesni avarijos atveju, be to, komfortiškesni. O išaugus ilgiui pablogėjęs manevringumas profesionalų negąsdina…Bet štai ekonomiškumas, kaip sakoma, vis tik buvo „žemiau kritikos”, tegu naftos krizė jau ir baigėsi.
Veinas Simmonsas, išdirbęs firmoje „Kenworth” 38 metus, neblogai prisimena tuos laikus, kai jam teko dirbti prie modelio T600A. Daugelis bandomuosius jo pavyzdžius „gainiojusių” vairuotojų, pirmą kartą išvydę naująjį „kenvortą”, tiesiog pašiurpo ir iškeikė konstruktorius už senų gerų tradicijų „išniekinimą”. Tiesa, nei vienas iš bandytojų vėliau nė nebandė nuginčyti to fakto, kad šis vilkikas yra gerokai ekonomiškesnis.
Esminiu naujoviškos aptakios sunkvežimio išorės elementu tapo priekinės dalies – susiaurėjusio variklio gaubto ir su juo sujungtų priekinių sparnų su mažesnį pasipriešinimą automobilį aptekančiam orui keliančia forma dizainas. Su juo suderino gerokai žemiau nuleistą buferį,, degalų bakus pridengiančius šoninius važiuoklės skydus, po variklio gaubtu paslėpė gero kibiro dydžio cilindrinius oro filtrų korpusus, ankstesniuose modeliuose styrojusius abejose jo pusėse, tiesiai automobilį aptekančio oro sraute, sparnuose „panardino” žibintus. Net privalomus autotraukiniui penkias oranžines lemputes ant kabinos stogo, ir tas įspraudė į virš priekinio stiklo montuojamą skydelį nuo saulės, kad tik kuo mažiau išorės detalių atsidurtų oro sraute. Toks smulkmeniškas „blusinėjimas”, kai vilkiko išorė buvo tiesiog „laižyte išlaižyta” šalia „Kenworth” cechų esančios aviacijos gamyklos „Boeing” aerodinaminiame vamzdyje, gerokai sumažino naujo automobilio oro aptakumo koeficientą.. Be minėtų kardinalių dizaineriškų sprendimų konstruktoriai dar pakeitė priekinės pakabos ir vairo traukių geometriją, optimizavo agregatų svorį. Kabina – kniedyta iš aliuminio ir stiklaplasčio elementų. Rasime aliuminio lydinių ir kitose konstrukcijos vietose. Priekinė dalis – variklio gaubtas, priekiniai sparnai – iš stiklaplasčio, kaip iš važiuoklės šonus dengiantys ir oro srauto tekėjimą optimizuojantys sudėtingos formos skydai.
Todėl didelis vilkikas sveria sąlyginai nedaug ir su tokiu pačiu varikliu kaip sunkvežimių klasika laikomas „Kenworth W900″, kurio bazėje jis sukurtas, T600A nuvažiuoja su vienu galonu dyzelino (3,785 l) maždaug vieną mylią (1,6 km) daugiau. Kai šią mylią padaugini iš per metus kelionėse sudeginto kuro kiekio, susidaro labai įspūdingas skaičius. Priklausomai nuo išpildymo ir komplektacijos vilkiko didžiausias leistinas svoris – nuo 15,9 iki 29,0 tonos, o autotraukinio – nuo 36,3 iki 61,2 tonos, žiūrint kokie yra reglamentuojantys autotraukinių svorį konkrečios valstijos įstatymai.
1989 metais T600A buvo pirmą kartą modernizuotas ir ėmė vadintis T600B, o nuo 1994 metų jis komplektuojamas dar aptakesnių formų „Aero Cab” modelio kabina. Jau netrukus puikūs ekonomiškumo rodikliai paskatino gamintoją „Kenworth T600″ stilių panaudoti kituose ne magistraliniams pervežimams naudojamuose modeliuose – T300, T700 ir T800, nors nei vienas jų ir nepasiekė tokio gero aptakumo.
Šiandien T600 šeimynos „kenvortai” gaminami JAV ir Meksikoje esančiose firmos gamyklose su 4×2 ir 6×4 tipo važiuoklėmis ir 6 cilindrų dyzeliais (darbo tūris – nuo 10 iki 14,6 litro, išvystoma galia- nuo 309 iki 557 AG). Be to, užsakovas gali rinktis kelių skirtingų bazės ilgių (nuo 4064 iki 6604 mm) modelius su skirtingos konstrukcijos pakaba (lingine, pneumatine, kombinuota) ir įvairia papildoma įranga. Visiems modeliams vieningas tik vienas matmuo – atstumas nuo priekinio buferio iki vairuotojo kabinos galinės sienutės (taip vadinamas BBC – Bumper to Back Cab), kuris visais atvejais lygus 3048 mm. O štai miegamajam skyriui, vadinamajam „sliperiui”, už kabinos įrengti apribojimų kaip ir nėra, išskyrus vilkiko bazės ilgį – galima rinktis iš septynių variantų nuo vos 985 mm pločio „miegamosios dėžės” iki 2,20 m ilgio „apartamentų”.
Minint „Kenworth T600″ dvidešimtmetį, kai jau pagaminta per 105 tūkstančius šių galingų ir dailių vilkikų, galima drąsiai teigti, kad jo pasirodymas rinkoje „pralaužė konservatyvumo ledus” JAV transportininkų mastyme ir pradėjo naują – aerodinamiškų klasikinės komponuotės sunkvežimių erą. Šiandien visos didesnius ir mažesnius sunkvežimius Amerikoje gaminančios firmos seka „Kenworth T600″ pramintu taku, jų siūlomi sunkvežimiai ir vilkikai turi maksimaliai suapvalintus kontūrus, nuolaidžius variklių gaubtus su integruotais priekiniais sparnais, „užlaižytus” detalių sujungimus, oro aptekėjimą gerinančius aerodinaminius skydus, sumontuotus kur tik galima, o kažkada taip populiarūs kampuoti „kenvortai”, „peterbiltai”, „fritlaineriai” didžiuliais plokščiais vertikaliais radiatoriais dabar gaminami tik užsispyrusiems amerikietiškų „trakų” mėgėjams, nekreipiantiems dėmesio į eksploatacijos išlaidas.