Klarensas Spaiseris (LT)

KLARENSAS SPAISERIS – NUO MELŽĖJO IKI AUTOKOMSTRUKTORIAUS

Liucijus Suslavičius

Yra toks posakis – viešpaties keliai nežinomi. Bet neretai iš anksto nenuspėjami ir žmogaus gyvenimo posūkiai. Kai 1874 metais JAV Ilinojaus valstijoje stambaus fermerio Spaiserio šeimoje gimė berniukas, pakrikštytas Klarenso Vinfredo vardu (Clarence Winfred Spicer, 1874-1939), galima buvo tikėtis, kad jis, kaip ir jo tėvai ir broliai, ganys galvijus, melš jas, gamins sviestą. Pradžioje taip ir buvo – berniukas nuo mažumės dirbo visus fermerio darbus. Bet štai vieną kartą sugedo fermoje įrengtas pieno šaldymo agregatas (taip, JAV fermose tokie įtaisai buvo jau XIX amžiuje). Klarensas visų nuostabai pats vienas jį suremontavo Mechaniko karjeros pradžia

Ir tai buvo tas ,,likimo posūkis”, nulėmęs visą tolesnį vaikinuko iš galvijų fermos gyvenimą. Tėvas leido jam meistrauti prie kitų fermoje dirbusių mechanizmų ir padargų. Greitai neliko nei vieno suremontuoto ir patobulinto daikto! O svarbiausiu pasiekimu buvo …sviesto gamybos įrengimo patobulinimas, nes po to tėvas už visoje valstijoje geriausios kokybės sviestą gavo specialų apdovanojimą. Atsidėkodamas tėvas pasiuntė sūnų mokytis į Kornelio universitetą. K.Spaiseris pasirinko inžinieriaus specialybę, tuo labiau kad jį sudomino tuo metu ėmę plisti ,,bearkliai ekipažai” su vidaus degimo varikliais. Studijų metu jis susipažino su tų pirmųjų dar netobulų automobilių konstrukcija ir nusprendė ją tobulinti. Ypač prastai būsimasis inžinierius įvertino tuo metu įprastą grandininę galinių varančiųjų ratų pavarą. Amžinai purvina, nuolatos išsitampanti ir krentanti nuo žvaigždučių, reikalaujanti nuolatinio tepimo, ji jau tada buvo atgyvena, nesuderinama su automobilio įvaizdžiu, tačiau kito patikimo pavaros mechanizmo nebuvo. Kardaninė pavara, pirmą kartą panaudota Luji Reno automobilyje 1898 metais, irgi buvo netobula. Joje naudojamą šarnyrą XVI amžiuje išrado italas Džeromas Kardanas, o praktiškai pritaikė po poros šimtų metų anglas Robertas Hukas. Tačiau savo tuometiniame pavidale ir Huko šarnyras netiko naudoti automobiliuose – jis buvo atviras, todėl lengvai užsiteršdavo, jo detalių vidinė trintis buvo pernelyg didelė, ir šarnyras buvo neilgaamžis. K.Spaiseris, susidomėjęs šio šarnyro galimybėmis, ryžosi jį patobulinti ir pritaikyti vis labiau plintančiuose automobiliuose. Tai buvo pasirinkimas, nulėmęs visą jo kaip išradėjo gyvenimo kelią. Įkuriama ,,Spicer universal joint manufacturing company”

Išradėjas tobulino ne tik patį šarnyrą. Jis nusprendė sukurti ir pasiūlyti automobilių gamintojams kompleksiškai sukonstruotą sukimo momentui perduoti nuo variklio į varantįjį tiltą skirtą mazgą – kardaninį veleną, susidedantį iš šarnyrų ir juos jungiančio vamzdžio. Toks velenas turėjo patikimai perduoti sukimo momentą, nuolat keičiantis kampui tarp variklio ir varančiojo tilto. 1902 metais K. Spaiseris užpatentuoja savo pirmąjį universalų šarnyrą su hermetizuotu tepalu užpildytu korpusu. Plainfildo miestelyje, giminėms priklausančioje spaustuvėje, jis gauna šiokiais tokias patalpas ir 1905 metų gegužės 25 dieną įkuria ,,Spicer universal joint manufacturing company”, kur pradeda savo konstrukcijos šarnyrų ir kardaninių velenų automobilių transmisijoms gamybą. Skirtingai nei kitų gaminami, jo šarnyrai su rutulio formos uždarais korpusais nebijo purvo ir dulkių, lengvai išardomi ir aptarnaujami. Vėliau K.Spaiseris išsprendžia ir patikimo šarnyrų sandarinimo nuo drėgmės problemą, o kardaniniai velenai pradedami gaminti iš dviejų dalių su šliciniu teleskopiniu sujungimu. Tai kokybiškai naujas produktas, tad automobilių gamintojai mielai perka ,,Spicer” markės kardano velenus ir atskirus šarnyrus. Kadangi išradėjas nesustoja prie pasiekto, vienas po kito ,,gimsta” nauji šarnyrų tipai – dvigubi, galintys pasisukti net 45 laipsnių kampu, su slydimo ir su adatiniais guoliais ir dar kitokie universalūs šarnyrai. Jie dirba tyliai, tarnauja 4-5 kartus ilgiau ir yra itin patikimi. Kai kurie automobilių gamintojai savo automobilių reklaminiuose prospektuose netgi ėmė specialiai nurodyti:,,Mūsų automobiliai komplektuojami Spaiserio kardanais”, nes tai buvo kokybės ir patikimumo garantija!

Tai buvo didelis jaunos firmos ir jos įkūrėjo laimėjimas. Tačiau jaunas inžinierius pasirodo esąs ne toks jau geras verslininkas. Jo išradimus nesąžiningi konkurentai tiesiog kopijuoja, nieko už tai nemokėdami. Tada K. Spaiseris kreipiasi į teisininką Čarlzą Daną (Charles Dana), su kuriuo kažkada studijavo Kornelio universitete. Šis sutinka padėti Spaiseriui ir ne tik imasi tvarkyti teisinius klausimus, bet ir reorganizuoja firmos valdymą bei pats į ją investuoja. Gamyba plečiasi, įsigyjamos naujos gamybinės patalpos Plainfilde. Firmos gaminių kataloge – per 60 įvairiausių šarnyrų ir kardano velenų.

Nuo firmos prie korporacijos

Svarbus posūkio taškas firmos ir jos įkūrėjo biografijoje buvo Pirmasis pasaulinis karas. K. Spaiseris buvo tarp tų konstruktorių ir verslininkų, kuriuos JAV vyriausybė pakvietė dalyvauti kuriant standartinį sunkvežimį JAV armijai. Anksčiau aršiai konkuravę tarpusavyje, jie turėjo pradėti dirbti kartu ir kooperuotis gamyboje. ,,Valstybinė prievarta” pasiteisino – konstruktoriai, tarp jų ir K. Spaiseris, sukonstravo tvirtą, patikimą, lengvai remontuojamą automobilį, sumontuotą iš standartizuotų mazgų, vėliau pavadintą ,,Liberty” ir naudotą visuose karo frontuose. K. Spaiseris tiekė gamintojams kardanines pavaras, atsarginius velenus ir šarnyrus.

Taip dviejų kompanionų valdoma firma, nuo 1916 metų pavadinta ,,Spicer Manufacturing company”, įsitvirtino tarp JAV automobilių pramonės gigantų. Karui pasibaigus, prasidėjo intensyvus jos plėtimas, nujaučiant artėjančią masinės automobilizacijos bangą. 1919 metais nuperkama Pottstaune veikusi ,,Old Chadwick Engine Works”, vėliau – ,,Parish Steel”, ,Salisbury Axle” ir ,,Sheldon Axle and Spring” kompanijos, daug investuojama į naują įrangą ir technologiją. 1923 metais rekonstruota gamykla Pottstaune gamina 70 tūkstančių kardano velenų per mėnesį. Plečiama produktų nomenklatūra – ,,Spicer” ima gaminti pakabos detales, transmisijos agregatus. Tiesa, firmos, tapusios korporacija, reikalus realiai jau tvarko Č. Dana, bet K. Spaiseris į tai nekreipia dėmesio. Jis netgi atmeta labai viliojantį koncerno ,,General Motors” vadovų pasiūlymą pereiti dirbti pas juos ir tenkinasi vyriausiojo inžinieriaus pareigomis. Jis ne tik vadovauja naujų tipų kardanų, varančiųjų ir vairuojamųjų automobilių tiltų konstravimui, bet ir pats asmeniškai praleidžia dešimtis valandų už vairo, bandydamas ir palygindamas savo ir konkurentų konstrukcijas. Visapusiškas jo kaip inžinieriaus talentas atsiskleidžia taip pat gamybos technologijos tobulinime. Trečiajame dešimtmetyje jis sukonstruoja kardaninių velenų balansavimo stakles bei kardano velenams naudojamų vamzdžių suvirinimo liniją. Atskirai reikia paminėti K. Spaiserio sukonstruotą geležinkelio vagonų generatorių pavaros sistemą bei specialią joje naudojamą sankabą.

Konstruktoriaus darbo įvertinimas

K. Spaiseris mirė 1939 metais Floridoje. Per savo kaip konstruktoriaus veiklos periodą, trukusį beveik pusę amžiaus, jis oficialiai užregistravo ir gavo patentus daugiau kaip 40 išradimų, kurie turėjo daug įtakos tobulinant automobilio transmisijos, stabdžių sistemos, važiuoklės elementus ir charakteristikas. Jo dėka šie mazgai tapo patikimesni, ilgaamžiškesni, kas padidino ir viso automobilio patikimumą ir saugumą.

1946 metais mirusiojo kompanjonas Č.Dana pavadino koncerną ,,Dana Corporation”, tačiau korporacijos įmonėse gaminami automobilių komponentai iki šiol žymimi registruotu ,,Spicer” ženklu. O K.Spaiserio nuopelnai tobulinant automobilio konstrukciją aukščiausio įvertinimo sulaukė 1995 metais, kai jo pavardė buvo įrašyta tarp kitų pasaulinio garso automobilizacijos korifėjų Detroite esančios ,,Automotive Hall of Fame”(Automobilizacijos šlovės salės) sienoje…

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU