labai konservatyvūs šveicarai (LT)

LABAI KONSERVATYVŪS ŠVEICARAI

Senų leidinių pageltusiais lūžinėjančiais puslapiais ir išblukusiomis iliustracijomis nagrinėjimas kartais duoda labai įdomios medžiagos pamastymams, leidžia pažvelgti į praeitį nelauktu rakursu, pakeisti nuomonę apie vieną ar kitą reiškinį. Nuo seno žinoma, jog šveicarai – nagingų mechanikų ir išradėjų tauta, šalis, garsėjanti itin kokybiškais laikrodžiais, ginklais, pramonės įrengimais, dar ne taip seniai gaminusi puikius automobilius. Bet seni, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą išspausdinti laikraščiai parodo mums šveicarus kiek kitokius – užsispyrusius, giliai konservatyvius naujos ką tik pradėjusios plisti transporto rūšies – automobilio – priešininkus, visokiais būdais besistengiančius sustabdyti technikos progresą.

Nesenai rašėme apie Anglijoje ilgą laiką galiojusį ,,Raudonosios vėliavėlės įstatymą” , pagal kurį prieš kiekvieną mechaninę transporto priemonę turėjo eiti žmogus su raudona vėliavėle, kad įspėtų kitus eismo dalyvius. Jis šioje šalyje galiojo XIX amžiaus antroje pusėje. Tuo tarpu Jau XX amžiuje Šveicarijos Graubiūndeno kantone tvarka buvo dar griežtesnė – iš automobilio savininko buvo reikalaujama, kad šio regiono keliais jo automobilį su išjungtu varikliu temptų arklinis vežimas! Negalima buvo netgi kinkyti arklius tiesiog prie automobilio, kas atrodo logiškiau, o būtinai reikėjo ,,tarpinės grandies” – vežimo. Yra žinoma, kad pirmasis automobilis šiame kantone, o tiksliau, jo centre – Churo mieste – pasirodė dar 1899 metais. Jis buvo nudažytas raudonai, ir gal būt kaip tik todėl taip suerzino kantono valdžią ir policiją, kad važiuoti kantono teritorijoje automobiliais su veikiančiais varikliais buvo uždrausta iš viso! Absurdiška situacija truko net 26 metus, kol 1925 metais vietiniame specialiai tuo klausimu organizuotame referendume automobilizmo šalininkai nugalėjo. Tiesa, tik su minimalia persvara – 11318 vyrų balsavo už draudimo važinėti automobiliais atšaukimą, 10271 – reikalavo jį palikti galioti. Mat, pagal to meto Šveicarijos įstatymus moterims referendume dalyvauti ir balsuoti iš viso nebuvo leidžiama. Štai tau ir Europa! Tokios tvarkos fone net mūsų skurdi to meto Lietuvėlė atrodo labai liberali ir automobilizuota šalis. Bet ir po šio referendumo automobilizacijos priešininkai Graubiūndene dar ilgai protestavo – platino ,,antiautomobilinius” plakatus, susibūrę pakelėse, apmėtydavo pravažiuojančius automobilius akmenimis…

Šveicarijos konfederacijos valdžia į automobilius žiūrėjo kiek atlaidžiau, tačiau ir jos su eismo tvarka susijusiuose dokumentuose, galiojusiuose pirmajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, galime rasti šiandien labai keistai atrodančių reikalavimų. Nors iki 1907 metų Šveicarijoje oficiali didžiausio automobilių greičio riba buvo vienas kilometras per 5 minutes arba 12 km/h, kai kuriuose kantonuose policininkams buvo leidžiama automobilio greitį nustatinėti pagal…pėsčiojo greitį. To meto leidiniuose užfiksuotas faktas, kad viename kaime vietinis policininkas stabdydavo ir bausdavo vairuotojus, kurie aplenkdavo kelio pakraščiu žingsniuodavusį to policininko mažametį sūnų.

Esminis persilaužimas eismo tvarkoje įvyko tik po 1914 metų, kai Pirmojo pasaulinio karo metais Šveicarijos armija ėmė naudoti automobilius. Kariškiai paprasčiausiai nevykdė policininkų nurodymų ir važiuodavo tokiu greičiu, kokį laikė reikalingu. Aišku, tai skatino nekreipti dėmesio į apribojimus ir visus kitus dar negausius vairuotojus, netgi konservatyviausiame iš konservatyviausių Graubiūndeno kantone.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *