Krovininiai Zaporožiečiai
Liucijus Suslavičius
Tarybiniai „liaudies automobiliai” ZAZ, sukurti praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir gaminti beveik iki XX amžiaus pabaigos, Ukrainos mieste Zaporožėje jau tapo retenybe. Jei ne senosios autotechnikos mėgėjai ir drąsios moterys iš Aukštaitijos, tie nedideli dėl gale įrengto oru aušinamo variklio būdingo garso iš toli atpažįstami „kupriukai” ir „muilinės” jau būtų pamiršti. Jie pasirodė mūsų miestų gatvėse 1960 metų pabaigoje. Bet šį kartą pasakosime ne apie juos, o apie mažai žinomus krovininius jų variantus.
Specialiai pašto siuntoms gabenti 1962 metais „Komunar” – taip nuo tada, kai dar gamino kombainus, vadinosi Zaporožės automobilių gamykla – konstruktoriai, kuriems vadovavo Vladimiras Stešenka (1931- 1991) sukūrė krovininį „kupriuko” variantą ZAZ-965 S, galėjusį salone vežti iki 300 kilogramų krovinių. Tam vietoje priekinės dešiniosios ir galinių sėdynių buvo įrengta plokštuma kroviniams. Be to, pačios gamyklos, o vėliau ir kitų miesto įmonių reikmėms ZAZ cechuose iš serijinių „zapukų” buvo pagaminti keliasdešimt minipikapų: darbininkai išpjaudavo stogo dalį, o vietoje galinės sėdynės įrengdavo metalinę dėžę kroviniui. Tai buvo tik laikinas, mėgėjiškas, sprendimas: konstruktoriai, nusižiūrėję į „Volkswagen” gaminamus krovininius „Transporter” su varikliais gale, panaudodami lengvojo automobilio agregatus, jau kūrė savuosius originalių minisunkvežimių variantus.
Baziniu modeliu ZAZ-970 buvo pasirinktas uždaras penkių durų furgonas „970B”su visai nauju vagoninio tipo metaliniu kėbulu. Kėbulo talpa – 2,5 kubinio metro. Variklis- MeMZ-966, išvystęs 27 AG. Važiuoklė buvo beveik tokia pati, kaip ir serijinio „kupriuko”, tačiau galinis tiltas su reduktoriais stebulėse – nuo minidžipo LuAZ-969. 750 kilogramų svėręs 3,4 metro ilgio automobilis galėjo vežti 350 kilogramų krovinį.
Keleivinis furgono variantas (šiandien jį pavadintume mikrovenu) turėjo penkias vietas. Pikapo „970G” dizainas skyrėsi nuo furgono: kad apkrovimas pasiskirstytų tolygiau, pirmasis jo variantas turėjo priekyje didoką bagažo skyrių ir sunkvežimiukas atrodė turįs variklį priekyje. Vis dėlto unifikacijos sumetimais serijinei gamybai rengtas jo variantas turėjo tokią pačią kaip ir furgonas virš priekinio tilto esančią dvivietę kabiną.
Labai įdomiai konstruktoriai išsprendė krovinių pakrovimą: kadangi gale esantis variklis tam kliudė, metalinio kėbulo šone buvo padarytos dvivėrės durelės! Tokių nedidelių automobilių labai reikėjo komunaliniame ūkyje, buitinio aptarnavimo sistemoje, o žemės ūkio reikmėms netgi buvo suprojektuoti variantai su 4X4 tipo važiuokle. Tačiau prioritetas buvo atiduotas lengvųjų automobilių ir džipų gamybai, tad komerciniai „zaporožiečių” variantai taip ir liko eksperimentiniai.
Paradoksalu, bet tuo metu niekas iš priėmusių tokį sprendimą TSRS automobilių pramonės vadovų nesuprato automobilių gamyklos jauno konstruktorių biuro pasiūlytų idėjų naujumo ir perspektyvumo. Galime įsivaizduoti ZAZ’o konstruktorių apmaudą, kai po kokių dešimties metų rinkoje pasirodė analogiškos klasės labai panašios konstrukcijos mažučiai komerciniai automobiliai iš Japonijos.Tuo tarpu jų sukurti prototipai eilinio metalo laužo rinkimo vajaus metu buvo tiesiog supjaustyti autogenu.
Vis dėlto Ukrainos miestų gatvėse retkarčiais galima matyti krovininius „zapukus” – nagingų meistrų iš senų „muilinių” ZAZ-968 pagamintus pikapus. Juose vietoje galinių sėdynių – atviras krovinių skyrius, kuriame galima vežti pavyzdžiui, du-tris maišus bulvių. Dvivietės kabinos „nugara” pagaminama iš nurašyto „kabluko” IŽ-27151 atitinkamos detalės, kėbulo konstrukcija, susilpnėjusi nupjovus stogo dalį, sustiprinta po kėbulo dugnu ir šonuose privirintais sutvirtinimais. Nuo 1991 metų gamykla konstravo ir po truputį gamina krovinines automobilio „Taurija” su priekinių ratų pavara modifikacijas, bet, kaip sakoma, tai jau kita istorija…