„CHASSEUR DE CHARS” REIŠKIA „TANKŲ MEDŽIOTOJAS”
Liucijus Suslavičius
Ketvirtasis praėjusio amžiaus dešimtmetis automobilio istorijoje įrašytas kaip labai originalių padidinto pravažumo automobilių konstrukcijų pasirodymo metas. Tuo laikotarpiu sukurti armijos automobiliai savo sudėtingumu pranoko ne tik iki tol gamintus automobilius, bet netgi XXI amžiaus specialiąją autotechniką. Jei per pirmuosius dešimt metų po Pirmojo pasaulinio karo net keliose šalyse pavyko sukurti vykusius triašių 6×4 tipo bei pusiauvikšrinių automobilių pavyzdžius ir pradėti jų serijinę gamybą, tai sekantis periodas išsiskiria „technologiniu šuoliu” – pastovaus kampinio greičio šarnyrų bei įvairių nepriklausomos ratų pakabos variantų įsisavinimu masinėje gamyboje. O tai, savo ruožtu, paskatino automobilių su visais varančiaisiais ratais (4×4 bei 6×6 tipo) kūrimą. Atrodžiusios neribotomis naujos automobilių gamybos technologijos sužadino konstruktorių vaizduotę, ir jie ėmėsi įkūnyti metale unikalius sprendimus, apie kuriuos jie dar visai nesenai negalėjo net svajoti. Čia itin daug padarė vokiečiai ir prancūzai, be to, jei vokiečių konstruktoriai ėmėsi darbo pagal „komandą iš aukščiau”, konkrečiai, gavę sausumos kariuomenės Ginkluotės valdybos užsakymą, tai nedidelės Prancūzijos automobilių firmos dažniausiai konstravo armijos visureigius savo iniciatyva, nes šalies armijoje dar nebuvo tokių įtakingų kariuomenės motorizavimo iniciatorių, kaip revanšo trokštančioje Vokietijoje.
Vienu iš tokių energingai siekusių pademonstruoti savo galimybes mažų gamintojų buvo netoli Paryžiaus, Asnerres mieste nuo 1859 metų veikusi mašinų gamybos įmonė „Laffly”, pavadinta jos įkūrėjo pavarde. Po pasaulinio karo čia pradėti gaminti įvairių tipų krovininiai automobiliai. Jos gamybiniai pajėgumai buvo nedideli – pavyzdžiui, firma net neturėjo savo variklių gamybos padalinio ir todėl sunkvežimiai „Laffly” važinėjo su firmose „Hotchkiss” bei „Peugeot” nupirktais motorais. 1938 metais įmonėje dirbo 1250 žmonių, ji pagamino tik 466 automobilius.
1935 metais Asnerres gamykloje pagal kontraktą su šalies armija prasidėjo specialiai kariškiams skirtų unifikuotos konstrukcijos 4×4 bei 6×6 tipo važiuokles turinčių visureigių šeimynos serijinė gamyba. Nuo kitų to meto automobilių su vos ne prieš variklį esančiu priekiniu tiltu „Laffly” kardinaliai skyrėsi toli į priekį atsikišusiu variklio skyriumi su komiškai atrodančiais mažučiais ratukais po buferiu. Dar viena tokių ratukų pora buvo pritvirtinta tiesia prie rėmo po vairuotojo kabina. Mat, konstruktoriai siekė padidinti automobilių manevringumą bei pravažumą, todėl kiek galėdami sutrumpino atstumą tarp tiltų, o kad automobilis neįstrigtų, atsirėmęs ilga „nosimi” į nelygumus ar „nepakibtų pilvu”, važiuodamas per vertikalią kliūtį, sumontavo tuos mažus plačius ratukus…Visureigiai „Laffly”, kaip ir dera to laikotarpio armijos automobiliui, turėjo atviras, be stogo ir durelių kabinas, atvirus kėbulus su sėdynėmis kariams. Jų ratai su didelėmis 230×40 dydžio padangomis stovėjo ne vertikaliai, o kiek pakrypę – mat, visų ratų pakaba buvo nepriklausoma, su skersinėmis svirtimis ir cilindrinėmis spyruoklėmis. Triašiuose modeliuose vietoje spyruoklių gale stovėjo apverstos pusiauelipsinės lingės. Variklis – 4 cilindrų 2312 kūb.cm darbo tūrio „Hotchkiss 486″, išvystęs 52 AG, per keturlaipsnę pavarų dėžę bei dviejų laipsnių demultiplikatorių suko ratus. Beje, „Laffly” inžinieriai neieškojo paprastų sprendimų – nuo demultiplikatoriaus į kiekvieną (!)ratą sukimo momentą perdavė atskiras kardano velenas! Visureigis pasiekdavo maksimalų 60 km/h greitį.
1935-1938 metais bendromis firmos „Laffly” ir su ja glaudžiai bendradarbiavusios :Hotchkiss” pastangomis Prancūzijos armija gavo 100 vienetų dviašių „V 15 T” ir 411 triašių „S 15 T” visureigių. Tačiau netrukus kariuomenės specialistai nusprendė, jog pastarieji automobiliai pernelyg aukšti, juos sunku paslėpti mūšio lauke, jie tampa neblogu taikiniu priešininko šauliams bei artilerijai. Prieš prasidedant karo veiksmams, armija kreipėsi tiesiai į „Hotchkiss” su prašymu sukurti pažemintą triašio visureigio modifikaciją, kurią norėjo naudoti kaip vilkiką lengviems 47 mm prieštankinės artilerijos pabūklams. Automobilio „W 15 T” bazė – 2345+1000mm, matmenys – 4500x1850x2250 mm, nuosavas svoris – 3 tonos. Degalų atsargos bakuose pakako 300 kilometrų. Vilkiko vairuotojas sėdėjo dešinėje, pabūklo tarnybos vadas – kairėje, kėbule – 4 artileristai. Šalia jų – dėžės su amunicija ir įvairiais reikmenimis pabūklo priežiūrai.
Prasidėjus karo veiksmams, užsakymas šiems vilkikams buvo operatyviai padidintas iki 1120 automobilių, ir tada „Hotchkiss”, matydamas, jog tokio „kasnio” niekaip „neapžios”, beveik pusę užsakymo – 500 vilkikų – su dokumentacija perdavė firmai „Citroen”, kuri iki Prancūzijos kapituliacijos spėjo pagaminti 100 taip reikalingų fronte visureigių. Tuo tarpu „Laffly” iš viso negalėjo prisijungti prie žemo silueto visureigių gamybos – ją įpareigojo gaminti avarinius vilkikus pamuštiems tankams evakuoti „Laffly S 45 T”. Techniškai tai buvo tiksli „S 15 T” kopija, padidinta maždaug du kartus ir aprūpinta 112 AG galios varikliu.
Bet netrukus 80 vienetų „Hotchkiss” pagamintų „W 15 T” atkeliavo į Asnerres. Čia juos paskubomis ėmė perdarinėti į savaeigius prieštankinius pabūklus. Mat, dar 1939 metų spalio mėnesį, sėkmingo Vokietijos vermachto tankų divizijų puolimo Lenkijoje sukrėstas Prancūzijos šarvuočių-tankų dalinių generalinis inspektorius generolas Kelleris pavedė „Laffly” sukonstruoti savaeigį artilerijos pabūklą ant automobilio važiuoklės, panaudojant esamą 47 mm prieštankinį pabūklą SA 35. Jau 1940 metų vasario 26 dieną eksperimentinis savaeigio pabūklo pavyzdys buvo pateiktas užsakovui, o kovo 13 diena kaip „Laffly W 15 TCC” (kur CC reiškė „Chasseur de Chars” – „tankų medžiotojas”) jis priimtas Prancūzijos armijos ginkluotėn. Standartinio visureigio su papildomai šarvais apsaugota kabina kėbule, pasukamame šarvuotame bokštelyje inžinieriai sumontavo vamzdžiu atgal atsuktą pabūklą. Logikos tame būta – prieštankininkai į ataką neina, jie kiek gali, sulaiko atakuojančius tankus, po to traukiasi. Tad tokia komponuotė gana gerai atitiko „tankų medžiotojo” paskirtį.
Kadangi karo veiksmai vystėsi nepalankiai prancūzams, „Laffly” turėjo paskubėti su užduoties vykdymu. Savaeigio pabūklo konstrukciją teko supaprastinti pabūklo tarnybos saugumo sąskaita – kabinos šarvavimo buvo atsisakyta, paliekant tik šarvų skydus ant priekinio stiklo ir iš viršaus pridengiant ją šarvuotu stogeliu, pritvirtintu ant iš kampuočių suvirinto karkaso. O bokštelio iš viso neliko – pabūklas stovėjo kėbule atvirai, ant pasukamo 270 laipsnių kampu lafeto, tik prie standartinio pabūklo skydo gamykloje kniedėmis pritvirtino praplatinimus. Virš kabinos sumontuotas savigynai skirtas 7,5 mm kalibro kulkosvaidis. Dešimties „tankų medžiotojų” baterijų formavimas baigėsi gegužės 24 dieną, kaip tik pačiu sunkiausiu Prancūzijos armijai metu. Kiekvienos baterijos sudėtyje – 5 vienetai „Laffly W 15 TCC”, štabo visureigis „Laffly V 15 R”, vilkikas „Laffly S 25 T” ir du pusiauvikšriniai „Unic TU1″.
Pirmosios ką tik suformuotos „tankų medžiotojų” baterijos, mestos į frontą paskutinėmis gegužės mėnesio dienomis, įnirtingai kovėsi su vokiečių tankais prie Abbevilio, kur prancūzai stengėsi bet kuria kaina „uždengti” šiam miestui kritus savo gynyboje atsiradusią spragą. O paskutiniai mūšiai, kuriuose dalyvavo savaeigių pabūklų baterijos, vyko Luaros upės slėnyje birželio viduryje, kai prancūzai, savo sąjungininkų britų palikti likimo valiai, dar priešinosi motorizuotiems vermachto daliniams, neleisdami jiems prasiveržti į šalies pietus.
Viso tomis tragiškomis Prancūzijai savaitėmis pavyko sukomplektuoti 14 „Chasseurs de Chars” baterijų. Sprendžiant pagal tai, kad šių, tiesą sakant, improvizuotų savaeigių pabūklų vėliau nesutinkame vermachte, kuris kare labai plačiai naudojo Prancūzijoje paimtus trofėjus – tankus, pabūklus, automobilius – galima daryti išvadą, kad daugumą „tankų medžiotojų” ištiko įprastas Antrajame pasauliniame kare prieštankininkų likimas – po atkaklaus pasipriešinimo, tarnyboms atsišaudant iki paskutinio sviedinio, pabūklai buvo sutraiškyti kiekybinę persvarą turėjusių vermachto tankų divizijų…
Visgi „Laffly” paskubomis sukonstruotos kovos mašinos neliko nepastebėtos – jų pavyzdžiu britai sukonstravo ir labai sėkmingai naudojo mūšiuose Šiaurės Afrikos fronte savaeigį pabūklą „Deacon”, iš principo analogišką prancūziškam „Chasseurs de Chars”, tik stambesnio kalibro ir ant didesnio sunkvežimio važiuoklės.