LAZ-695: PRADŽIŲ PRADŽIA\
Liucijus Suslavičius
Kaunas, 1958 metų vasara. Žygiuoju sau namo į Karmelitus (t,y., į Gedimino gatvės pradžią), kur gyveno mūsų šeima, iš Šančių, dairydamasis į ne itin gausiai pro šalį V.Kapsuko prospektu riedančius automobilius. Jau netoli ir Geležinkelio tiltas, dviem angomis perdengęs prospektą. Tik staiga jau iš tolo matau, kad iš už posūkio ties Pieno kombinatu neskubėdami išnyra keli autobusai. Priekyje – trys man dar nematyti, su dideliais priekiniais stiklais ir įstiklintais stogo šlaitais, ketvirtas – jau pažįstamas, ZiL-158. Autobusai priartėja, ir tada matau jų priekius puošiančią didelę rusišką raidę “L”. Kadangi jie rieda ganėtinai lėtai, spėju įžiūrėti dar keletą charakteringų detalių. Priekiniai stiklai – ne lenkti, kaip iš tolo atrodė, o plokšti, tad visas priekis įstiklintas keturiais stiklais (po du didelius priekinius ir du mažus kampinius), autobusai beveik balti, juos juosia siauros juostos – pirmąjį vyšninės spalvos, kitus du – tamsiai žalios su mėlynu atspalviu. Šoninių langų linijas atkartoja sklandžiai nusileidžiantis į galą stogas su vykusiai įkomponuotu virš jo oro paėmimo kanalu. Ratų arkos – ne apvalios, bet su horizontalia, lyg „nupjauta” viršutine dalimi. Stogo šlaitai įstiklinti tamsiais žalsvais stiklais, jų įstiklinimas prasideda ties priekinėmis durimis ir užsibaigia žemai už galinių durų. Ratų diskai – tokie kaip ZiL-164, su aštuoniomis angomis…
Kitą dieną laikraštyje „Kauno Tiesa” randu naujojo autobuso nuotrauką ir šiokį – tokį jo aprašymą, iš kurio sužinojau, kad tai Lvovo autobusų gamykloje pagaminti 62 vietų (32 sėdimos) miesto autobusai LAZ-695B su iki 109 AG forsuotu gale įrengtu 6 cilindrų varikliu ZiL-158L, skirtu būtent autobusams LAZ. Po kelių dienų naujieji autobusai jau pasirodė miesto maršrutuose. Autobusas su vyšnine juosta gavo garažo numerį “1”, kuris anksčiau buvo priskirtas autobusui ZiS-154, kitų autobusų garažo numeriai, deja, iš atminties išsitrynė…Maždaug tomis pat dienomis pirmus tris LAZ markės autobusus gavo Vilniaus autobusų parkas. Taip Lietuvoje prasidėjo šios markės autobusų epocha. Ji dar nėra visiškai pasibaigusi, nors autobusų parkuose šių autobusų nebeliko, nes keliasdešimt „lazų” vis dar „užsidirba sau benziną”, vežiodami Lietuvoje įvairių firmų bei organizacijų darbuotojus.
Apie Lvovo autobusų gamyklą tada vargu ar kas žinojo. 1945 metų gegužės 21 dieną vakarų Ukrainos mieste Lvove įkurta automobilių surinkimo gamykla pirmaisiais pokario metais gamino priekabas, ekskavatorių kaušus, o vėliau – Odesoje suprojektuotus trijų tonų autokranus K-31 bei K-32 ant Maskvoje gaminamų sunkvežimių “ZiS” važiuoklių. Pastarasis Lvove buvo modernizuotas ir vėliau išpopuliarėjo kaip LAZ-690. Šis autokranas su lenkta strėle savo laiku buvo gerai žinomas ir Lietuvoje. Tuometinės TSRS Automobilių pramonės ministerijos vadovybė, jausdama sunkią ir vis aštrėjančią padėtį su autobusais, nusprendė perprofiliuoti Lvovo gamyklą. Kadangi tuo metu šalyje tegamino vieną vidutinės talpos autobusą – ZiS-155 – tai jį ir numatė gaminti Lvove. Tačiau paskirtas vyriausiuoju konstruktoriumi V.V.Osepčiugovas pasipriešino tokiam sprendimui. Prityręs konstruktorius, dar prieš karą sukūręs daugumą Jaroslavlyje gamintų sunkvežimių, autobusų bei pirmuosius tarybinius troleibusus, o po karo vadovavęs dyzelinių sunkvežimių “JAZ-200” bei “JAZ-210” šeimynų kūrimui, puikiai matė, jog maskviečių konstrukcija ne tik pasenusi, bet ir netechnologiška bei visiškai neperspektyvi, neturinti tobulinimo galimybių.
TSRS automobilių pramonėje savo originaliais ir kartu labai praktiškais sprendimais žinomas V.Osepčiugovas ir jo suburtas konstruktorių biuras dirbo neįtikėtinais tempais – visiškai naujo, su varikliu gale autobuso pirmasis važiuojantis prototipas pasirodė 1956 metų vasario 14 dieną, o jau po metų pirmosios bandomosios serijos autobusai “LAZ-695” vežiojo Maskvos jaunimo ir studentų festivalio dalyvius. Kalbant apie šį autobusą, visi kažkodėl stengiasi pabrėžti, kad skubėdamas įvykdyti pavestą užduotį, konstruktorius “nuėjo pramintu taku” – savo autobusą nukopijavo nuo vokiško “Magirus”. Bet ką reiškia “nukopijavo”? Juk nežinant atskirų automobilio mazgų sukūrimo istorijos, vieno ar kito techninio sprendimo logikos, jų gamybos technologijos, pagaminti patikimai veikiančią svetimo gaminio kopiją neįmanoma. Faktiškai Lvove buvo nusižiūrėta nuo vokiškojo prototipo tik bendra koncepcija bei madingi tuo metu autobusų dizaino sprendimai. Konstrukcija ir agregatai buvo tarybiniai. V.Osepčiugovas naujam dviejų durų autobusui panaudojo ne laikantįjį kėbulą, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio (LAZ-695 juk neturi rėmo), o laikantįjį ažūrinės erdvinės fermos tipo pagrindą su integruotomis grindimis bei salono laipteliais, kuris priima visas apkrovas. Esant tokiai laikančiajai konstrukcijai, karkasas bei stogas laikė tik savo pačių svorį, tad galėjo būti lengvesni, kartu padidėjo atstumas tarp statramsčių, o tai savo ruožtu, suteikė galimybę gerokai padidinti langus, įstiklinti stogo šlaitus. Ne veltui mėgstantys metaforas žurnalistai tada rašė, kad autobusas “padarytas iš stiklo”. Dar viena esmine naujove buvo autobuso pakaba su išilginėmis lingėmis bei koreguojančiomis spyruoklėmis.Virš kiekvienos lingės yra kronšteinas, prie kurio tvirtinamas auskaras, o prie jo – dvi cilindrinės spyruoklės, viena prieš kronšteiną, kita – už jo. Pakabos parametrai parinkti taip, kad kol autobusas pustuštis, spyruoklės išsidėsto horizontaliai ir praktiškai nepriima apkrovos. Keleivių kiekiui didėjant, pagrindinės lingės išsitiesia, kartu keičiasi koreguojančių spyruoklių padėtis ir jos perima dalį apkrovos. Tai beveik idealus sprendimas autobusus eksploatuojant žvyrkeliais, nes pakabos standumas keičiasi sklandžiai, didėjant apkrovimui. Ši konstrukcija po trisdešimties metų vėl buvo panaudota autobuso PAZ-3205 galinėje pakaboje, nes ir jis skirtas pervežimams kaimo vietovėse. Nereikia užmiršti, kad “lazo” kūrėjai gerai įsivaizdavo tuometines savojo autobuso tarnavimo sąlygas ir konstravo universalų, tiek miesto, tiek užmiesčio maršrutams skirtą autobusą. Apie tai liudija kad ir keturios sėdynių eilės su ankštu praėjimu tarp jų, visai nebūdingos tik miesto maršrutams skirtiems modeliams, bei gana siauros sulankstomos durys su pneumovaldymu (priekyje iš trijų , gale iš keturių elementų). Galu gale, ir sėdimų vietų yra daugiau nei vietų stovintiems – atitinkamai 32 ir 30. Variklis – iš Maskvos tiekiamas 6 cilindrų ZiL-158L, išvystantis 109 AG/2800 aps/min, sumontuotas gale. Šalia jo kairėje, atskirtas pertvarėle – aušinimo sistemos radiatorius. Taip konstruktoriai sugebėjo sutrumpinti variklio skyrių ir kartu supaprastino salono apšildymą žiemos metu – į jį paduodamas šiltas oras iš ventiliatoriaus skyriaus. Pirmųjų serijų autobusuose aušinimui skirtą orą ventiliatorius įtraukdavo per kairiajame šone įrengtas groteles. Sudėtingiausia buvo išspręsti patenkinamą distancinį pavarų dėžės, sankabos ir akseleratoriaus valdymą .po kelių nepasisekusių sistemų buvo apsistota prie pavarų dėžės valdymo svirtimi, hidraulinio sankabos ir mechaninio (plonu plieno lynu) akseleratoriaus valdymu. Vairo mechanizmą, neturėjusį stiprintuvo, perėmė iš autobuso ZiS- 155, kaip ir galinį tiltą, priekinę ašį, pneumatinę stabdžių sistemą. Kad palengvinti variklio reguliavimą, konstruktoriai variklio skyriuje įrengė variklio paleidimo mygtuką ir kelis prietaisus.
LAZ-695 turi 4200 mm ilgio bazę, jo matmenys – 9190X2500X2990 mm, svoris – 6350 kilogramų (didžiausia leistina masė – 10340 kg). Šie parametrai gamybos, trukusios (su modernizacijomis) iki 2002 metų laiku keitėsi nežymiai. Pirmoji modernizacija atlikta 1958 metais, kai buvo pakeista oro variklio radiatoriaus aušinimui paėmimo sistema ir autobusas gavo jau minėtą pradžioje oro priėmimo kanalą gale virš stogo. Autobusui buvo suteiktas indeksas “695B”. Būtent tokius autobusus su plokščiais priekiniais stiklais Vilniaus ir Kauno autobusų parkai gavo tų metų vasarą. Vėliau, stiklų gamyklai įsisavinus lenktų stiklų masinę gamybą, “lazai” gavo du lenktus priekinius stiklus.
Sekanti autobuso modernizacija susijusi su komfortiškesnio turistinio varianto 33 keleiviams serijinės gamybos pradžia. LAZ-697″Turist” nuo pat pradžių gavo stogelį virš priekinio stiklo, po kuriuo slypėjo salono vėdinimo iį lauko patenkančiu oru angos, nes karštą dieną vėdinimo vien per atstumiamus stiklus nepakako, o atidarius liukus stoge, salone būdavo skersvėjis. Netrukus tokį pat charakteringą stogelį gavo ir modelis “695B”, tačiau kartu buvo sumažintas stogo šlaituose įrengtų lenktų stiklų skaičius gale. Tai teko padaryti kėbulo stiprumo sumetimais.
Maskvos Lichačiovo vardo automobilių gamykla – pavaros agregatų tiekėja – rengėsi pereiti prie naujos kartos sunkvežimių su V-8 tipo varikliais ir nauja pavarų dėže gamybos. Jau 1960 metais LAZ ėmė gauti variklius ZiL-158E su nauja sankaba ir naujo tipo ZiL-130 pavarų dėže. Kartu buvo rengiamasi ir naujo variklio pritaikymui serijiniame kėbule. Tokie autobusai LAZ-695E į autobusų parkus pradėti tiekti 1963-64 metais. Tuo metu senieji “ZiS-155” jau baigė savo tarnybą. “Lazai” keitė juos visur – ir didmiesčių maršrutuose, ir priemiestinėse linijose, ir net tarpmiestiniuose keleivių pervežimuose. Reikalui esant, jie veždavo kur kas daugiau keleivių, nei numatyta techninėje charakteristikoje, tačiau jiems tas ne itin kenkė – konstruktoriai buvo numatę pakankamą stiprumo atsargą, tad autobusai ištarnaudavo numatytą ridą, o po to, kaip įprasta TSRS, keliaudavo į gamyklas kapitaliniam remontui. Lietuvoje “lazus” remontavo Vilniaus autoremonto gamykla, vėliau šių populiarių masinių autobusų remontą įsisavino klaipėdiečiai.
1970 metais LAZ-695 vėl modernizavo – “ištiesino ” jo stogo galą, panaikinę lenktą oro paėmimo kanalą. Autobuso, kuriam suteikė indeksą “695M” salonas gale tapo erdvesnis, bet dabar, pasikeitus oro sriauto tekėjimui, sumažėjo slėgis salone ir pro visus plyšius į jį pradėjo skverbtis dulkės. Važiuojant rajoniniais žvyrkeliais, autobuso vidus pridulkėdavo tiek, kad nuo sėdynių, ypač galinių, pasikeldavai kaip miltuotas.
Autorius dėkoja Vilniaus autobusų parko darbuotojams, pateikusiems unikalias pirmųjų “lazų” nuotraukas.