Legenda vardu ,,Berliet T 100″
L. Suslavičius
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Šiaurės Sachara buvo aktyvių naftos telkinių paieškos arena. Paieškų mastai buvo didžiuliai, naftos kompanijos viena per kitą skverbėsi vis gilyn į dykumą, kad pastatytų gręžimo bokštus tarp jokiame žemėlapyje dar neužfiksuotų smėlio kopų. Paulius Berliet, senos jo tėvo Mariuso Berliet sukurtos sunkvežimių gamybos firmos vadovas, jau turėjo unikalaus naftos verslovėms aptarnauti skirto gigantiško sunkvežimio viziją. Vėliau jis rašė:,,Žiūrėdami į 9-10 metrų aukščio smėlio barchanus, mes pamatėme, kad reikia transporto priemonių, galinčių ne tik įvažiuoti į tokią sudėtingo reljefo vietovę, bet dar ir galinčių transportuoti naftos gavybai reikalingus įrengimus.” Gi pastarieji buvo ir dideli, ir sunkūs – atskiri jų blokai svėrė 40-50 tonų.
,,Berliet T100″- taip jis buvo pavadintas- firma pristatė visuomenei 1958 – jų metų Paryžiaus autosalone. Tai buvo tikrai stulbinantis pasiekimas, savotiškai simbolizavęs tuo metu juntamą visose Prancūzijos pramonės šakose pakilimą. Apie ,,Berliet” firmos potencialą nemažai pasako faktas, jog tik devyni mėnesiai skyrė pirmąsias linijas brėžiniuose ir pirmojo egzemplioriaus prezentaciją autosalone.,,Berliet T100″ pristatymui dizaineriai paviljone specialiai sukūrė Sacharos dykumą imituojantį stendą. Tačiau įspūdingiausiai milžiniškas, tuo metu tikrai didžiausias pasaulyje automobilis atrodydavo, kai šalia pastatydavo kokį nors lengvąjį automobilį, nes kitaip buvo sunku suvokti tikrus gabaritus. Juk 13,3 metro ilgio, 4,8 metro pločio ir 4,4 metro aukščio sunkvežimio svoris siekė 60 tonų, dar 40 tonų jis galėjo gabenti ant platformos. Po didžiuliu variklio gaubtu, kurio abejose pusėse styrojo oro filtrai su oro įsiurbimo vamzdžiais, burzgė 600 AG/1900 aps.min.galingumo 30 litrų darbo tūrio V-12 tipo dyzelis ,,Cummins VT 12-B1″. Jis vienas svėrė 2500 kilogramų.
Konstruktyviai ,,T 100″ tebuvo tik gerokai padidintas klasikinis 6×6 tipo sunkvežimis, tad ir transmisija ne ką skyrėsi nuo standartinės. Sankaba – ,,Ferodo” firmos hidraulinis konverteris – trumpu kardanu buvo sujungta su 4 laipsnių mechanine pavarų dėže ,,Clark R 1400S” su ketvirta greitinančia (i=0,698) pavara. Ji buvo įdomi tuo, kad turėjo taip pat 4 atbulines pavaras su nežymiai didesniu perdavimo skaičiumi. Tiems metams visai netipiški buvo stabdžiai su hidrauline pavara – ne būgniniai, o diskiniai, geriau veikiantys esant dideliam apkrovimui ir temperatūrai. Rankinio stabdžio, veikusio galinių tiltų ratus, pavara taip pat buvo hidraulinė. Prie masyvaus rėmo lonžeronų pusiauelipsinėmis lingėmis ir traukėmis buvo pritvirtinti masyvūs varančiųjų tiltų karteriai. Priekinio tilto pakaboje buvo 4 hidrauliniai amortizatoriai, o galinių tiltų – dar ir du skersiniai torsioniniai stabilizatoriai. Labai įspūdingos minkštos radialinės 37,5×33 dydžio žemo slėgio padangos. Jos buvo tiek tvirtos, kad kelionėms per smėlynus net ir gale ratai nebuvo sudvejinami. Dešimt ratų turėjo tik didžiulis Prancūzijoje urano rūdos karjere eksploatuotas savivartis. Iš viso firma ,,Berliet” pagamino tik keturis gigantus. Pirmasis, su kiek ilgesne baze, keliavo iš parodos į parodą Europoje ir Afrikoje, o kartu su juo pagamintas antrasis egzempliorius iš karto nukeliavo į Alžyrą, Qargla naftos versloves. Ten vėliau atsidūrė ir demonstracinis ,,T 100- sis”. Trečiasis niekados nepaliko Prancūzijos. Gavęs talpų savivartį kėbulą, jis nukeliavo į Haute Vienne departamente esantį atvirą Bessine urano rūdos karjerą, kur atidirbo keturis metus. Po to ,,Berliet” atsiėmė jį iš užsakovų ir panaudojo firmos tyrimų centro su poligonu Valbonne vietovėje statybos darbams. Paskutinė žinoma savivarčio darbo vieta – kelis metus trukusi autostrados į Drome statyba. 1978 metais jis buvo supjaustytas ir atiduotas į laužą. Ketvirtasis egzempliorius, žinomas kaip ,,Tulsa”, buvo kitoks, su kabina virš variklio. Jį pagamino specialiai JAV rinkai ir pirmą kartą parodė Oklahomoje naftos gavybos įrangos parodoj 1962 metais. Bet tuo metu panašią techniką jau kūrė ir Amerikos firmos, tad ,,prancūzo” niekas nenupirko, ir po kurio laiko jis grįžo atgal į firmos kiemą.
Buvo bandoma sumontuoti jame turboreaktyvinį 1000 AG galios variklį ,,Turbomeca”, tačiau reikiamų rezultatų gauti nepavyko. ,,Tulsa” taipogi baigė savo gyvenimą savartyne. Susidomėjimo ,,Berliet” gigantais stoką galima paaiškinti nebent tikrai didele tokių vienetinės gamybos automobilių kaina. Juk vienas ,,T 100″ per dieną galėjo nugabenti smėlynais tik pat krovinio, kiek penki 10 tonų sunkvežimiai per keturias, jis pats sugebėjo pasikrauti nedalomą 40 tonų mechanizmą, nes už kabinos buvo įrengta galinga dviejų būgnų gervė, kurios vienas lynas paduodamas atgal – kroviniui ant platformos užtempti, kitas – pirmyn, kad automobilis pats save ištrauktų ar prisitrauktų krovinį.
Realiomis eksploatacijos sąlygomis ,,Berliet T 100″ su 30-40 tonų krovinio ant platformos ar 100-120 tonų puspriekabėje važiuodavo lygia dykuma 45-50 km/h greičiu. Šešios 2,37 metro skersmens padangos garantavo, kad automobilis slėgs kiekvieną smėlio paviršiaus kvadratinį centimetrą ne didesne kaip 1 kilogramo jėga, kas maždaug prilygsta kupranugario pėdos spaudimui į smėlį. Pravažumas buvo stulbinantis, todėl vairuotojai vieni drąsiai leisdavosi į gana ilgas keliones per dykumą, pasirinkdami trumpiausią kelią per barchanus. Ant keturvietės kabinos stogo buvo kondicionierius, kabinoje – vandens atsargos, po kėbulu – du degalų bakai po 950 litrų kiekvienas. Tarp kitų darbų ,,T 100- siems” teko padėti gesinti gaisrą Gassi – Tuil verslovės gręžinyje MT1, siautėjusį keturis mėnesius. Jais buvo atgabenta šimtai tonų baryto, kurį susprogdinus, liepsna pagaliau buvo ,,užpūsta”.
Tačiau Alžyrui išsikovojus nepriklausomybę nuo Prancūzijos, situacija pasikeitė. Alžyras ėmėsi naftos paieškų pats. Pasikeitė naftos gavybos metodai, gręžiniai dykumos gilumoje tapo nereikalingi. Gi darbui normaliuose keliuose pernelyg platūs gigantai netiko, naftininkai nuo 1968 – jų metų pirko siauresnius ,,Berliet GPO 71″, taipogi galinčius vežti pusšimtį tonų krovinio. Perduoti eksploatuoti į Hassi–Messaud verslovę, abu ,,T 100″ buvo naudojami vis rečiau ir rečiau. Taip jie ,,vegetavo” iki 1981-jų. Tada gana netikėtai ,,Berliet T 100″ Nr. 2 po 22 metų grįžo Prancūzijon. Svilintas Sacharos saulės, aptriušęs ir ant buksyro, jis buvo pargabentas į Lioną kaip asmeninė Alžyro energetikos ir naftos ministro pono Nabi dovana Pauliui Berliet, tuo metu užėmusiam Renault Vehicules Industriels (RVI) viceprezidento postą ir buvusiam Lione esančio automobilių muziejaus savininku. Automobilio restauracija truko 10 metų. O visai nesenai atsirado grupė senosios automobilių technikos entuziastų, pasiryžusių pargabenti į Europą vis dar dykumoje tebestovintį ,,Berliet T 100″ Nr.1.