Lazik – lenkiskas kiubelvagenas (LT)

„LAZIK” – LENKIŠKAS „KUBELVAGENAS”

Liucijus Suslavičius

Tarpukario Lietuvos santykiai su kaimynine Lenkija nebuvo geri. Nuoskauda dėl jėga atimtos sostinės Vilniaus ir supratimas, kad esamos situacijos lietuviai, deja, pakeisti negali, sukėlė antilenkiškas nuotaikas visuomenėje. Viena iš to išraiškų buvo įvairių anekdotų, pašaipių posakių apie lenkus kūrimas. Mėgstamu jų taikiniu tapo lenkų kariuomenė, kuria mūsų kaimynai itin (ir nelabai savikritiškai) didžiavosi. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kai Europoje vyko ginkluotojų pajėgų modernizavimas ir motorizacija, lietuviai apie lenkus mėgdavo sakyti: “Lenkijos kariuomenė laaabai motorizuota – visi kareiviai turi po dviratį”. Pasakyta iškraipyta lenkų kalba, ši frazė sukeldavo aplinkinių juoką. Ir visai be reikalo – jei palygintume su to meto Lietuvos armija, Lenkijos kariuomenė tikrai buvo kur kas labiau motorizuota. Verta pagarbos jau vien tai, kad šalies automobilizacijos bei armijos motorizavimo pagrindus periodu tarp abiejų pasaulinių karų lenkai padėjo patys, ir didžiulis nuopelnas tame priklauso valstybiniam karinės pramonės koncernui „Panstwowe Zaklady Inžynerii”, sutrumpintai PZInž. Juose daugiausia užsienio licenzijų pagrindu buvo gaminami tankai, artilerijos pabūklai, vilkikai, sunkvežimiai, lengvieji automobiliai, tarp jų specialūs padidinto pravažumo „lazikai” – armijos džipų pirmtakai.

1932 metais, PZInž pasirašius bendradarbiavimo sutartį su Italijos koncernu FIAT, Varšuvoje prasidėjo kelių tipų itališkų lengvųjų ir krovininių automobilių surinkimas iš importuotų mazgų, palaipsniui didinant vietoje gaminamų dalių kiekį ir gamybos apimtis. Didžiausią dalį tarp šių automobilių sudarė nedideli, vos 1 litro darbo tūrio 4 cilindrų 20 AG variklius turėję mažos klasės automobiliai „Polski Fiat 508 I” su keturviečiu dviejų durų sedano tipo kėbulu. Jau tada atskiromis nedidelėmis serijomis gamykla surinkdavo kariuomenei skirtus kabrioletus, komplektuojamus kitokiomis padangomis, kitokį perdavimo skaičių turinčia pagrindine pavara, kita specifine įranga. Tai, aišku, nebuvo visureigiai, tačiau visgi šiek tiek geresniu pravažumu, nei bazinis modelis pasižymėję ir labiau armijos specifiką atitinkantys automobiliai.

Nuo 1936 metų lenkai pradėjo serijinę modernizuoto, turinčio šalies kelio sąlygoms pritaikytą sustiprintą važiuoklę lengvojo automobilio „Polski Fiat 508 III” serijinę gamybą. Visi svarbiausi jo agregatai jau buvo gaminami vietoje. Lenkų inžinieriai iš naujo apskaičiavo ir sustiprino rėmą, abu tiltus, jų pakabą, padidino iki 24 AG/3600 aps/min variklio galią, praplatino kėbulą. 1939 metais tik 5 procentus automobiliui sumontuoti skirtų detalių tekdavo atsivežti iš užsienio. Tuo būdu „Polski Fiat 508 III” tapo svarbiausiu ir labiausiai paplitusiu lengvojo automobilio modeliu prieškarinėje Lenkijoje, jo bazėje PZInž gamino visą eilę specialių ir krovininių modifikacijų. Viena svarbiausių – tai dar rengiant „508 III-jo” gamybą centriniame PZInž konstravimo biure 1935 metų pabaigoje sukurtas specialius armijai skirtas automobilis „Polski Fiat 508 III/W „Lazik”. Jo idėją lenkai aiškiai nusižiūrėjo iš vokiečių, kur jau trečiojo dešimtmečio paskutiniais metais reichsvere – taip vadinosi „Veimaro respublikos” kariuomenė – pradėti plačiai naudoti įvairaus dydžio lengvieji

„kiubelvagenai”. Šiandien toks pavadinimas žinomas tik istorikams, tad būtina paaiškinti apie juos išsamiau. Specialiai armijai pritaikyti atviri, net be durelių automobiliai turėjo juose sėdinčių karių kūną apgaubiančias ir palaikančias, kaip šiandien sakytume – ergonomiškas – sėdynes. Bet amžininkams jos pasirodė panašios į…kubiliukus (vokiškai kubilas – der Kubel), tad automobilius taip ir praminė „kiūbelvagenais”. Juos gamino daugelis Vokietijos firmų, panaudodamos serijinių lengvųjų automobilių – nuo prestižinių „Horch”, „Mercedes Benz” iki nedidukų „Hanomag”, BMW – kiek modifikuotas važiuokles. „Kiūbelvagenai” teturėjo tik galinių ratų pavarą, taigi nebuvo visureigiais, o tik kiek pagerinto pravažumo lengvaisiais automobiliais. Bet ir tokie automobiliai daugeliui armijų atrodė karinio automobilio įsikūnijimu, tad ne vienoje valstybėje imta mėgdžioti vokiškas konstrukcijas. „Lazikas” ir buvo tokiu pamėgdžiojimu vienintelio tikrai dideliu kiekiu gaminto Lenkijoje automobilio bazėje, juolab, kad „508-sis” neblogai tam tiko – turėjo ganėtinai tvirtą rėmą, abiejų tiltų pakaba – su išilginėmis pusiauelipsinėmis lingėmis, tad galėjai jam sumontuoti kokį nori kėbulą, važiuoklė nebijojo perkrovimo, automobilis buvo nesudėtingas techniškai ir lengvai remontuojamas.

„Lazik” nuo serijinio sedano skyrėsi visiškai atviru, be stogo ir be durelių kėbulu su gerokai supaprastintos konstrukcijos sėdynėmis ir ant variklio gaubto nulenkiamu priekiniu stiklu. Tokia konstrukcija leido kariams greitai sušokti į automobilį ir taip pat greitai jį palikti reikalui esant, užmaskuoti jį. Atsarginiai ratai – net du, sudėti į priekiniuose sparnuose padarytas „kišenes”. Priekinės iš vamzdžių padarytos sėdynės – slankiojančios, kad lengviau atsisėsti gale, ant jų atkalčių pritvirtintos storos odos krepšiai įvairiems reikmenims susidėti. Kėbule dar buvo dėžė rankinėms granatoms, laikikliai šautuvams ir stovas rankiniam 7,92 mm kalibro kulkosvaidžiui. Priekinį stiklą nulenkus, gale sėdintis kulkosvaidininkas galėjo šaudyti į priekį, nekliudydamas vairuotojui ir priekyje sėdinčiam kariui, traukiantis nuo priešo, lygiai taip pat atsišaudyti atgal galėjo atsisukęs atgal sėdintis priekyje! Blogu oru vairuotojas galėjo užtempti brezentinį stogą bei prisegti brezentines šonines skraistes. Durelių jos neatstojo, bet bent jau šiek tiek nuo purvo ir vandens „laziko” keleivius apsaugojo.

„Lazikai” kažkiek skyrėsi tarpusavyje – pirmosios serijos mašinos, gamintos 1935-1937 metais turėjo apskritus priekinius sparnus ir kampuotą, dėžę primenančią bagažinę su gale prisuktu atsarginiu ratu, o po to įsisavinta ir nuo 1937 metų vidurio kur kas gausiau armijai tiekta modifikacija skyrėsi sparnų forma, atsarginių ratų išdėstymu bei apvalaina didesnės talpos bagažine. Šis modelis – labiau pritaikytas sunkioms kelio sąlygoms: padidintas pagrindinės pavaros perdavimo skaičius, sumontuotas diferencialo blokavimo mechanizmas, pakeistas perdavimo skaičius keturlaipsnėje pavarų dėžėje, padangos – su aukštesniu padidinto pravažumo protektoriumi. Automobilio bazė – 2300 mm, provėža- 1200 mm, prošvaisa – 160 mm. „Lazikas” svėrė apie 650 kilogramų (sedanas – 760 kilogramų) ir gerame kelyje „įsivažiuodavo” iki 90 km/h, sunaudodamas vidutiniškai 8,5 litrų benzino 100 kilometrų kelio. Automobilį lenkai naudojo kaip štabo, ryšių, žvalgybinį ir priklausomai nuo tiesioginės paskirties jo komplektacija galėjo skirtis nuo bazinės.

Be keturiems kariams skirto “laziko” Lenkijos kariuomenė turėjo taip pat kitokias „Polski Fiat 508 III” modifikacijas, kurioms naudojo „laziko” agregatus. Visų pirma galime įvardinti dvivietį pikapą, kuris turėjo jo pavarų dėžę ir galinį tiltą, neretai ir su blokuojamu diferencialu. Be to, gamykla galinėje pakaboje 1-2 lakštais pastorindavo lingių paketą, o prie stebulių prisukdavo būgnus lynui vynioti – tokiu būdu įklimpęs automobilis galėjo pats save ištraukti be gervės. Šis pikapas galėjo pervežti 400 kilogramų krovinio arba – sanitariniame variante – dvejus neštuvus su gulinčiais sužeistaisiais. Lenkijos kariuomenė prieštankiniams 37 mm pabūklams „Bofors” buksyruoti užsakė nedidelius vilkikus PZInž.302, turėjusius papildomą demultiplikatorių transmisijoje ir sustiprintą galinį varantįjį tiltą nuo didesniojo Varšuvoje gaminto automobilio „Polski Fiat 518 Mazur”. Šiandien sunku patikėti, bet šis nedidukas ir silpnas vilkikas sugebėjo lauko keliu tempti prieštankinį pabūklą ir dar kartu vežti 5 artileristus bei 16 dėžių su amunicija (80 unitarinių sviedinių). Tiesa, išvystydavo jis vos 55 km/h, bet tais laikais, kai į daugumą pabūklų dar buvo kinkomi arkliai, toks greitis buvo pakankamai didelis.

Ir „lazikai”, ir kiti kariniai mažojo „fiatuko” variantai kovos krikštą gavo sunkiuose 1939 metų rugsėjo mėnesio Lenkijos armijos mūšiuose su vermachtu ir Raudonąja armija. Daugumą automobilių lenkai prarado kautynėse, dalis su besitraukiančiais daliniais atsidūrė Rumunijoje, kažkiek jų kaip trofėjus paėmė vokiečiai ir rusai, gal būt, vienas kitas toks armijos automobilis atsidūrė 1939 metų rudenį Lietuvoje, kai į mūsų šalį įsileidome vermachto sutriuškintų lenkų dalinių likučius. Reikia pabrėžti, kad tada Lietuvos kariuomenėje nieko panašaus į lenkiškus „lazikus” nebuvo. Armijos automobilių parke turėjome vos keturis analogiškos paskirties „Framo”, dar primityvesnius ir silpnesnius, o Rygoje užsakytus pagaminti 20 vienetų „Ford Vairogs” su „kiubelvageno” tipo kėbulais dėl 1940 metų vasaros įvykių gauti taip ir nebepavyko…

Vokiečiai (o tikriausiai ir TSRS) kaip trofėjus paimtus lenkiškus „fiatus” naudojo 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjusiame kare. O jame automobilio „gyvenimas” trumpas – jei ne priešo sviedinys, bomba ar mina netikėtai paverčia jį metalo laužu, tai negailestinga eksploatacija ir chroniškas atsarginių dalių stygius anksčiau ar vėliau priverčia jį pamesti kur nors pakelės griovyje…

Visgi keletas „lazikų” kažkaip pergyveno visas karo audras, „socializmo statybos” laikus ir šiandien yra Lenkijos senovinių automobilių kolekcionierių pasididžiavimu, gyvais sudėtingiausio ir kruviniausio XX amžiaus periodo istorijos liudininkais.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *