LOUIS RENAULT – KLASIKINIOAUTOMOBILIO KŪRĖJAS
Liucijus Suslavičius
Visi, bent kiek susipažinę su automobilio pionieriškųjų dienų istorija, žino – pirmąjį klasikinio tipo automobilį, vėliau pavadintą “Mercedes”, paskatintas Nicoje gyvenusio verslininko Emilio Jellineko, 1901 metais sukonstravo ištikimas Gotlybo Daimlerio bendražygis Vilhelmas Maybachas. “Mersedesas” turėjo praktiškai visus vėliau daugelį dešimtmečių gamintų lengvųjų automobilių bruožus – priekyje sumontuotą variklį, vienodo skersmens ratus, palyginti ilgą bazę, žemą svorio centrą, vairą su į vairuotoją palenkta vairo kolonėlė. Tik galinių ratų pavara tebebuvo grandininė. Bet ar tikrai V. Maybachas buvo vienintelis klasikinės automobilio koncepcijos kūrėjas?
Persikelkime iš Kanštato, kur “gimė” pats pirmasis “mersedesas”, į Paryžiaus priemiestį Bijankūrą. 1898 metais į čia buvusius tėvų namus po tarnybos armijoje sugrįžta jaunas mechanikas Luji Reno (Louis Renault, 1877 – 1944). Už sutaupytus pinigus įsigijęs triratį ekipažą “De Dion Bouton” su skysčiu aušinamu 1,75 AG vieno cilindro varikliu, Luji greit juo nusivilia ir nusprendžia tėvo sagų fabrikėlio dirbtuvėse pasigaminti sau kur kas tobulesnį savaeigį ekipažą. Iš įsigyto triciklo jis pasilieka tik variklį – vieną labiausiai vykusių to meto konstrukcijų – o visa kita ima konstruoti pats. Iš plonasienių vamzdžių jis pagamina rėmą, prie kurio keturiomis elipsinėmis lingėmis (karietų konstrukcijos įtaka dar didelė) prijungia priekinį ir galinį tiltus su stipinuotais motociklo tipo ratais ir pneumatinėmis padangomis. Vos 198 kūb.cm darbo tūrio variklį jis sumontuoja priekyje po ganėtinai komiškai atrodančiu pusapvaliu gaubtu. Gyvatuko formos radiatoriui vietos atsiranda priekyje …po varikliu. Luji netenkina tuo metu daugumos gamintojų naudojama triukšminga ir nuolatinės priežiūros reikalaujanti ratų pavara grandinėmis bei primityvios pavarų dėžės su perslenkamais diržais ar skriemuliais. Jis sukonstruoja tapusią klasikine mechaninę trijų laipsnių pavarų dėžę su cilindriniais krumpliaračiais ir atbuline pavara. Be to, jam pirmajam iš automobilių konstruktorių į galvą ateina mintis padaryti aukščiausiąją – trečiąją – pavarą tiesiogine. Suprasdamas savo išradimo svarbą, L.Reno užpatentuoja pavarų dėžės konstrukciją Dabar belieka sugalvoti, kaip sukimo momentą iš pavarų dėžės perduoti varančiojo tilto pagrindinei pavarai. Ir Luji randa tiems laikams neabejotinai revoliucingą sprendimą – jis transmisijoje pritaiko veleną su dviem kardano šarnyrais galuose! Rezultatas buvo puikus – lengvutis tik 350 kilogramų svėręs “vežimaitis” (“vuaturette” – taip tada vadino mažus ir lengvus automobiliukus, kuriuos šiandien priskirtume mikrolitražinių klasei) su vairuotoju ir keleiviu lygiu keliu važiavo net 32 km/h. Jau pirmoji automobiliuko su dvi vertikalias rankenas turinčiu skersiniu vietoje vairaračio vieša išvyka 1898 metų gruodžio 24 dieną, kai jis su savuoju vos 1,9 metro ilgio automobiliu atvažiavo pavakarieniauti į kabaretą Helder gatvėje sukėlė didelį paryžiečių susidomėjimą, o kai jis susilažinęs įvažiavo į kitiems to meto automobiliams sunkiai įveikiamą 13 procentų įkalnę Lepic gatvėje, atsitiko tai, ko jaunasis konstruktorius nesitikėjo – vienas iš draugų čia pat vietoje nupirko automobiliuką. Maža to, L. Reno iš karto gavo net 12 užsakymų savojo “vežimaičio” kopijoms – ir tai paskatino jį kartu su broliais Fernanu ir Marseliu 1899 metais įkurti automobilių gamybos firmą “Renault Freres” (“Broliai Reno ”). Pasiskolinę pinigų, broliai nuperka stakles, kitus įrengimus, pasamdo keliolika darbininkų ir palaipsniui pradeda automobilių gamybą. Variklius šiame etape jie vis dar perka pas „De Dion-Bouton“, tačiau kitus agregatus ir kėbulus gamina savo įmonėje. Serijiniai automobiliai vietoje vairo skersinio gauna vairo ratą, tiesa, dėl nedidelio automobilio ilgio vairo kolonėlė įrengiama vertikaliai. O ir priekiniai ratai pirmuosiuose “Renault” dar buvo mažesni nei galiniai. Iki metų vidurio broliai pagamino ir pardavė 16 automobilių, o per metus – net 72. Visi jie buvo analogiškos konstrukcijos, tačiau pirkėjai galėjo už papildomą mokestį užsisakyti ir galingesnį 2,75 AG variklį.1900-siais metais L.Reno vėl modernizuoja automobilį, sumontuodamas 450 kūb.cm vis dar vieno cilindro variklį. Tačiau tai ne vienintelė naujovė – „Model B“ – taip jis vadinasi – gauna ir pirmąjį automobilio istorijoje visiškai aukšto siauro silueto uždarą kupe tipo kėbulą. Neužmirškime, tais laikais vyrai iš buržuazijos sluoksnių – o tik tokie galėjo sau leisti įsigyti automobilį – ant galvos būtinai dėvėjo jei ne cilindrą, tai bent jau „katiliuką“. Tad taikydamasis prie mados konstruktorius sukuria tokio aukščio kėbulą, kad sėdėti jame būtų galima nenusiimant galvos apdangalo! Naujovė sudomina pirkėjus, ir kas trečias mažutis „Renault“ parduodamas su tokiu kėbulu. 1901 metais pasirodo mažojo „Renault“ krovininė modifikacija – pirmasis nedidelis furgonas, tolimas dabartinių „Renault Traffic“ protėvis.
Taigi, dabar tikrai neaišku, ką reikėtų laikyti klasikinio automobilio kūrėju. Nebūkime teisėjais ir mes. Kiekvienas pionieriškųjų laikų automobilių konstruktorius įnešė kažką naujo į tada dar labai netobulą automobilio konstrukciją. Galu gale, skyrėsi ir V.Maybacho bei L.Reno požiūris į tai, koks turi būti automobilis. Vokietis konstravo sunkius, didelius ir pakankamai galingus automobilius, gi prancūzas – nedidukus, lengvus ir ekonomiškus – pirmieji „Renault“ pasitenkindavo vos 6 litrais benzino 100 kilometrų, tuo tarpu kai „mersedesui“ reikėjo bent tris kartus daugiau. „Renault“ pirko vidutiniojo sluoksnio atstovai, o „Mercedes“ įsigyti galėjo tik pakankami turtingi aukštuomenės ponai ir stambūs verslininkai. Kiekvienam savo…