“MARMON” PRIEŠ “CADILLAC”
Liucijus Suslavičius
Praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžia. JAV tiesiog dūsta ekonominės krizės gniaužtuose. Ir štai tais sunkiais 1930 metais sausio mėnesį šalies rinkoje pasirodo pats didžiausias ir prašmatniausias tarpukario laikotarpio amerikietiškas lengvasis automobilis – “Cadillac V16”. Koncerno “General Motors” gaminys su didžiuliu 16 cilindrų varikliu iš karto “užtemdo” tada garsėjusių “trijų P” (firmos “Packard”, “Pierce Arrow” ir “Peerless”, kurios siūlė aukštos klasės modelius “tik” su V12 tipo varikliais), limuzinų šlovę. Mūsų akimis žiūrint, tas superautomobilis greičiau priminė…sunkvežimį. Į klasikinės konstrukcijos važiuoklę su lonžeroniniu rėmu, prie jo pusiauelipsinėmis lingėmis prijungtais nedalomais tiltais konstruktoriai įmontavo unikalų V16 tipo variklį (7,4 litro, 185 AG, kampas tarp cilindrų blokų – 45 laipsniai). Be didelės galios, svarbiausiu šio variklio parametru buvo jau prie nedidelių alkūninio veleno sūkių išvystomas didžiulis sukimo momentas, kurio dėka didelis ir sunkus limuzinas įsibėgėdavo greit ir sklandžiai, nereikalaudamas greito ir dažno pavarų perjunginėjimo – na, panašiai, lyg važiuotum su automatine pavarų dėže – spaudi akseleratorių ir automobilis vis greitėja ir greitėja… Ant 7.50×19 dydžio padangomis apautų ratų su stipinais, tvirtinamų centrine veržle tvirtai “stovėjęs” didžiulis automobilis svėrė 2,8 tonos ir nesunkiai išvystydavo 135 km/h. Nepaisant sunkios JAV ekonominės padėties, “General Motors” lūkesčiai pasiteisino – pirmieji labai brangaus automobilio gamybos metai buvo sėkmingi – iki 1931 metų pabaigos parduota ne mažiau 3250 “Cadillac V16”! Tai kelis kartus daugiau, nei pardavė kiti tokios pat klasės limuzinų gamintojai. Štai kaip sureagavo turtingi klientai į tuos 4 papildomus cilindrus!
Tik vienas automobilių gamintojas Amerikoje ryžosi priimti firmos “Cadillac” konkurentams šiuo nauju “V16” modeliu mestą iššūkį – Howardas Marmonas, Indianapolyje nuo 1902 metų veikusios palyginti nedidelės automobilių firmos “Marmon Motor Car” savininkas. 1926 metais firma pagamino ir realizavo 4,5 tūkstančio aukštos klasės automobilių (ir dar apie 20 tūkstančių mažesnių). Smulkmena, lyginant su “General Motors” ar “Packard” pajėgumais! Bet kaip tik dar tada, vadovaujant firmos direktoriui Georgui Williamsui, patyliukais prasidėjo naujo superautomobilio konstravimas. Nežinia, ar norėta varžytis būtent su “Cadillac”, greičiau jau “taikinys” buvo minėti mažesni aukštos klasės automobilių gamintojai. Tačiau likimas lėmė, kad “Marmon V16” istorija labai glaudžiai persipynė su “Cadillac”. Visų pirma, “General Motors” perviliojo iš Howardo Marmono firmos variklių specialistą Oweną Nackerį. Todėl trečiojo dešimtmečio pabaigoje pasirodžiusių abiejų šešiolikos cilindrų motorų konstrukcija beveik identiška – kampas tarp cilindrų – 45 laipsniai, paskirstymo velenėlis bloke, galvutėse – kabantys vožtuvai. Na, ir “Cadillac” variklis buvo užbaigtas greičiau – “investicija” į svetimos firmos inžinieriaus “pirkimą” aiškiai apsimokėjo. Antra, naujam “marmonui” teko konkuruoti kaip tik su truputį anksčiau debiutavusiu “Cadillac V16″vos prieš metus, 1929 metais, prasidėjusios didžiosios ekonominės krizės, gerokai sumažinusios potencialių automobilių pirkėjų ratą, sąlygomis.
Taigi, H. Marmonas tais pačiais 1930 metais, tačiau daugiau kaip pusmečiu pavėlavęs, vėlyvą rudenį pristatė savo “V16”. Tai buvo tikras “didysis klasikas” su labai ilga baze (3,7 metro), didelis ir sunkus (svėrė 2,5 tonos). Tačiau jo 8,7 litro darbo tūrio aliuminio variklio galia siekė net 200 AG, ir firmos savininko nuomone, būtent tai turėjo sudominti turtingus snobus, norinčius pasipuikuoti galingesniu nei kitų automobiliu. Tiesa sakant, H. Marmonas turėjo pagrindo manyti, jog toks sudėtingas ir brangus (1930 metais kainavo 5200 dolerių) automobilis ras pakankamai užsakovų. Juk ekonominė krizė labiausiai paveikė vidutinį visuomenės sluoksnį ir proletariatą, bet beveik neturėjo įtakos turtingiausiems JAV žmonėms – pramonės magnatams, aukštai apmokamiems teisininkams, kino ir estrados žvaigždėms, gangsterių klanų vadeivoms. Jiems pinigų užteko, ir būtent į juos, kaip potencialius pirkėjus, orientavosi H.Marmonas. Aukščiausios klasės automobilių pirkėjai, kaip taisyklė, pirkdavo vien važiuokles, kėbulus jau po to užsakydami pagal savo pageidavimą pas garsius kėbulų gamintojus. Tačiau tiems, kas norėjo šešiolikacilindrio giganto tuojau pat, “Marmon” galėjo pateikti automobilį su vienu iš gamyklinių kėbulų, suprojektuotų dizainerio Walterio Dorwino Teague. Reikia pasakyti, kad “Marmon V16” atrodė įspūdingai ir visai kitaip dėl savo originalios iš horizontalių elementų sudėstytos blizgančios radiatoriaus apdailos. Šiandien pasakytume – “jis turėjo savo veidą”!
Deja, firmos savininkas kažkur apsiskaičiavo, ir didžiųjų “Marmon V16” pardavimas vyko vangiai – dešimčiai parduotų “Cadillac V16” tekdavo vos vienas toks “marmonas”. Nepadėjo nei mažesnė negu “kadilako” kaina, nei reklaminis triukas – oficialus nepriklausomų ekspertų patvirtintas liudijimas, kad kiekvienas “Marmon V16” prieš jį parduodant buvo išbandytas Indianapolio lenktynių trasoje ir išvystė 160 km/h greitį. O juk buvo modifikacijų, tiesiogine trečiąja pavara sugebėjusių “išspausti” net 170 km/h. Kur ten sunkiam “kadilakui” su jo maksimaliais 135 km/h! Bet 1933 metais firma sumontavo paskutinius 86 automobilius ir pasiskelbė bankrotu…Iki šių dienų išliko ne daugiau kaip kokios šešios dešimtys 16 cilindrų “marmonų” iš 390 pagamintų 1931-1933 metais. Jų kaina nuo tada labai didelių tada 5,2-6,0 tūkstančio dolerių išaugo iki daugiau kaip 250 tūkstančių už gamyklos kėbulu “aprengtą” “Marmon V16”. Egzemplioriai su vienetiniais garsių to meto dizainerių sukurtais kėbulais aukcionuose dar brangesni.