Mazam Audi – 75 metai (LT)

PATS PIRMASIS MAŽAS “AUDI”

Senas tradicijas ir permainingą istoriją turinti Vokietijos automobilių firma “Audi”, įkurta vieno iš automobilizmo pionierių Augusto Horcho (1868 – 1951) Saksonijoje, Zwickau mieste, per visą gyvavimo laiką stengėsi tapti prestižinių vidutinės ir aukštos klasės automobilių gamintoja. Šiandien ji pasiekė šį tikslą – automobiliai “Audi” pirkėjų vertinami labai aukštai, didžiumą šiuo vardu vadinamų automobilių šiandien sudaro vidutinės ir didelės klasės sedanai, nemažai gaminama ir aukščiausios kalsės mašinų. Tai, kad gamybinėje šios firmos programoje yra ir kompaktiškas A3, ir mažas A2 modeliai, tai greičiau siekis būti atstovaujamai visuose rinkos sektoriuose, o ne būtinumas užkariauti pirkėjų simpatijas. Na, gal būt, dar ir noras “prisijaukinti” potencialius klientus, skatinant juos palaipsniui iš mažų “Audi” persėsti į didesnius…

Firmos “Audi” istorijoje buvo keletas atvejų, kai būtent tam, kad atkreipti į firmą dėmesį, būdavo pradedama mažų “audi” gamyba, kuri nebuvo nei ilga, nei sėkminga. Pirmas istorijoje mažas modelis atsirado bene sunkiausiu per visą “Audi” istoriją momentu, kai trečiojo dešimtmečio antroje pusėje jos gaminamų didelių automobilių paklausa krito iki minimumo, nors tame pat mieste veikusi prestižinius automobilius gaminusi firma “Horch” vertėsi visai neblogai. Neapgalvotai sukoncentravusi savo negausius resursus amerikietiško stiliaus automobilių su 6 ir 8 cilindrų varikliais gamybai, “Audi” taip ir nesugebėjo iškovoti bent kiek žymesnės dalies karo nuskurdintos Vokietijos rinkoje. Pasinaudojęs sunkia jos finansine būkle, 1928 metų rugpjūčio 21 dieną kontrolinio firmos akcijų paketo savininku tampa koncerno DKW įkūrėjas J.S.Rasmussenas, kuris nedelsiant pradeda bankrutavusios įmonės reorganizaciją.

Danų kilmės verslininkas Jorgenas Skafte Rasmussenas (1878 – 1964) – viena iš įdomiausių asmenybių XX amžiaus pirmosios pusės Vakarų Europos automobilių pramonės istorijoje. Jis atstovavo antrajai automobilio kūrėjų kartai, pakeitusiai XIX amžiaus pabaigoje automobilį sukūrusius ir jį ištobulinusius išradėjus. Kaip kad jo amžininkai A.Citroenas, V.Durantas, H.Fordas ar kiti, didžiumą savo sugebėjimų bei energijos skyrę ne patiems automobiliams kurti, o jų gamybos vystymui, kūrę prekybos automobiliais, jų techninio aptarnavimo struktūras ir tuo padėję pagrindą šiandieninei automobilizacijai, J.S.Rasmussenas laikomas daugiau gamybos organizatoriumi, nei konstruktoriumi.

Inžinierinį išsilavinimą Vokietijoje dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą įgijęs J.S.Rasmussenas išbandė kelias verslo sritis, kol trečiojo dešimtmečio pradžioje apsisprendė užsiimti transporto priemonių gamyba. Savo katilų armatūros gamyklos pagrindu, supirkdamas kitas įmones, jis Saksonijoje sukūrė didelį mašinų gamybos koncerną DKW, kuris netrukus tapo bene stambiausiu lengvųjų motociklų gamintoju pasaulyje, o nuo 1928 metų DKW pradėjo gaminti automobilius, iš kitų tuometinių vokiškų konstrukcijų išsiskyrusius savo ištisai mediniais berėmiais laikančiaisiais kėbulais bei dvitakčiais varikliais. Jų atsiradimo istorija taip pat pakankamai įdomi. Mat, dar 1918 metais įžvalgus verslininkas įdarbino savo firmoje inžinierių Emilį Fischerį, sukonstravusį medinį laikantįjį kėbulą nedideliam automobiliui. 1920 metais E.Fischeris pasitraukė iš firmos, tačiau teisės į jo konstrukciją liko DKW. O Rasmussenas susidomėjo nedidele Berlyno firma “Slaby und Behringer”, sukonstravusią originalų elektromobilį taip pat su mediniu kėbulu, bendradarbiavo su ja, teikė jai savo motociklų variklius, nes kai kurie pirkėjai pageidavo vietoje elektrinio sumontuoti vidaus degimo variklį, o kai po kelių metų nedidelė firmelė neatlaikė konkurencijos ir bankrutavo, pilnai ją perėmė, palikdamas R.Slaby vadovauti. Tapusi DKW nuosavybe, ši gamykla buvo perkelta į Berlyno Špandau rajoną, kur tęsė modernizuotų elektromobilių gamybą. O 1928 metais Leipzigo pavasario mugėje koncerno DKW stende greta Zschopau mieste gamintų lengvų motociklų buvo pristatytas tikras DKW markės automobilis su dvitakčiu 0,6 litro darbo tūrio 15 AG galios varikliu, variusiu galinius ratus. Šis pirmasis DKW turėjo pagal E.Fischerio patentą pagamintą medinį, aptraukta dirbtine oda kėbulą su laikančiaisiais elementais iš vertikalių storos faneros lakštų ir kieto medžio sijelių. Prie jų kronšteinais buvo pritvirtinti pakabos su skersinėmis lingėmis bei transmisijos elementai. Iš plieno skardos tebuvo sparnai, variklio gaubtas ir radiatoriaus rėmas!

Siekdamas kuo pilniau išnaudoti savo gamyklos Berlyne pajėgumus, o kartu sudominti potencialius pirkėjus nebrangiu senos ir Vokietijoje vis dar garsios markės automobiliu, jis nusprendžia gaminti “mažą audi”, skirtą ne itin pasiturintiems pirkėjams. Tačiau automobilis su tam tikrą išskirtinumą žadančiu skaičiumi “1” ant radiatoriaus kamščio turi kažkuo skirtis nuo dvitakčiu varikliu tratančio DKW P15 automobilio. Taupydamas lėšas, sumanusis Rasmussenas randa originalią išeitį – jis nekeičia savo “medinuko” konstrukcijos, tačiau nuperka Prancūzijoje, “Peugeot” firmoje, kelis šimtus keturtakčių 1,0 litro darbo tūrio 4 cilindrų variklių, dvigubai galingesnių (30 AG vietoje 15 AG), nei jo įmonėje gaminami dvitakčiai motoriukai. Dviejų durų sedanas pavadinamas “Audi Typ P”, jo gamyba prasideda 1931 metų gegužės mėnesį ir trunka iki tų pačių metų spalio. Iš viso Berlyne pagaminta tik 327 “Audi Typ P”, nes prekyba jais vyksta vangiai – automobilis ne itin dailus, nedinamiškas, brangokas, o ir Rasmussenas neskiria jam dėmesio, nes jau bandomas naujas revoliucingas mažalitražio masinei gamybai skirto automobilio modelis – būsimasis DKW “Front”. Šiaip ar taip, visi pagaminti “Audi P” iki 1933 metų pradžios buvo realizuoti…O vietoje jų Zwickau mieste netrukus pradedama modernaus vidutinės klasės “Audi Front UW” su priekinių ratų pavara, labiau atitinkančio ankstesnį markės įvaizdį, gamyba.

Tačiau laikas negailestingas žmogaus rankų gaminiams, ypač jei jie iš medžio. Galu gale, ar daug iki šiol išliko tais pat 1931 metais iš plieno pagamintų automobilių? Tad dar nesenai manyta, jog mūsų dienų nesulaukė nei vienas “Audi Typ P” egzempliorius. Tačiau kartais būna ir stebuklų – Ralfas Hornungas, firmos “Audi” istorine technika užsiimančiame padalinyje “Audi Tradition” atsakingas už istorinių automobilių paiešką ir įsigijimą, vieno iš senoviniams automobiliams skirtų žurnalų skelbimų skyrelyje netikėtai rado skelbimą apie parduodamą “Typ P”. “Žinojau, kad tokių automobilių jau nebėra” – vėliau pasakojo Hornungas, -“ir tikrai nebūčiau patikėjęs, jog parduodamas būtent 1931 metų “Audi Typ P”, jei ne nuotrauka šalia skelbimo”. Būdamas ekspertu, jis suprato, jog siūlomas tikras unikumas ir kad “Audi Tradition” turi žūt būt šį senutėlį “audi” įsigyti. Jį labiausia nustebino tai, kad autoveteranas buvo parduodamas Vokietijoje. Vien tai buvo sensacija, nes šiaip jau istorinius “Horch” ir “Audi” automobilius šiandien kur kas paprasčiau surasti už Atlanto, kur nors Pabaltijyje arba Rusijoje. Tada, 1945 – siais, daugybė vokiškų automobilių pakeitė savininkus ir iškeliavo į tolimas šalis kaip nugalėtojų trofėjai. O štai šitas “audi” stovėjo Ludwigsburge, ir kaip buvo rašoma skelbime, tebeturėjo originalius registracijos dokumentus, išduotus prieš karą.

Tačiau R.Hornungui teko dar nemažai pasijaudinti, kol jis pamatė autoveteraną. Automobilio pardavėjas spėjo išvykti atostogų, kelias savaites su juo nepavyko susisiekti. Pagaliau jis sugrįžo, ir “Audi Tradition” ekspertai galėjo atvykti į Liudwigsburgą. Čia, privačios sodybos pakraštyje, buvusioje arklidėje, apaugęs voratinkliais, jau kelintas dešimtmetis dūlėjo senas juodas automobiliukas. Jo techninė būklė tikrai buvo tragiška, tačiau ekspertus nudžiugino tai, jog senasis “Audi Typ P” tebeturėjo praktiškai visas dalis, taigi, tiko restauracijai. Dokumentai leido atsekti visą “medinuko” gyvenimą.

Automobilis pirmą kartą įregistruotas 1933 metais, po to jį įsigijo Pfalce, Pirmasens miestelyje gyvenęs kepėjas. Vėliau „Audi” metus važinėjo Vaihingen – Enz miestelyje Viūrtemberge. Jau po karo trečiuoju šio „Audi Typ P” savininku tampa Itzingeno miesto burmistras. 1947 metų rugpjūčio 8 dieną jis užregistruoja automobilį sąjungininkų kontroliuojamoje „Centrinėje amerikiečių ir britų okupacinės zonos eismo tarnyboje”. Automobilis vėl rieda Vakarų Vokietijos keliais, kol 1956 metais išregistruojamas ir pastatomas į tą seną arklidę…

„Audi Tradition” turi gerus ryšius su Rygos Motorų Muziejaus restauravimo dirbtuvėmis. Jose „atjaunėjo” jau keli senoviniai „Audi”, „Horch”, DKW markių automobiliai, todėl ir naujai įsigytas „Aud Typ P” vieną dieną atkeliavo į Rygą. Čia Gunaro Dortanso vadovaujami restauratoriai atsargiai išardė vos besilaikantį vienoje krūvoje veteraną. Medinis laikantysis kėbulas per ilgą automobilio gyvenimą buvo sutręšęs ir sulinkęs ties torpeda, tad atstatyti jo net prityrę latvių restauratoriai niekaip negalėjo. Tačiau kaip pavyzdys visiškai naujam kėbului pagaminti jis tikrai tiko. Palaipsniui muziejaus dirbtuvėse meistrai iš daugiasluoksnės faneros ir uosio pagamino visiškai tikslią laikančiojo kėbulo kopiją, kartu buvo remontuojami agregatai, keičiamos naujai pagamintomis susidėvėjusios jų detalės. „Audi Typ P” atkūrimas truko du metus. Tik tada nedidukas tamsiai mėlynai dažytas automobiliukas išriedėjo bandomajam važiavimui Rygos gatvėmis… O netrukus iš Vokietijos atvažiavęs furgonas prie Motorų muziejaus iškrovė dar vieną restauruoti skirtą senutėlį DKW, jo vieton buvo įridintas atgimęs „Typ P”, ir sunkvežimis su unikaliu kroviniu pasuko Ingolštato link…

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU