GAL IŠSAUGOJOTE „MAYBACH” LAIKRODĮ?
Ar gali senovinio automobilio aksesuaras būti retesniu už patį automobilį, kuriam jis skirtas? Be abejonės, taip. Visi juk tikriausiai girdėjote, kad dažniausiai užsakoma automobilių „Mercedes Benz” atsarginė detalė yra radiatorių puošianti emblema – trijų spindulių žvaigždė, kurias nuolat nulaužia ir emblemų kolekcininkai, ir šiaip jau vandalai. Tarp tokių tikrai retų aksesuarų – specialus laikrodis tarpukario metu gamintiems aukščiausios klasės vokiškiems automobiliams „Maybach”. Teigiama, jog išliko nuo 40 iki 50 tokių laikrodžių, nors muziejuose ir pas privačius kolekcininkus saugoma kelis kartus daugiau „maibachų”.
Vienas iš automobilio išradėjų Vilhelmas Maybachas kartu su sūnumi Karlu Fridrichshafeno mieste 1910 metais įkūrė variklių gamybos firmą „Maybach Motorenbau”, gaminusią aviacinius variklius. Po Pirmojo pasaulinio karo pagal Versalio sutarties reikalavimus jiems teko perorientuoti gamybą, nes Vokietijai buvo draudžiama turėti karinę aviaciją. Taip 1921 metais „Maybach Motorenbau” cechuose prasidėjo automobilių gamyba. Nuo pat pradžių čia buvo gaminamos aukščiausios klasės lengvųjų automobilių, skirtų šio pasaulio galingiesiems, važiuoklės. Taip, tik važiuoklės, nes pagal to meto tradicijas šios kategorijos automobiliams gamykla kėbulų neštampavo, jiems specializuotose kėbulų gamybos firmose užsakydavo unikalius vienetinės gamybos kėbulus, kurių išvaizda ir vidaus įranga būdavo iki smulkmenų suderinama su užsakovu. Tarp papildomai užsakomos įrangos dažnas klientas panorėdavo turėti ir automobilio prietaisų skydelyje montuojamą laikrodį. Aišku, bet koks laikrodis tokiems prašmatniems limuzinams kaip „Maybach” netiko, jį reikėjo sukurti ir gaminti specialiai. Beje, elektrinių laikrodžių nebuvo, tad ir tie, kuriuos montuodavo automobilio skydelyje, buvo prisukami. Iš daugelio gamintojų „Maybach” pasirinko šeimyninę laboratorinių laikrodžių ir laivams skirtų chronometrų gamybos įmonę „Muhle” iš nedidelio Glashutte miestelio – jei jau laivų šturmanams, chronometrus naudojantiems tiksliai laivo vietai vandenyne nustatyti, tinka „Muhle” laikrodžiai, tai nenuvils jie ir „Maybach” vairuotojų! Be to, šioje firmoje laikrodžius, skirtus limuzinams, nuo 1920 metų Glashuttėje užsakinėjo tokios tada garsios Vokietijos automobilių firmos, kaip „Horch”, „Adler”, „Wanderer”.
„Maybach” skirtas laikrodis turėjo 8 dienoms prisukamą spyruoklę. Jie kainavo 60 reichsmarkių – ketvirtajame dešimtmetyje tai sudarė pusę paprasto vokiečio darbininko mėnesio uždarbio. Kiekvienam gamintojui laikrodininkai sukūrė savito dizaino laikrodžių modelius, ir šiandien būtent tai tapo „Maybach” laikrodžių išskirtinumo priežastimi – tarpukario metu pagaminta apie 3000 lengvųjų automobilių „Maybach”, ne visi jie turėjo laikrodžius, be to, dauguma šių automobilių arba žuvo karo metu, arba juos išsivežė kaip trofėjus nugalėtojai. Nežinau, kaip JAV ar Anglijoje, bet TSRS prašmatnūs limuzinai gana greit susidėvėjo, nes juos eksploatavo negailestingai ir neretai – nemokšiškai. O po to, eidami iš rankų į rankas, jie netruko prarsti ne tik ankstesnį blizgesį, bet ir kai kurias įrangos detales. Beje, laikrodžius iš numestų pakelėse automobilių dažnai išlupdavo ir kareiviai. Todėl šiandien pasaulyje automobilių „Maybach” išlikę daugiau, nei žinoma jiems skirtų laikrodžių. Po karo padalinus Vokietiją į okupacines zonas, Glashutte atsidūrė tarybinėjė okupacinėje zonoje, ir laikrodžių gamyklą, kaip gaminusią karinę produkciją – chronometrus karo laivams – rusai demontavo ir išvežė kartu su detalių atsargomis, laikrodžių pavyzdžiais ir visais archyvais. Savininkams pavyko pasitraukti į vakarinę šalies dalį, kur jie palaipsniui atgaivino tradicinį verslą, bet laikrodžių automobiliams nebegamino. Vokietijos valstybes suvienijus, 64 metų Hansas Jurgenas Muhle, firmos įkūrėjo provaikaitis, sugrįžo į Glashutte, kur dabar vėl gaminami laikrodžiai, tarp jų nuo 1600 iki 3600 eurų kainuojantys rankiniai laikrodžiai „Mercedes”, skirti pardavinėti kartu su automobiliais „Mercedes”. Jis nusprendė atkurti dingusią „Muhle” markės laikrodžių kolekciją. Pasamdytas specialistas ilgai naršė po internetą, kol pagaliau aptiko pasiūlymą įsigyti „Maybach” laikrodį. Sumokėjęs solidžią sumą, H.J.Muhle pagaliau vėl laiko rankose laikrodžių pasaulio retenybę. Bet gal ir kur nors Lietuvoje, užkištas lentynos kampe sename garaže ar dėžėje kaimo gryčios pastogėje guli toks laikrodis, kokį savo rankose laiko firmos savininkas. Gal, mūšiams nuslinkus į Vakarus, apdairus ūkininkas išėmė štai tokį laikrodį iš vokiečių pamesto limuzino, gal jau gerokai po karo, kai Lietuvoje dar važinėjo keli trofėjiniai „maibachai”, vieno jų savininkas, perparduodamas seną vis gendantį automobilį, išlupo ir pasidėjo atminimui jo laikrodį…Pasidairykite, gal atrasite – šiandien tai brangi retenybė, už kurią kai kas paklotų nemažą sumą…