„Vermachto kariai” – Mercedes Benz L4500S/A
Liucijus Suslavičius
1986 metais, grįžtant iš automobilio 100-mečiui skirto senovinių automobilių sąskrydžio Rygoje, kartu važiavęs Lietuvos senovinės automototechnikos klubo “Rieduva” narys netikėtai pasiūlė: “Laiko turime, tad gal užsukime į “fortą”, pamatysi, ko dar nesi matęs”. Pasukome iš kelio Ryga – Panevėžys (taip jis tada vadinosi) į Rygos aplinkelį, vedantį Jūrmalos link ir ir netrukus kairėje išvydome aukšta medine tvora aptvertus pastatus. Tai ir buvo “fortas” arba Beberbeki – garsiausio tuometinėje Latvijos TSR kolūkio “Uzvara” senovinės technikos remonto bazė. Kadangi mūsų “žiguliukas” buvo papuoštas ką tik pasibaigusio sąskrydžio atributika, sargas iš karto patikėjo, jog mes esame senosios technikos mėgėjai iš Lietuvos ir be didelių įkalbinėjimų atkėlė mums vartus. Remonto bazė atrodė neišvaizdžiai – eilė pašiūrių, kuriose buvo išrikiuoti seni sunkvežimiai, nedidelis dirbtuvių pastatas ir po visą aptvertą teritoriją išsklaidyti įvairūs automobiliai ir jų važiuoklės, kabinos be stiklų, kažkokie kėbulai…Visa ta technika atrodė graudžiai – surūdijusi, apsilaupiusiais dažais, subliuškusiomis padangomis, o kai kurie automobiliai stovėjo iš viso be ratų, tiltais įaugę į žemę. Ir kaip kontrastas šiam liūdnokam vaizdui – du blizgantys šviežiais pilkais dažais ilganosiai krovininiai “mesedesai”, dideli, aukšti, erdviomis kabinomis, pro kurių priekinį stiklą galima buvo net iš tolo įžiūrėti įspūdingo skersmens vairus…Jie atrodė kaip dvyniai, bet pažiūrėjus iš arti, pastebėjome, jog ir kabinos kažkiek skiriasi, ir aukštis nevienodas – vienas iš sunkvežimių turėjo priekinį varantįjį tiltą, taigi buvo padidinto pravažumo. Mus po teritoriją lydėjęs latvis paaiškino, jog sunkvežimiai nerestauruoti, paprasčiausiai juos ruošia filmavimui, todėl šiek tiek sutvarkė, kad užsivestų ir patys važiuotų, be to, nudažė Vokietijos kariuomenės karo pradžioje naudota maskuojamąja pilka spalva – taip vadinama “vermacht grau”. Pasidžiaugėme, kad latviams pavyko išsaugoti du tada jau tikra retenybe Tarybų Sąjungoje tapusius karo metų trofėjinius sunkvežimius, paspragsėjome į kairę ir dešinę fotoaparatais ir kupini įspūdžių grįžome į Vilnių. Ir iš tiesų, po kokių metų filme, kurio pavadinimo jau ir nebepamenu, keliuose epizoduose pamačiau abu šiuos “mersedesus”. Tai iš tiesų nuteikė maloniai, nes kažkaip nenatūraliai atrodo, kai matydavai ekrane kokį nors šiuolaikinį rusišką “zilą” ar “uralą”, apkaišytą berželiais ir su nupieštais dideliais kryžiais ant bortų – suprask – vokiškas sunkvežimis…Filmo režisieriui nė motais, kad vokiečiai ant automoblių nei kryžių, nei svastikų nepiešdavo, be to, kai matai 20 – 30 metų “jaunesnį” nei vaizduojama epocha automobilį, sunku atsikratyti vaizdo ekrane dirbtinumo jausmo…
Štai toks buvo ko gero, pirmasis susitikimas su 4,5 tonų klasės vokiečių armijai skirtais sunkvežimiais “Mercedes Benz L4500S/A”. Keista, tačiau vaikystės dienų Kaune, kurio gatvėse šeštojo dešimtmečio pradžioje galėjai sutikti ne vieną egzotišką automobilį ir sunkvežimį, tokių “mersedesų” matyti lyg ir neteko. Buvo tokio pat dydžio “biusingai” ir “manai”, buvo keli “Citroen T45”, o krovininius “mersedesus” prisimenu tik mažesnius, trijų tonų, “Mercedes Benz L3000” modelio.
Sutinkamai su generalinio įgaliotinio automobilių transporto klausimais pulkininko Adolfo von Schello parengtu Vokietijos automobilių parko standartizacijos planu, automobilių firmos turėjo nutraukti sunkvežimių, neatitinkančių minėtu planu nustatytos klasifikacijos (keliamoji galia 1,5; 3,0; 4,5 ir 6,5 tonos) gamybą, unifikuoti juos tarpusavyje. Von Schellas numatė, jog po kelių metų vietoje 100 skirtingų variantų Vokietijoje bus gaminama tik 14 nesudėtingų ir armijai tinkančių sunkvežimių modelių. Todėl iki tol gamintas modelis „L3750″ kaip nepakankamai didelis, buvo skubiai perdirbtas į “L4500″. Taip 1939 metais koncerno „Daimler Benz” sunkvežimių gama pasipildė nauju modeliu „L4500″. Maža to, kaip plane numatyta, gamintojas turėjo pateikti užsakovui, šiuo atveju vermachtui, unifikuotą su standartiniu 4×2 modeliu padidinto pravažumo 4×4 variantą „L4500A”. „L3750″ buvo žemarėmis geriems keliams skirtas sunkvežimis su 100 AG dyzeliu ir išardomais „Trilex” tipo ratų diskais. Gi „L4500″ gavo tvirtesnį rėmą tiesiais lonžeronais, 7274 kūb.cm darbo tūrio 6 cilindrų 120 AG dyzelį, kurį patikimumo dėlei deforsavo iki 112 AG, didesnio skersmens diskinius ratus su 9.75-20 dydžio padangomis, todėl realus jo tonažas buvo 4,95 tonos, bet kad neerzinti užsakovo – o juo, karui prasidėjus, galėjo būti tik kariuomenė, gamintojas oficialiai nurodė, jog sunkvežimis yra standartizuotos 4,5 tonų klasės.
Pabandykime išsiaiškinti, ką gi reiškė skaičiai ir raidės šių “mersedesų” pavadinime. Su raide L aišku – tai Lastwagen (sunkvežimis), skaičius 4500 reiškė garantuotą keliamąją galią – 4500 kilogramų, raidė S buvo skirta standartiniam 4×2 tipo sunkvežimiui, A reiškė Allrad, t.y. 4×4 variantą. Buvo dar ir modelis L4500F – speciali važiuoklė gaisriniam automobiliui. Nuo standartinio sunkvežimio jos rėmas skyrėsi sustiprinimu gale, kur montuodavo nemažai sveriantį vandens siurblį bei papildomu skersiniu rėmo viduryje siurblio pavarai reikalingai paskirstymo dėžei tvirtinti.
Automobilio „stuburas” – lonžeroninis rėmas, prie kurio išilginėmis lingėmis prijungti abu tiltai. Rėmo priekinė dalis kiek išskėsta, kad patogiai tilptų variklis. Penkialaipsnė pavarų dėžė trumpu kardano velenu sujungta su atskirai sumontuota dvilaipsne paskirstymo dėže, nuo kurios velenai perduoda sukimo momentą varančiųjų tiltų pagrindinėms pavaroms. Varančiųjų tiltų konstrukcija – originali: yra plieninis laikantysis balkis, besiremiantis į linges, jo galuose – ratų stebulės. O prie jo prisuktas pagrindinės pavaros su diferencialu korpusas. Iš jo į ratų stebules eina du trumpi velenėliai, perduodantys sukimo momentą stebulėse esantiems cilindriniams krumpliaračių reduktoriams. Konstrukcija sudėtingesnė, bet, kaip aiškino vokiečiai, lengviau aptarnaujama ir remontuojama, nei tradicinis tilto karteris su vidun įkišta pagrindine pavara ir ilgais pusašiais. Padangos – 9.75-20 dydžio. „Mercedes Benz L4500A” svėrė 5715 kilogramų ir galėjo vežti 4,6 tonos geru keliu, 4,1 tonos – gruntkeliu. Bazė visiems modeliams buvo ta pati – 4600 mm, kaip ir prošvaisa – 340 mm. Penkių metrų ilgio ir 2,2 metro pločio medinis kėbulas aukštais bortais turėjo tentą.
Dabar Rygoje restauruojami du „mersedesai” – “L4500S” bei „L4500A” – be abejonės, yra karo metų trofėjai. Tikriausiai jie yra iš Kuršo katile kapituliavusių vermachto dalinių. Į Beberbeki sunkvežimiai pakliuvo devintojo dešimtmečio pradžioje, kai „Uzvaros” kolūkio pirmininkas aktyviai ieškojo eksponatų kuriamam technikos muziejui. 4×4 tipo „mersedesas” ilgą laiką tarnavo Rygos kinostudijoje kaip rekvizitas filmams. Kai befilmuojant jis buvo visiškai „sudrožtas”, kinostudija kartu su dar pora senų vokiškų sunkvežimių šį Antrojo pasaulinio karo kelių veteraną atidavė „Uzvarai” su išlyga, kad automobilis bus suremontuotas tiek, jog jį būtų galima kai kada panaudoti filmuojant. Antrasis sunkvežimis ilgai rūdijo Jaunpagasts miestelio spirito varyklos kieme. Jam buvo uždėta didžiulė cisterna gamybos atliekoms išvežti, kas, beje, neigiamai atsiliepė automobilio būklei – seną automobilį eksploatavo negailestingai perkraudami, ir nuo cisternos svorio ilgainiui įtrūko ir sulinko rėmas. Tačiau „Mercedes Benz L4500S” turi privalumą – originalų „OM 67″ modelio dyzelį, o štai padidinto pravažumo modelį varo toks pat senas, tačiau iš sunkvežimio MAN išimtas dyzelis, demontuota ir kažkur dingo priekinio tilto pavara. Visgi filmams „apie karą” jie tiko… Rimtos restauracijos tarybiniais metais senieji “vermachto kareivos” nesulaukė, o kai atėjo 1990 –ji, atnešę nepriklausomybę Baltijos šalims, abu šie sunkvežimiai, kaip ir kita Beberbeki sukaupta restauracijos laukianti autotechnika, kolūkiams sugriuvus, kažkur dingo…Kaip dabar sakoma, nelabai aiškiais metodais „buvo privatizuota”. Ir tai buvo pirmas laimingas posūkis šių sunkvežimių gyvenime – jie nebuvo nei atiduoti į metalo laužą, nei pakliuvo į perpardavinėtojų rankas. O juk šiais sunkvežimiais labai domėjosi autentiškos senovinės technikos ieškantys kolekcininkai iš Vakarų…Antrą kartą “mersedesams” pasisekė, kai juos nupirko kolekcininkas iš Latvijos, turintis lėšų nepigiai restauracijai. Beje, tai jo pastangomis (ir lėšomis) išsaugoti bei restauruoti unikalūs gaisriniai automobiliai „Henschel 33D1″ ir „Magirus Deutz M45″. „Mersedesų” atstatymas – tai jau trečias svarbus jo finansuojamas projektas, kurį vykdo Gunaro Dortanso vadovaujam Rygos motorų muziejaus restauratorių grupė.
Restauratoriai, senų gaisrinių atstatymo metu įgiję ne tik patyrimo, bet ir užmezgę gana tamprius ryšius su sunkvežimių muziejais bei kolekcininkais Vokietijoje, įvertinę ruošiamų restauracijai sunkvežimių būklę ir komplektiškumą, ėmė ieškoti trūkstamos informacijos bei detalių. Jei su standartiniu sunkvežimiu neįveikiamų problemų kaip ir nebuvo, juolab kad vokiečių kolekcininkai turi kelis puikiai restauruotus “L4500S” modelio sunkvežimius ir gaisrinius automobilius su 4×2 tipo važiuokle, tai “allradas” pateikė nemalonų siurprizą – pasirodė, jog tokio modelio “mersedesų” niekur nebėra, o šio modelio techninė dokumentacija žuvo per kąrą sąjungininkams bombarduojant “Daimler Benz” sunkvežimių gamyklą Gaggenau mieste. Tai reiškė, jog ne tik rasti trūkstamus transmisijos mazgus, bet net pasižiūrėti, kaip jie atrodė ir kaip buvo sumontuoti, galimybės nėra.
„Allrado” restauracija prasidėjo 2006 metais, kai restauratoriai dar dirbama prie gaisrinio „Magirus M45″. Kai kuriuos trūkstamus agregatus pavyko gauti Vokietijoje – variklį latviai nupirko Aalfelde, radiatorių ir dar kai kuriuos mazgus – Oberhauzene, pas žinomą sunkvežimių restauratorių Helmutą Hofmaną. O štai prietaisų komplektą, kaip tik tokį, koks buvo montuojamas karo metų laidos „mersedesuose” pavyko įsigyti Pabaltijyje ir gana greitai juos atrestauruoti. Su iš Vokietijos parsivežtu dyzeliu ne viskas buvo gerai – variklis, nors ir turėjo visas detales, buvo sudilęs. Pradžioje jį remontuoti ėmėsi Rygos lokomotyvų depo dyzelių cechas, bet netrukus, išardę motorą, meistrai pabūgo ir atsisakė. Laimei, pavyko surasti nedidelę specializuotą firmą, sugebėjusią detalių krūvą po kurio laiko paversti normaliai dirbančiu dyzeliniu varikliu, kurį restauratoriai nedelsdami sumontavo važiuoklėje. Ją G.Dortanso vyrai restauravo patys. Bene daugiausia jie vargo su stabdžių sistema, kurią ankstesni „allrado” naudotojai visiškai perdirbo. Mat, kad ir kariuomenei skirtam sunkvežimiui, visgi „Daimler Benz” specialistai 1939 metais panaudojo sudėtingą „Bosch” gamybos stabdžių sistemą, kurioje priekinių ratų stabdžių pavara buvo hidraulinė, galinių – pneumatinė. Kai kurias stabdžių sistemos detales pavyko rasti Vokietijoje, tačiau didžiumą jos detalių rygiečiai gamino patys pagal pas vokiečius padarytas nuotraukas ir eskizus su išmatavimais. Originalių kardano velenų „mersedesas” jau senai neturėjo, todėl teko pagaminti naujus iš aštuntojo dešimtmečio krovininiuose „mersedesuose” naudotų analogiškų velenų.
Labai daug kruopštaus rankų darbo pareikalavo kabina – pagaminta pagal to meto technologiją, ji turėjo medinį karkasą, apkaltą iš skardos išlenktais elementais. Originalios kabinos būklė buvo itin prasta – atrodė, tik paliesk, ir subyrės. Vis tik prie lengvųjų automobilių kėbulų restauracijos įpratę meistrai sugebėjo atsargiai išardyti kabiną į atskiras dalis ir jas išmatavę, pagaminti iš uosio naują karkasą. Po kabina – stačiakampis 140 litrų talpos degalų bakas, kurio užtekdavo maždaug 500 kilometrų geru keliu nuvažiuoti. Bekelėje degalų sąnaudos aišku, buvo didesnės.
Universalios paskirties sunkvežimiai bei gaisrinės nebuvo vieninteliais modeliais “L4500″ šeimynoje. Vokiečiai, rengdamiesi Europos užkariavimui, kruopščiai apgalvojo viską, net ir tai, jog jiems reikės naudotis užpultos šalies geležinkeliais. O lokomotyvų gali nebūti, be to, skyrėsi geležinkelio vėžės plotis atskirose šalyse. Todėl sunkvežimius gaminančioms firmoms buvo duotas pavedimas sukonstruoti specialius sunkiasvorių sunkvežimių variantus, galinčius važiuoti geležinkelio bėgiais ir vilkti vagonus. „Daimler Benz” tokį „dvikelį” sunkvežimį sukonstravo būtent savojo
„Allrad” pagrindu, nes keturi varantys ratai visada geriau nei tik du. Sunkvežimį sukomplektavo ne tik greit keičiamais metaliniais ratais su rebordomis, bet ir uždėjo geležinkelio riedmenų buferius, sukabinimo įtaisus, galingą oro kompresorių stabdžių sistemai, prie kabinos stogo pritaisė sireną. O kad „Mercedes Benz L4500A/ZWF” – taip vadinosi šis modelis – galėtų važiuoti ir ne europinės vėžės geležinkeliais, ratų stebulėse įrengė mechanizmą, leidžiantį keisti provėžą. Tokie automobiliai buvo itin reikalingi pirmais Antrojo pasaulinio karo metais, kai vermachtas sparčiai žygiavo pirmyn, okupuodamas vieną šalį po kitos. Tačiau jau 1943 metais situacija ėmė keistis. Viešpatavusią virš mūšio laukų Europoje vokiečių aviaciją ėmė spausti pradžioje tarybiniai, o netrukus – ir sąjungininkų pilotai. Vokiečių kariai atsidūrė tokioje pat padėtyje, kaip jų priešininkai 1939-1942 metais: kariuomenės kolonas dar žygyje iš oro atakavo vis daugiau priešo lėktuvų, o savų naikintuvų, kad pridengti kariuomenę, jau nebeužteko. Vokiečiai ėmėsi gaminti savaeigius zenitinius pabūklus ant įvairiausių važiuoklių, ir viena jų buvo būtent L4500A – pakankamos keliamosios galios, pakankamai greita – 66 km/h, pigesnė nei vikšrinė ar pusiauvikšrinė technika. Tačiau dabar vokiečiams teko improvizuoti – trūko metalo, trūko gerų darbininkų, tad buvo nuspręsta „mersedesui” tik uždėti iš šarvų plieno sukniedytą kabiną ir tokio pat plieno lakštais pridengti radiatorių. O zenitinis pabūklas su savo tarnyba liko neapsaugotas ir priešininkui kaip ant delno atvirame krovinių kėbule… Tačiau kad ir toks kompromisinis, priešlėktuvinis savaeigis tapo efektyviu ginklu prieš transporto kolonas atakuojančius žemai skrendančius lėktuvus ir buvo naudojamas iki pat karo pabaigos. Sąjungininkai galėjo pasidžiaugti nebent tuo, kad1944 metų pabaigoje subombardavus Gaggenau gamyklą, „allradų” vokiečiai čia daugiau nebegamino, o Vienoje, „Saurer” gamykloje, kur perkėlė išlikusius įrengimus, gamybai rimtai „įsibėgėti” jau neužteko laiko… Po karo Vakarų Vokietijoje pavyko atnaujinti tik 4×2 varianto gamybą, o “allrado” analogas gamybinėje “Daimler Benz” programoje atsirado tik pradėjus visai naujo modelio “Mercedes Benz L6600” gamybą. Tad Rygoje restauruojamas “L4500A”– tikras “paskutinis mohikanas”.