ME 323 (LT)

,,ME 323″ – PIRMASIS SKRAIDANTIS GIGANTAS Liucijus Suslavičius

Vienas senas kaunietis, antrojo pasaulinio karp metais dar buvęs paaugliu, pasakojo:,,Kad į Kauno aerodromą vėl atskrido ,,Gigantas”, suprasdavome, pamatę ilgiausią keliasdešimties sanitarinių automobilių koloną, kylančią į Aleksoto kalną. Juk tik šis vokiečių lėktuvas vienu kartu atskraidindavo iš Rytų fronto per šimtą sužeistųjų…”

Šiandien galingi daugiamotoriai transporto lėktuvai tapo, kaip sakoma, norma. Ir milžiniški ukrainietiški ,,anai”, ir amerikietiški ,,boingai” bei ,,lokchidai”, laikas nuo laiko tūpiantys Lietuvoje, stebina tik tuos, kas pamato juos pirmą kartą. Bet tada, prieš 60 metų, 6 variklių lėktuvas buvo kažkas nepaprasto net ir aviacijos specialistams.

,,Me 323″ – pirmojo aviacijos istorijoje plačiafiuzeliažio transportinio lėktuvo ,gyvenimo istorija” – trumpa ir dramatiška. Jis ,,gimė” ne kaip lėktuvas, o kaip krovininis sklandytuvas, skirtas rengiamam vokiečių kariuomenės desantui į Didžiąją Britaniją. Operacijos ,,Jūrų liūtas’, kaip žinome iš istorijos, buvo atsisakyta, bet jai skirtų sklandytuvų kūrimas tesėsi. Gamykloje Leipheime 1941 metų vasario 1 dieną buvo surinktas pirmasis ,,Me 321 A” modelio sklandytuvas, dar 62 buvo statomi. Sklandytuvas turėjo ferminę fiuzeliažo konstrukciją iš plonų plieninių vamzdžių, aptrauktų aviacine fanera ir drobe, beveik 50 metrų ilgio sparnai turėjo plieninius lonžeronus ir medines nerviūras. Maksimalus šio skraidančiojo aparato starto svoris – 39,4 tonos, sklandytuvo grindys atlaikė 20 tonų svorį. Tad į sklandytuvą buvo galima pakrauti vidutinį tanką ,,Pz.III” arba 88 milimetrų pabūklą kartu su vilkiku. Krovinį pakraudavo arba įvarydavo per lyg vartai plačiai atidaromą fiuzeliažo priekį. Problema nuo pat pradžių tapo pakankamai galingų lėktuvų-vilkikų stoka tokiam gigantiškam sklandytuvui į orą pakelti. Keturmotoris ,,Ju 90″galėjo pakelti tik maždaug 15 tonų starto masę turintį (t.y. pakrautą vos keliomis tonomis krovinio ,,Me 321″. Tada imta bandyti junginį iš trijų (!) lėktuvų-vilkikų Me 110 ir sklandytuvo. Pakilimas buvo itin rizikingas ir ne kartą baigėsi katastrofomis, ore susikryžiavus buksyriniams trosams. Karinė sklandytuvo ,,Me 321″ karjera prasidėjo 1941 metais Rytų fronte ir tesėsi iki 1943 metų vidurio.

Susidūrę su starto problemomis, konstruktoriai jau 1941 metais ėmė ieškoti būdų, kaip motorizuoti sklandytuvą, kad jis nuo žemės atsiplėštų pats. Pasirinkę modifikaciją ,,Me 321B”, jie nusprendė sumontuoti sklandytuvo sparnuose prancūziškus žvaigždinius 14 cilindrų 1140 AG galingumo variklius ,,Gnome Rhone 14 N “. Vokiškų variklių trūko kovos lėktuvams, ir ,,gnomai” buvo vienintele galimybe motorizuoti ,,Me 321″. Okupuotos Prancūzijos aviacijos firma ,,Bloch”, jau pagaminusi liuftvafės užsakymu 200 dvimotorių vidutiniųjų bombonešių ,,Bloch 175″, gavo reicho aviacijos ministerijos nurodymą skubiai demontuoti jų variklius ir išgabenti juos į Vokietiją firmos ,,Messerschmit” žinion. Pradžioje buvo planuojama gaminti net dvi modifikacijas – su 4-iais ir su 6-iais varikliais, bet paties pirmojo pagaminto keturmotorio ,,Me 323″ parametrai pasirodė esą tiek prasti, tad serijinių lėktuvų prototipu tapo 6 motorų ,,Me 323 D”, pavadintas ,,Gigant”. Įdomu buvo tai, kad lėktuvo varikliai sukosi skirtingai – dešinieji – pagal laikrodžio rodyklę, kairieji – priešingai. Sklandytuvo sparną teko sustiprinti – juk jame dabar sumontavo sunkius variklius, 5340 litrų talpos benzino bakus ir kabinas borto inžinieriams tarp vidinių ir viduriniųjų kiekvieno sparno variklių. Sparnuose buvo padaryti tuneliai prieiti prie variklių. Kadangi lonžerono aukštis siekė 1,7 metro, sparno viduje kiek susilenkęs galėjo vaikščioti žmogus ir kontroliuoti variklius, reguliuoti juos. Iš esmės teko perdirbti važiuoklę. ,,Me 323 D” gavo 10 ratų (po 5 kiekvienoje pusėje) turinčią žemą važiuoklę su spyruokline pakaba. Ratai kiekvienoje pusėje buvo sujungti į du vežimėlius – priekinį su 2 mažesnio skersmens ir galinį su trimis didelio skersmens ratais. Stabdžius įrengė tik pastaruosiuose. Pakrovimo metu fiuzeliažą paremdavo iš krovinių skyriaus galo nuleidžiama atrama, tad pro atvertą priekinę fiuzeliažo dalį transporto priemonės į lėktuvą įvažiuodavo tiesiai nuo grunto ir lygiai taip pat paprastai išvažiuodavo. Unikali tiems laikams daugiaratė važiuoklė leido, reikalui esant, tūpti tiesiog ant grunto. Žinomi atvejai, kai ,,Me 323″tūpdavo ant arimo, o po to vėl pakildavo. Galima teigti, kad vokiečių konstruktoriai parodė kelią, kuriuo vėliau ėjo visi sunkiųjų transporto lėktuvų kūrėjai, kurdami jiems važiuokles.

1942 metais prasidėjo šešiamotorių lėktuvų surinkimas, ir neilgai trukus, gamykla pateikė užsakovui pirmuosius 10 nulinės serijos ,,meseršmitų”.Jų bandomoji eksploatacija parodė, jog milžinišką lėktuvą valdyti iš aukštai virš fiuzeliažo įrengtos ankštos tokiam gigantui dvivietės pilotų kabinos gana sudėtinga, ypač kylant ir leidžiantis. Bet prityrę pilotai tvirtino, kad nors ir didelis, lėktuvas ore pakankamai paklusnus ir paprastas pilotuoti.

Savyginai lėktuvo priekyje, tiesiog fiuzeliažo ,,vartuose”, įrengė du 7,9 mm kalibro kulkosvaidžius. Serijinio ,,Me 323″krovinių skyriuje tilpo 120 karių su ginkluote arba 60 neštuvų su gulinčiais sužeistaisiais.

1942-jų rudenį dvi aviagrupės, skraidžiusios transportiniais Ju 52/3m, buvo perginkluotos ,,meseršmitais” ir pradėjo reguliarius skrydžius iš Sicilijos aerodromų į Šiaurės Afriką su kariniais kroviniais feldmaršalo E. Rommelio ,,Afrikos korpusui”. Dažniausia ,,gigantai” skraidino automobilius arba degalus. Į platų ,,Me 323″ krovinių skyrių tilpo penkiasdešimt dvi 250 litrų talpos benzino statinės. Atgal į Siciliją lėktuvai gabeno sužeistuosius ir tuščias benzino statines. ,,Meseršmitai” skraidė kartu su krovininiais ,,junkersais”. Visą aviakonvojų, išsitęsusį keliolika kilometrų, vokiečiai suskirstydavo į naikintuvų dengiamas nedideles lėktuvų grupes. Bet jau lapkričio mėnesį 5-ji aviatransporto eskadra prarado pirmuosius tris ,,Gigant”. Vokiečiai nedelsiant sureagavo – sustiprino gynybinę transporto lėktuvų ginkluotę, pakeisdami 7,9 mm MG15 modelio kulkosvaidžius sunkiaisiais 13 mm MG131, dar vieną radisto aptarnaujamą kulkosvaidį aerodromo technikai sumontavo kiekvieno ,,giganto”fiuzeliažo viršuje už pilotų kabinos.

1942 metų grudį dalį ,,gigantų” skubiai permetė į Rusiją prie Stalingrado apsuptai 6- jai vokiečių armijai padėti. Likusieji tęsė skrydžius per Viduržemio jūrą. Tačiau ir šiame fronte vokiečiams atėjo sunkios dienos. Sustiprėjusi, naujais naikintuvais ginkluota britų aviacija vis dažniau rengė atakas prieš lėtaeigių transportinių lėktuvų vilkstines, skrendančias Tuniso link. 1943 metų balandžio 10 dieną britai numušė 3 ,,Gigant” netoli Tuniso pakrantės, o balandžio 22 dieną surengė tikras skerdynes. Tą rytą didelė grupė ,,Ju 52/3m” ir ,,Me 323″ su benzino kroviniu pakilo skrydžiui į Šiaurės Afriką. Netoli nuo Bono iškyšulio ,,gigantus”, nukrypusius dėl iki šiol neaiškių priežasčių nuo nurodyto kurso, ir dengiamus tik dalies lydinčiųjų naikintuvų, pasitiko britų lėktuvai. Lėtus nevikrius transporto lėktuvus iš pradžių atakavo ,,spitfairų” eskadrilės, vėliau juos pakeitė amerikietiški ,,kitihaukai”. Pilni benzino statinių, vokiečių lėktuvai neturėjo nei menkiausio šanso – nuo kelių kulkų jie užsiliepsnodavo ir sprogdavo ore. Per keliolika oro mūšio minučių britų pilotai numušė 14 iš 16 skridusių į Tunisą ,,gigantų”, dar vieną jie sudegino jau nutūpusį, ir tik vienam ,,meseršmitui” pavyko kitą dieną prasmukti atgal į Siciliją. Vokiečiai tą dieną prarado ne tik lėktuvus, bet ir 119 jų ekipažų narių.

Ši tragedija paskatino dar kartą sustiprinti ,,gigantų” apginklavimą. Bet geriausiu sprendimu pasirodė esąs jų perdislokavimas į Rytų frontą. Tarybinė aviacija neturėjo tolimojo skrydžio naikintuvų, tad ,,Me 323″ gana saugiai skraidė tarp pafrontės aerodromų ir gilaus užnugario. Aviagrupė, kuriai jie priklausė, bazavosi Varšuvoje, Kečkemete ir Fokšanuose. Iš pastarojo aerodromo ,,gigantai” skraidė į Krymą, pradžioje gabendami į ten pastiprinimus, po to evakuodami vermachto karius į Rumuniją. Rytų fronte nuo 1943 metų pabaigos iki 1944 metų gegužės mėnesio ,,Me 323″ be žymesnių nuostolių atliko daugiau kaip 2000 skrydžių Firmos ,,Messerschmit” konstruktoriai tuo pat metu kūrė naujas geriau ginkluotas ir galingesnes lėktuvo modifikacijas, bet nei viena jų taip ir nebuvo gaminama serija.

1944 metų pabaigoje ,,Gigant” gamyba buvo nutraukta. Iš viso, įskaitant ir prototipus, pagaminti 198 gigantiški transporto lėktuvai.

Virš Lietuvos ,,Me 323″ dažniau rodėsi nuo 1943 metų vidurio. Kaip minėta, kai kada jie tūpdavo Kaune, kur 1000 metrų ilgio tako kaip tik užtekdavo nutūpti ir vėl, bet jau be krovinio pakilti. Užtat karo pabaigoje, kai į tarybinės kariuomenės apsuptą Klaipėdą su svarbiu kariniu kroviniu buvo pasiųstas vienas ,,Me 323″, jis Klaipėdoje ir liko. Tuometinio Rumpiškės aerodromo nusileidimo takas pasirodė esąs jam per trumpas, ,,gigantas” išriedėjo už aerodromo ribų ir įstrigo šalia jo buvusiuose daržuose. Ištraukti jį vokiečiai nebeturėjo nei laiko, nei galimybių. Paliktas likimo valiai didžiulis lėktuvas Rumpiškėse išstovėjo iki 1946 metų vidurio, o tada buvo išardytas. Tiesą sakant, aviacinėje literatūroje neteko rasti nuorodų, kad kuri nors šalis – nugalėtoja būtų nors trumpai naudojusi išlikusius ,,Gigant”. Jei ,,tetulę Ju” – trimotorį transportinį ,,Ju 52/3m” po karo eksploatavo Prancūzijoje, Čekoslovakijoje, TSRS ir dar kitose šalyse, pavyzdžiui, Vietname, tai rizikuoti ir skraidyti nepatikimais ,,meseršmitais”, atrodo, nesiryžo niekas…

ME 323 E-2,,GIGANT” TECHNINIAI DUOMENYS

Sparno ilgis 55,0 m Fiuzeliažo ilgis 28,5 m Lėktuvo aukštis 9,0 m Sparno plotas 300 kv.m. Svoris 29060 kg Didžiausias startinis svoris 45000 kg Variklių galia 6×1140 AG Maksimalus greitis be krovinio:

Pažemėje 253 km/h

3000m aukštyje 220 km/h Skrydžio nuotolis su pilnu kroviniu 1100 km Kilimo greitis su pilnu kroviniu 2m/s

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *