MLRS – “JUODASIS LIETUS”
Liucijus Suslavičius
1941 metų birželio 22-sios rytą 3 valandą 15 minučių netoli Kalvarijos miestelio iš Vokietijos okupuotos Lenkijos teritorijos per tuometinę TSRS sieną, siaubingai kaukdami, šimtai 150 mm kalibro reaktyvinių sviedinių nuskriejo į Lietuvos teritorijoje buvusius Raudonosios armijos pasienio įtvirtinimus ir jos dalinių dislokacijos vietas. 51-sis vermachto artilerijos pulkas tą rytą iš šešiavamzdžių paleidimo įtaisų “Nebelwerfer”, “valydamas” kelią atakuojantiems tankams ir pėstininkams, iššovė 1500 kovinių raketų. Nepraėjus nei mėnesiui, liepos 14 dieną 15 valandą 15 minučių vokiečių kariuomenės užimtą Oršos (Baltarusija) geležinkelio stotį užgriuvo šimtai M-13 tipo 132 mm kalibro reaktyvinių sviedinių, kuriuos paleido kapitono I.Fliorovo vadovaujama eksperimentinė reaktyvinės artilerijos baterija, turėjusi apginklavime aštuonias BM-13 tipo kovos mašinas, vėliau išgarsėjusias kaip “katiuša”. Taip karyboje prasidėjo reaktyvinės artilerijos epocha, besitęsianti iki šiol.
Įvairiausių tipų ir kalibro reaktyvinė artilerija arba, kitaip sakant, raketos ir jų paleidimo įtaisai, šiandien yra tiesiog būtina kiekvienos kariuomenės apginklavimo sudėtinė dalis. Reaktyvinė artilerija, išlaikiusi gerąsias savo pirmtakų – “nebelverferių” ir “katiušų” savybes: palyginti paprastą konstrukciją, mobilumą, greitą parengimą mūšiui – tapo kur kas taiklesnė, universalesnė ir sunkiau priešininko pažeidžiama.
Tipišku niūdienės reaktyvinės artilerijos pavyzdžiu yra amerikietiška sistema MLRS (Multiple Launch Rocket System – daugiavamzdė raketų paleidimo sistema) Jos kūrimas prasidėjo dar 1971 metais kai JAV armijai prireikė naujos ginklų sistemos, galinčios efektyviai naikinti atokiau už fronto linijos, priešininko užnugaryje esančius rezervus, sandėlius ir kitus didesniame plote išsidėsčiusius objektus. Šiaip ar taip, MLRS nėra (ir nebuvo sumanyta) ginklu taškiniams taikiniams atakuoti. 1979 metais kariškiai iš penkių projektų pasirinko koncerno “Vought Corporation” sukurtą kovos mašiną. Dar projektinėje stadijoje naująja sistema susidomėjo NATO šalys – VFR, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija – sukūrusios tarptautinį konsorciumą, kuris turėjo aprūpinti jų kariuomenes Europoje pagamintu MLRS variantu.
Nuo 1980 metų prasidėjo serijinė sistemos gamyba, o 1983 metais ji buvo oficialiai priimta ginkluotėn. Raketoms paleisti naudojama vikšrinė šarvuota važiuoklė, kažkiek primenanti įprastą artilerijos vilkiką, tik vietoje platformos už kabinos – du raketų paleidimo konteineriai su 6 raketomis kiekviename. Jie pasukami 270 laipsnių kampu į šalis, maksimalus vertikalaus konteinerių pakėlimo kampas – 60 laipsnių.
MLRS išgarsėjo karo Persijos įlankos rajone metu. JAV aukštieji karininkai vadino ją “karo laimėtoju”, eiliniai kariai – “teritorijos šlavėju”, o nuo MLRS salvių kentėję irakiečiai praminė sistemą “juoduoju lietumi”. Mat, koncerno “Lockheed Martin” gaminama 227 mm kalibro skrydžio metu nevaldoma raketa, skirtingai nei naudotos Antrojo pasaulinio karo metu, turi ne fugasinę kovinę dalį, o tarnauja tik konteineriu gabenti įvairiai specialios paskirties submunicijai – taip vadinamiems bombletams- iki taikinio. Didelėje – ilgis 3960 mm – raketoje “Phase 1”, kuri sveria 307 kilogramus, sudėti 644 nedideli M77 modelio bombletai, sveriantys 230 gramų kiekvienas, 286 kilogramus sveriančioje raketoje “Phase 2” – 28 prieštankinės AT-2 tipo minos. Pirmojo tipo raketos skrieja 32 kilometrus, antrojo – net 40 kilometrų. Skrydžio metu raketa stabilizuojama sukimosi apie išilginę ašį būdu, o ne sparneliais, kaip karo meto “katiušų” raketos.
Karo veiksmų metu 12 MLRS raketų salvė, joms sprogus aukštai ore (paprastai raketa sprogsta 365 metrų aukštyje) paskleisdavo kumuliatyviniais užtaisais aprūpintus bombletus maždaug vieno kvadratinio kilometro plote. Ant irakiečių galvų, pramušdami sunkvežimių kabinas, šarvuočių ir pėstininkų kovos mašinų viršutinius šarvus, kaip lietus pasipildavo 7,7 tūkstančio miniatiūrinių bombletų, naikindami viską, kas gyva apkasuose ir artilerijos pozicijose, sukeldami nepaslėptos po žeme amunicijos sprogimus. Net tankų ekipažai nebuvo visiškai apsaugoti nuo šio “juodojo lietaus”. Gi paleidus salvę su “Phase 2” raketomis, irakiečių tankų judėjimo zonoje per sekundes susidarydavo kelių futbolo aikščių dydžio minų laukas. Likę gyvi po raketų atakos irakiečiai bevelydavo nejudėti iš vietos, nei rizikuoti susisprogdinti ant minų.
Raketos paleidžiamos iš vikšrinės kovos mašinos M 270. Ji sukurta, panaudojus serijinę pėstininkų kovos mašiną M2 “Bradley” ir turi praktiškai tokią pat transmisiją bei važiuoklę. Variklis – keturių cilindrų 506 AG/2400 aps/min dyzelis “Cummins- VTA-903T”. M 270 svoris su 12 raketų stiklaplasčio konteineriuose ir degalų atsarga 480 kilometrų kelio – 25,2 tonos, maksimalus judėjimo greitis – 66 km/h. Transportinėje padėtyje M 270 matmenys – 6972x2972x2167 mm.Vairuotojas, mašinos vadas bei paleidimo sistemų operatorius sėdi aliuminio lydinio šarvus turinčioje kabinoje su patikima apsauga nuo masinio naikinimo ginklų poveikio, ten pat sumontuotos raketų nutaikymo bei paleidimo sistemos.
MLRS konstrukcijos ypatumas – aukštas jos užtaisymo, nutaikymo bei raketų paleidimo mechanizacijos bei automatizacijos lygis. Kiekvieną raketų paleidimo mašiną lydi dvi analogišką važiuoklę turinčios raketų transportavimo-užtaisymo mašinos. Po pirmosios salvės prie paleidimo mašinos privažiuoja užtaisymo mašina, ir jų abiejų įguloms sėdint kabinose, specialus užtaisymo mechanizmas per maždaug 4-5 minutes parengia M 270 naujai raketų salvei. Palyginimui galime priminti, jog garsiąją “katiušą” BM-13 aptarnavo nuo 5 iki 7 karių, rankomis uždėdavusių raketas ant kreipiančiųjų. Tiesa, reikalui esant, konteinerius su raketomis ekipažas gali sukelti ant savosios M 270 ir patys, pasinaudodami ant mašinos esančiais kėlimo įtaisais.
Gavusi taikinio koordinates, M 270 įgula gali raketas paleisti jau po 100-120 sekundžių. Kompiuterinis raketų nutaikymo, panaudojant palydovinio orientavimo galimybes, metodas garantuoja nepalyginamai didesnį tikslumą, nei Antrojo pasaulinio karo laikų raketų. O šarvuotas mašinos korpusas ir didelis mobilumas leidžia naudoti M 270 tiesiog judančių į priekį motorizuotų dalinių sudėtyje, reikalui esant raketų ugnimi sustabdant kontratakuojantį priešininką ar nuvalant saviškiams kelią per priešo gynybos linijas.
“Vought Corporation” pagamino per 1000 paleidimo įtaisų, kuriems pateikta 750 tūkstančių kovinių raketų. Šiuo metu bandomos patobulintos raketos, kurios galės nuskrieti net 45 kilometrus. Europos šalys MLRS savo reikmėms gamina nuo 1987 metų. Pavyzdžiui,Vokietijos bundesvere šiuo metu yra 200 šių vokiška abreviatūra MARS pavadintų paleidimo sistemų ir per 100 tūkstančių dviejų tipų raketų. MARS’ais ginkluoti 11 bundesvere esančių raketinės artilerijos batalionų. Be Europos šalių, kurios šį efektyvų ginklą gaminasi pačios, MLRS iš JAV įsigijo Japonijos, Turkijos, Saudo Arabijos, Bachreino ginkluotosios pajėgos.