MOTOCIKLAI SU SAUGOS PAGALVE
Trileriuose, kur neretai vienos gaudynės keičia kitas, o kartais ne tik ekrane, bet ir gyvenime matome šiurpų vaizdą – dideliu greičiu skriejantis motociklas rėžiasi į skersine kryptimi važiuojantį automobilį. Inercijos jėga atplėšia motociklininką nuo sėdynės, ir jis galva trenkiasi į automobilį. Byra stiklo šukės, trykšta kraujas, ir išlikti gyvam tokioje situacijoje vargu ar įmanoma.
Tačiau vieno pirmaujančių pasaulyje motociklų gamintojo Honda specialistai galvojo kitaip – turi
būti sprendimas, kaip apsaugoti žmogų nuo mirties net ir tokioje beviltiškoje situacijoje. Be abejo, motociklas – ne automobilis, kurio plieninis kėbulas apgaubia jame sėdinčius žmones. Kur kas lengviau sukonstruoti dar efektyvesnius stabdžius, dar geriau „limpančias” prie kelio dangos padangas, t.y., tai, kas padeda išvengti avarijos, nei rasti motociklininką po jos apsaugantį sprendimą. Priešingai nei aktyvios saugumo priemonės, kurių tobulėjimas visų pirma priklauso nuo naujųjų technologijų pritaikymo, pasyvaus saugumo užtikrinimo priemonių evoliucija motocikluose, stebėtojų akimis, didžia dalimi yra nuobodaus kasdieninio darbo vaisius. Tačiau kaip tik tokio rutininio proceso dėka 2005 rugsėjo 8 dieną buvo pristatyta pirmoji saugos oro pagalvė motociklų vairuotojams kaip serijinė Honda motociklų įranga.
Vienas pirmųjų etapų, pritaikant oro pagalvę motociklams, buvo detali daugybės avarijų analizė Japonijoje, Europoje ir JAV. Šių tyrimų išvados tokios, kad daugiausia pasitaikančios avarijos yra motociklams atsitrenkiant į kliūtį priekine dalimi ir didžiausi sužeidimai atsiranda, motociklo vairuotojui susidūrimo metu atsitrenkus į automobilį (ar kitokią kliūtį) arba jam nukritus ant žemės. Konstatavus šiuos faktus, Honda inžinieriai ieškojo priemonių, kaip sušvelninti šių susidūrimų pasekmes sužeidimų, imituodami susidūrimo energiją bei realų motociklininko kūno judėjimo greitį.
Oro pagalvė – optimalus sprendimas
Saugos oro pagalvė kaip ir automobiliuose iškart pasirodė geriausiu šios problemos sprendimu. Ji, įmontavus motociklo priekinėje dalyje, sugeba sugerti nemažą dalį kinetinės vairuotojo kūno energijosi. Tuo būdu oro pagalvė leidžia sumažinti sužeidimų sunkumą, motociklui susidūrus su kita porto priemone arba tiesiog griūvant ant važiuojamosios dalies.
Oro pagalvės tyrimai bei jos pritaikymo motociklui tyrimai prasidėjo 1990 metais. Pirmaisiais metais didžiausias dėmesys buvo skiriamas baziniams parametrams – tokiems, kaip vieta, skirta oro pagalvei, jos forma, visai apsauginės sistemos įrangos vieta motocikle parinkti. 1996 metais eksperimentinė motociklininko sulaikymo sistema buvo išbandyta modelyje Honda Gold Wing GL
1500.
Penkiais metais vėliau papildomi bandymai buvo atlikti su motoroleriu, išgryninat technologiją bei studijuojant oro pagalvės pritaikymą dar ir įvairių automobilių tipuose. Sekantis etapas buvo oro pagalvės bandymas su manekenais (ISO 13232), specialiai pagamintais motociklų testavimui ir skirtu įvertinti motociklininko sužeidimų sunkumą ir pobūdį. Dėl avarijos kompleksiškumo, oro pagalvės ir vairuotojo sąveika gali būti įtakota daugelio veiksnių – pavyzdžiui, pradinės judėjimo krypties ar motociklo kritimo kampo.
Traumų sunkumo įvertinimas ir įrenginio efektyvumas gali būti pasiekiamas tik po ilgų avarijų, įvykusių realiose situacijose, nagrinėjimo rezultatų. Paraleliai buvo kuriamos ir virtualios situacijos kompiuteriuose, pasitelkiant į pagalbą technologijas, galinčias sukurti tokias situacijas. Visų šių darbų rezultatai reguliariai būdavo pristatomi tarptautiniuose simpoziumuose. Daugumoje testų, atliktų pagal normos ISO 13232 reikalavimus, inžinieriai realizavo seriją avarinių testų pagal avarijų analizės duomenis, įvertindami tokius faktus kaip transporto priemonės tipas, vairuotojo svoris, jo vairavimo būdas.
Aukščiausi normos reikalavimai
Tam, kad būtų atliktos kuo tikslesnės motociklo bei sužeidimų dinamikos studijos, inžinieriai pasirinko savo darbui vienos sekundės periodą (tai periodas nuo susidūrimo pradžios iki momento, kai pilotas krinta ant žemės), turint galvoje tai, kad norma yra imamas mažesnis nei pusės sekundės intervalas (pati susidūrimo pradžia).
Galiausiai, inžinieriai panaudoję savo žinias bei patirtį, įgytą dirbant su automobilinėmis oro pagalvėmis, ištobulino sistemą. Tačiau prireikė net šešiolikos ieškojimo metų, kad motociklų saugos oro pagalvė būtų užtikrintai efektyvi, kad ją būtų galima “atiduoti” komerciniam naudojimui.
Ši Honda sistema(įmontuota prieš motociklo vairuotoją) yra sudaryta iš oro pagalvės, azoto generatoriaus, keturių smūgio detektorių, kurie yra įmontuoti kiekviename motociklo krašte ir centrinio elektroninio bloko. Kai motociklas atsitrenkia priekiu, davikliai (detektoriai) įvertina pagreitį susidūrimo momentu ir šiuos duomenis siunčia į centrinį bloką, kuris ir nustato, ar reikalinga naudoti oro pagalvę. Centrinis elektroninis blokas (ECU) įvertina detektorių siunčiamą informaciją ir lygina juos su “normalaus” veikimo duomenimis, kad įvertintų oro pagalvės išskleidimo būtinumą. Atskirų daviklių porų informacija yra analizuojama nepriklausomai viena nuo kitos. Jeigu informacija sutampa, signalas yra siunčiamas sistemos aktyvavimo mechanizmui, kuris pripučia oro pagalvę.. Tarp momento, kai susidūrimas yra atpažįstamas kaip avarija ir momento, kai išsiskleidžia oro pagalvė, praeina ne daugiau nei 0.06 sekundės, kol įvyksta visiškas pagalvės išsipūtimas – 0.15 sek., o tai yra mažiau, nei akies mirksnis (0,2 sek.).
Techniškai oro pagalvė yra pagaminta iš tos pačios medžiagos kaip ir automobilinės oro pagalvės. Ji dvisluoksnė – iš nailono ir labai atsparaus išorinio silikoninio uždangalo. Išsipūtusios oro pagalvės talpa – 150 litrų. Prie motociklo ji yra pritvirtinta dviem diržais, esančiais bendrame rėme, pačios pagalvės viduje yra įklijuoti įtempiantys ir suformuojantys optimalų jos pavidalą dirželiai. Galiausiai, kad sušvelninti motociklininko kūno ir oro pagalvės kontaktą, dujos gali veržtis į išorę iš dviejų vamzdelių, pritvirtintų prie oro pagalvės šonų. Pripūtimo sistemos struktūra yra identiška automobilių šoninių oro pagalvių sistemai – metalinė dėžutė, elektroninio uždegimo įrenginys, mechanizmo paleidimo sistema, azoto generatorius ir dar keletas elementų.
Pavyzdinis mechanizmas
Centrinis elektroninis blokas užtikrina patikimą sistemos funkcionavimą. Centrinė elektronika turi sistemos diagnostikos funkciją, kuri užvedant variklį, patikrina visą oro pagalvės sistemą ir gali nustatyti sistemos gedimus. Kol sistema yra nesutaisyta, apie tai vairuotoją įspėja degantis signalas motociklo panelėje. Detektorių išdėstymas keturiuose motociklo šonuose leidžia kuo greičiau duoti signalą centrinei sistemai. Taip pat jie yra išdėstyti taip, kad vienam detektoriui sugedus, kiti likę gali perimti visas veikimo funkcijas.