Motoroleriui – jau daugiau kaip 80 metų
Liucijus Suslavičius
Motoroleris – nedidelė dviratė motorinė transporto priemonė, pas mus daugumos vis dar vertinama tik kaip žaislas vaikams, šiandien netikėtai atsirado dėmesio centre. Keliamas klausimas dėl šių zirziančių gatvėmis transporto priemonių sertifikavimo, registravimo, jų vairuotojų egzaminavimo. Visi sujudę – tie vaikai laksto kaip be galvų, sukelia avarijas, jų motoroleriai nežinia iš kur, nežinia kieno ir t.t. Nejaugi motoroleriai ir jų, o tiksliau – jais važinėjančių sukeltos problemos atsirado tik šiandien?
Kada atsirado šiandien vėl savo renesansą patiriantis motoroleris, dabar dažnai vakariečių pavyzdžiu vadinamas dar ir „skuteriu“ (scooter)? Žinantys dviratės mototechnikos istoriją, daug negalvoję pasakys, kad tai atsitiko po II pasaulinio karo, kai Italijoje imta masiškai gaminti „Vespa“ ir „Lambretta“ motorolerius, o vėliau šią „madą“ nusitvėrė ir kitų šalių gamintojai. Toks atsakymas kartu yra ir teisingas, ir neteisingas. Teisingas, nes ir pavadinimas ir tipiška motorolerio konstrukcija pasirodė būtent tada. Neteisingas, nes visas motorolerio savybes turintys dviračiai motoriniai ekipažai pradėti gaminti 1921 metais. Ir visai ne italai, o į Vokietiją persikėlęs danų kilmės verslininkas ir inžinierius Jorgenas Skaftė Rasmusenas buvo jų gamybos iniciatorius. Bet pradėkime iš pradžių, t.y. 1904 metų. Tada 26 metų veiklus inžinierius J.S.Rasmusenas Vokietijos Chemnico mieste įkūrė mašinų gamybos įmonę, kurią 1906 metais perkėlė į Čopau miestą. Joje buvo gaminama įranga garo mašinoms, lukštenimo ir daržovių valymo mašinos, o nuo 1912 metų – ir automobilių apšvietimo sistemos, automobilių firmų užsakymu presuojami sparnai lengviesiems automobiliams. 1916 metais verslininkas, paskatintas benzino stygiaus Vokietijoje, užsidegė idėja gaminti garinius sunkvežimius. Vokiškai garinis automobilis – „Dampf-Kraft-Wagen“, sutrumpintai DKW. Ruošdamasis serijinei gamybai, J.S.Rasmusenas užpatentavo šią abreviatūrą kaip firmos ženklą. Deja, iš tos idėjos nieko neišėjo, ir karui pasibaigus reikėjo iš naujo ieškoti, ką gaminti. Visai netikėtai veržlusis danas sutiko jau prieškario metais pagarsėjusį variklių konstruktorių Hugo Rupę. Šis pasiūlė J.S.Rasmusenui gaminti žaislinį 25 cm³ darbo tūrio dvitaktį varikliuką. 1919 metais varikliukas „Des Knaben Wunsch“ („Berniuko svajonė“) arba DKW parodomas Leipcigo mugėje, ir Čopau gamykla gavo pirmuosius užsakymus. J.S.Rasmusenas greitai suvokė, jog pralaimėjusioje karą Vokietijoje populiariausia transporto priemonė – dviratis, kurį galima motorizuoti! H.Rupė skubiai perkonstravo žaidimams skirtą vieno cilindro varikliuką į didesnį ir galingesnį. J.S.Rasmusenas sukūrė jam montuoti į dviračio rėmą reikalingus priedus, ir biznis ėmė „suktis“ – „Das Kleine Wunder“ („Mažąjį stebuklą“), taigi, ir vėl DKW pavadintą varikliuką (118 cm³, 1 AG, vėliau – 1.75 AG), pirko tūkstančiai dviratininkų! Gamykla Saksonijoje jį tiekė net 70-čiai motociklus ir dviračius gaminančių firmų. 1922 metų lapkričio mėnesį pagamintas 30-tūkstantasis DKW variklis. Su tokiu varikliu dviratis išvystydavo 40 km/val. greitį.
Šiuo svarbiu sėkmingai besiplėtojančiai firmai momentu kilo nesutarimai tarp H.Rupės ir J.S.Rasmuseno. Pastarasis, patenkintas gerai besiklostančiu variklių bizniu, neskubėjo kuo greičiau organizuoti motociklų gamybos, gi konstruktorius H.Rupė manė, kad neverta prekiauti vien motorais, jei galima kur kas pelningiau pardavinėti motociklus, juolab kad jis jau sukonstravo nedidelį minimotociklą „Golem“. H.Rupė buvo atleistas, į jo vietą atėjo jaunas inžinierius Hermanas Veberis, kuris irgi entuziastingai griebėsi motociklų kūrimo. Kartu su Ernestu Eichleriu jis sukūrė 40 kilogramų sveriantį ir 65 km/val. greitį išvystantį lengvą motociklą „DKW Reichs-fahrtmodell“ su 143 cm³, 2.5 AG, vieno cilindro varikliu ir ėmė tobulinti pirmtako palikimą – „Golem.
H. Rupė mąstė netradiciškai, jis sukūrė itin savotiškos konstrukcijos motociklą: mažučiai ratai, toli atgal, virš užpakalinio rato sumontuota krėslo formos sėdynė, plačios, į priekį užriestos paminos, į kurias buvo patogu atremti kojas, ilgi vairo „ragai“. Tik DKW varikliukas buvo įprastoje motociklams vietoje – pakabintas rėme tarp vairuotojo kojų. „Golem“ taip skyrėsi nuo tradicinių to meto motociklų, kad sukėlė abejones ne tik firmos savininkui, bet ir pirkėjams…Tačiau H.Veberis, kuriam buvo pavesta konstruoti DKW motociklus, neatmetė revoliucingų H.Rupės įdėjų, tik jas išvystė .Palikęs žemo, su patogia sėdyne-krėslu minimotociklo koncepciją nepakeistą, jį iš esmės perdirbo. Rėmą išliejo iš magnio lydinio, po sėdyne, kuri kartu buvo ir degalų bakas (!), sumontavo galingesnį 2.5 AG variklį su priverstinio aušinimo sistema (dar H.Rupės idėja buvo atvirą smagratį išlieti su sparneliais, kurie pūtė orą pro variklio cilindrą supančias briaunas, jį aušindami). Svarbiausia, kad jis sukonstravo svirtinę galinio rato pakabą. Tai tuo metu (ir netgi po 30 metų, penktajame dešimtmetyje) buvo retenybė. „Lomos-Sesselrad“ pavadintas mini motociklas, ko gero, buvo pirmoji istorijoje serijinė motorinė dviratė transporto priemonė su komfortiška abiejų ratų pakaba.
Kai pažiūri į 1922 metais gaminti pradėtą „Lomos Sesselrad“, negali atsikratyti įspūdžio, jog tai kur kas „jaunesnė“ konstrukcija: nagrinėdami jo detales, atrandame dar prieš dešimtmetį gamintų dviračių ir motorolerių aukštyn užriestą vairą, sklandžiai išlenktą rėmą su plačiomis paminomis, nedidelio skersmens ratus. Tik atviras, niekuo nepridengtas variklis ir galinio rato pavara trapeciniu diržu grąžina mus į laikotarpį prieš aštuoniasdešimt metų.
„Golemai“ ir iki 1925 metų pabaigos gaminti „Lomos“ nebuvo itin populiarūs – juk jais važinėti buvo galima tik mieste, ir juos kaip transporto priemonę dažniausiai rinkosi ne itin sportiški vyresnio amžiaus ponai. Bet kad H.Rupės ir H.Veberio idėjos buvo teisingos, rodo nūdiena!