NEKROLOGAI „PADĖKOS DIENOS“ PROGA
Liucijus Suslavičius
Nesenai Lietuvos aludariai ryžosi pas mus dar negirdėtai „šoko terapijai“, skirtai vairuotojams, nevengiantiems taurelės. Jie paskelbė: „Ieškome girtų vairuotojų įdomiam darbui“, o pasiūlymą iliustravo manekenų, naudojamų atliekant automobilių daužymo testus, nuotraukomis. Suprask – girtas vairuotojas – tai tik manekenas…Kas dar nesusipažinęs su šia akcija, gali apie ją sužinoti daugiau tinklapyje www.darbasgirtiems.lt
Tačiau nereikia manyti, jog toks tiesmukiškas ir žiaurokas kreipimasis į tuos, kurie ryžtasi vairuoti neblaivūs ar kitaip apsvaigę, tikslu juos sukrėsti, priversti susimąstyti, yra mūsų laikų išradimas. Neužmirškime senos patarlės – visa, kas nauja, tėra gerai pamiršta sena! Persikelkime į prieškario Ameriką. Amerikiečiai labai mėgsta Padėkos dienos šventę. Tą dieną jie dėkoja dievui už gerą pereitų metų derlių ir ta proga tradiciškai daug valgo ir nevengia išgerti. O po to sėda į savo automobilius ir važiuoja namo…Būtent įvertinę pastarąją aplinkybę ir norėdami bent kiek paveikti savo bendrapiliečius, kad šie susilaikytų nuo alkoholio, vieno Tenesio valstijos dienraščio žurnalistai 1940 metų Padėkos dienos išvakarėse pirmajame savo leidinio puslapyje išspausdino šventinį kreipimąsi į vairuotojus. Jie nemoralizavo, neaiškino, kiek pavojingas alkoholis tiems, kas vairuoja, kokios liūdnos gali būti vairavimo apsvaigus pasekmės. Paprasčiausiai ramiai ir dalykiškai buvo nurodyta, jog „laikraščio bendradarbiai būtų itin dėkingi tiems automobilininkams, kurie rengiasi Padėkos dieną naudoti „ugninį vandenį“ (jei pamenate, ugniniu vandeniu Šiaurės Amerikos indėnai vadino baltųjų kolonistų jiems parduodamą spiritą), jei jie vykdami kur nors linksmintis, pakeliui užsuktų į mūsų laikraščio redakciją ir paliktų budinčiam reporteriui savo fotografijas ir trumpus gyvenimo aprašymus, kuriuos redakcija galėtų panaudoti nekrologams, kurie tikriausiai bus reikalingi po Padėkos dienos, kai gerai ją atšventę automobilininkai pajudės namų link.“
Toliau laikraštyje buvo rašoma, jog reporteriai irgi žmonės, jiems taip pat norisi pailsėti ir atšvęsti svarbiausiąją Amerikos šventę savo artimųjų ir draugų rate, užuot bėgiojus po policijos skyrius ir lavonines. Todėl tie automobilininkai, kurie „ugninio vandens“ paveikti išvyks į amžinąją kelionę, iš kurios negrįžtama, padarytų didelę paslaugą žurnalistams pateikdami medžiagą savo nekrologams iš anksto. Todėl žurnalistai jiems dar kartą iš anksto dėkoja ir laukia redakcijoje, be to, primenama, jog toks mėgstančiųjų išgerti apdairumas garantuotų, jog pranešimai apie jų žūtį kelyje tikrai pasirodys rytinėje laikraščio laidoje, ir visi apie tai sužinos ir galės pradėti ruoštis laidotuvėms pusdieniu anksčiau…
Duomenų apie tai, ar tada, prieš beveik septyniasdešimt metų, šis šokiruojantis visuomenę kreipimasis Tenesio valstijoje sumažino žuvusiųjų Padėkos dieną skaičių, rasti nepavyko, bet pastangos paveikti vairuotojų sąmonę vertos pagyrimo. Jei dažniau panašiais ne visada labai jau etiškais būdais atkreiptume visuomenės dėmesį į vairavimo išgėrus problemą, jei „nevyniodami į vatą“ parodytume žmonėms potencialias jų neatsakingo elgesio pasekmes jiems patiems, gal greičiau būtų pasiektas tikslas – sumažinti žūstančiųjų keliuose ir gatvėse skaičių.