Netradiciniai šarvuočiai (LT)

TRADICINIŲ ŠARVUOČIŲ EPOCHOS PABAIGA ARTĖJA

Liucijus Suslavičius

Tarp daugelio funkcijų, kurias armijoje tenka vykdyti šarvuotai technikai, nuo seno yra žvalgyba ir ryšio tarp štabų ir dalinių palaikymas. Kaip taisyklė, tam naudojami nedideli šarvuoti automobiliai su dviejų-trijų karių įgula. Šios klasės šarvuočių konstrukcija susiformavo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ir be ypatingų pasikeitimų išsilaikė iki šių dienų. Būdingi bruožai – specialios kulkų ir skeveldrų pramušančią galią silpninančios formos šarvinis korpusas, bokštelis su ginkluote virš korpuso, variklio skyrius gale, visų ratų pavara. Tokie buvo vermachto šarvuočiai „Horch”, tokie yra rusiški BRDM-2, angliški „Ferret”. Tačiau pastarųjų dienos Didžiosios Britanijos karinėse pajėgose jau suskaitytos.

Išbuvę karinėje tarnyboje nuo 1952 metų, „šeškai” (ferret lietuviškai reiškia šešką) 2006 metais turės užleisti vietą visiškai kitokiems MLV šeimynos šarvuočiams. Pasikeitusios mažos klasės šarvuotų automobilių panaudojimo sąlygos, atsiradę nauji ginklų tipai, naujos šarvavimo technologijos, galu gale – pasikeitęs pačių kariškių mastymas skatina atsisakyti kai kurių kelis dešimečius naudotų kovos mašinų tipų. Pastarųjų metų kariniai konfliktai parodė, jog dauguma atveju tradiciniai šarvuoti automobiliai neturi pranašumų lyginant su serijiniais didelio pravažumo automobiliais, papildomai apsaugotais uždedamais šarvais. Atvirkščiai, ankšti įprastinės konstrukcijos šarvuočių korpusai, į kuriuos patekti galima tik per nedidelius liukus, yra mažiau saugūs, užvažiavus ant minos, matomumas įgulai juose nepatenkinamas, jos evakuacijos iš pamuštos mašinos galimybės menkesnės, galu gale greitis ir pravažumas bekele prastesnis, nei, pavyzdžiui, populiaraus armijos visureigio „Hummer” su papildomai uždėtais šarvais.

Sumanę pakeisti senąjį „Ferret” ir paskelbę konkursą XXI amžiaus ryšių ir žvalgybos automobiliui sukurti, britų kariškiai, be abejonės, taip pat orientavosi į minėtą šarvuotą amerikietiško „Hummer” variantą kaip prototipą. Tad nestebina, jog 220 milijonų svarų vertės kontraktą pateikti armijai 486 naujos kartos universalius lengvasvorius automobilius (Multipurpose Lightweight Vehicle – MLV) laimėjo būtent tokio tipo automobilis, kurį pasiūlė IVECO Defense Vehicle Division (karinę techniką gaminantis IVECO padalinys, įsikūręs Bolzano mieste) kartu su pastaruoju metu vis daugiau karinių užsakymu gaunančiu britų ginkluotės koncernu „Alvis Vickers”. Galutinis sprendimas buvo priimtas po 18 mėnesių trukusių MLV prototipų bandymų poligonuose kartu su kitų konkurso dalyvių pateiktais labiau tradicinio stiliaus šarvuočiais.

MLV primena didelį keturių durų džipą su atskiru atviru krovinių skyriumi gale. Tik plokšti kėbulo šonai, masyvūs stogo statramsčiai, mažesni nei įprasta salono stiklai, kurių melsva spalva išduoda juos esant neperšaunamais, leidžia specialistui suprasti, jog tai ne koks „tiuninguotas” džipas, o tikras kovinis šarvuotis. Savo dydžiu ir konstrukcija itališkai – angliškas MLV artimas vis tam pačiam amerikietiškam „Hummer”. Kaip ir pastarasis, MLV turi nepriklausomą ratų pakabą, centrinę oro slėgio reguliavimo didelėse plačiose padangose sistemą, pasižymi labai geru pravažumu bekelėje. Tačiau automobilyje naudojama daug agregatų iš masinio naujausios kartos lengvo sunkvežimio IVECO „Daily”, įskaitant 2,8 litro darbo tūrio turbodyzelinį 150 AG variklį ir pavarų dėžę. Tai gerokai atpigina ir supaprastina automobilio gamybą bei eksploataciją. Bazinis koncerno IVECO inžinierių sukurtas Italijos armijos užsakymu automobilis neatrodo taip grėsmingai, kaip angliškasis variantas, nors taip pat yra šarvuotas. Jo gale esantis krovinių skyrius netgi uždengtas tik paprasčiausiu tentu, lyg kokiame pikape. Britai nusprendė, kad jiems to maža. „Alvis Vickers” sukūrė tokio paties dydžio ir dizaino, bet geriau šarvuotą kėbulą, kuriame apsaugotas ir krovinių skyrius, pritaikė jį virš stogo montuojamų šiuolaikinių ginkluotės sistemų, pavyzdžiui, prieštankinių raketų, stambaus kalibro kulkosvaidžių su distanciniu valdymu ir pan., įrengimui. Modulinės konstrukcijos dėka MLV gali būti naudojamas kaip pats paprasčiausias keleivinis automobilis, kaip radijo stotis, kaip ginkluotės nešėjas ar sanitarinis mūšio laiko automobilis – tereikia sumontuoti atitinkamą kėbulo modulį. Bendras visiems variantams yra salono modulis su vairuotojo ir vado vieta bei šiuo metu geriausia savo klasėje apsauga nuo sprogusių po ratais ar kėbulu minų. Kėbulo šarvai ir stiklai apsaugo nuo standartinio kalibro šaunamųjų ginklų kulkų bei granatų ir sviedinių skeveldrų. MLV pritaikytas transportuoti lėktuvais C-130 „Hercules”, sraigtasparniais EH 101 ir CH 47. Nedidelis slėgis į gruntą, nesustojus įveikiama net 1,5 metro gylio vandens kliūtis, žemas svorio centras užtikrina puikų šarvuočio pravažumą, o palyginti didelis išvystomas kelyje greitis – 120 km/h – ir pakankamą mobilumą. Specialistų teigimu, labai svarbu yra tai, kad MLV vairuoti gali bet kas, turintis automobilio vairuotojo įgūdžius, nereikalingas specialus apmokymas, kaip tradicinių šarvuotų automobilių vairuotojams. „Normaliam” automobiliui prilygstančio matomumo ir komforto vairuotojo darbo vietoje dėka MLV paprasčiausiai saugesnis kelyje, keturios normalaus tipo durelės palengvina ir pagreitina karių įlipimą ir išlipimą.

Šarvuotas automobilis MLV yra vienas pirmųjų karinės technikos pavyzdžių, kuris buvo aprobuotas pagal taip vadinamą CADMID ciklą (CADMID yra angliškų žodžių Concept; Assesment; Demonstration; Manufacture; In-service; Disposal abreviatūra). Valstybė visą riziką, kuriant naujos technikos pavyzdžius, nuo projekto iki serijinės gamybos organizavimo perkelia ant privačios struktūros „pečių”. Gynybos ministerija parengia gana bendro pobūdžio reikalavimus, kuriuose labiausiai akcentuojama tai, kas turi būti pasiekta, bet nekelia gamintojui sąlygų, kaip jis tai turi daryti, ir deleguoja savo atstovus į gamyklas ir poligonus prižiūrėti, kaip viskas daroma ir bandoma. Pavyzdžiui, gali būti duotas užsakymas sukurti transporto priemonę, kuri pakeistų populiarųjį džipą „Land Rover Defender”. Konkurso sąlygose nebus įrašyta, jog reikalingas naujas džipas, o tik tai, kiek ši nauja transporto priemonė savo parametrais turėtų pralenkti “defenderį”. O ką pasiūlys konkuruojančios firmos – automobilį, vikšrinį transporterį ar aparatą ant oro pagalvės – nesvarbu, svarbu, kad siūlomas pavyzdys turėtų geresnes charakteristikas ir atitiktų kariškių reikalavimus. Priėmus jį į apginklavimą, konkursą laimėjusi firma savo padarytas išlaidas atsiims. O kitos turės arba rasti savo gaminiams kitus pirkėjus, arba išlaidas nurašyti į nuostolius. Dirbant pagal CADMID, valstybė palaipsniui gali atsisakyti didžiules lėšas „suryjančių” valstybės išlaikomų tyrimo ir konstravimo organizacijų ir apsiriboti palyginti nedideliu kiekiu ginkluotės ir technikos ekspertų, sugebančių parengti technines užduotis ir įvertinti bandymuose dalyvaujančius pavyzdžius. Kariuomenė atsakinga tik už du paskutinius CADMID etapus – technikos eksploataciją daliniuose ir, jei reikia, jų modernizavimą, bei baigtos eksploatuoti technikos utilizavimą, pardavimą kitoms šalims arba, jei tai įmanoma, civiliams vartotojams.

Gal būt, kiek supaprastinome CADMID sistemos esmę, tačiau pagrindiniai jos principai yra būtent tokie.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *