PATS PIRMASIS ,,OŽYS”
Liucijus Suslavičius
Sakoma, kad 70 procentų nuo 1903 metų pagamintų ,,Rolls – Royce” markės automobilių egzistuoja, kad važinėja ne mažiau kaip pusė pagamintų ,,Ferrari” ir kitų panašių superkarų. Ką gi, automobilių kaip ir žmonių likimas būna įvairus – vieni įeina į istoriją, kiti tyliai išnyksta, nepalikdami nei pėdsako…Štai kad ir GAZ-64, pirmasis serijinis rusiškas džipas, 1941-1943 metais gamintas Gorkio automobilių gamykloje. Ką apie jį galėtumėte papasakoti? Ar nors žinote, kaip jis atrodė? O juk tai vienas pirmųjų pripažinto ,,visureigių genijaus” Vitalijaus Gračiovo sukonstruotų visureigių ir pirmasis, gamintas didesne serija. Jo atsiradimo istorija būdinga TSRS automobilių pramonei, iš visų jėgų mėginusiai pasivyti žymiai toliau automobilių konstravime ir gamyboje pažengusias šalis.
Neginčijama, kad sukurti visureigį Raudonajai Armijai paskatino informacija apie JAV bandomus lengvuosius 4×4 tipo automobilius ,,Bantam”. Suomijos-TSRS ,,žiemos karo” pamokos, kai standartiniai GAZ M1 beviltiškai strigo sniegynuose, buvo dar viena priežastimi 1941 metų sausio mėnesį pavesti Gorkio automobilių gamyklai ir institutui NATI sukurti kariško automobilio su visų ratų pavara prototipus. Automobilių pramonę kuruojantis liaudies komisaras konstruktoriams specialiai nurodė, kad kuriamo automobilio gabaritai būtų tokie pat, kaip amerikietiško ,,bantamo”. GAZ’e, kur konstruoti visureigį buvo pavesta V.Gračiovui, tas entuziazmo nesukėlė – teko atsisakyti jau pradėto gaminti 4×4 tipo lengvojo automobilio GAZ-61 važiuoklės, nes šis irgi V.Gračiovo sukonstruotas visureigis buvo didesnis ir sunkesnis.
Pats projektavimas prasidėjo 1941 metų vasario 3 dieną. Su V.Gračiovu dirbo inžinierius G.Vasermanas ir technikas G.Kuzinas, be to, atskiruose etapuose jiems padėjo dar 9 konstruktoriai. Praėjus vos 51 dienai nuo pirmojo brūkšnio vatmano lape kovo 25 dieną nudažytas ir sureguliuotas automobilis, gavęs indeksą GAZ-64-416, išriedėjo į pirmąją bandomąją kelionę! Tokie tada buvo tempai! Na, daug padėjo ir tai, kad konstruktoriai sumaniai panaudojo GAZ’e gaminamų serijinių automobilių agregatus. Naujam automobiliui buvo pritaikytas ,,pusantratonės” GAZ MM išvystantis 50 AG 4 cilindrų variklis su sankaba ir keturlaipsne pavarų dėže, galingas, garantuojantis gerą variklio aušinimą radiatorius nuo triašio karinio sunkvežimio GAZ AAA, susiaurinti varantieji GAZ-61 tiltai, lengvojo GAZ M1 ratai ir t.t. Naujai suprojektuoti teko rėmą, kėbulą ir originalią priekinę pakabą su dviem viena virš kitos sumontuotomis ketvirčio elipsės lingėmis kiekviename šone. Pastarasis sprendimas, sudėtingesnis nei klasikinės pusiauelipsinės lingės, leido padidinti priekinį įvažos kampą iki 75 laipsnių, tuo gerokai pagerinant automobilio sugebėjimą pervažiuoti vertikalias kliūtis. Geri buvo ir kiti automobilio parametrai: 1300 kilogramų svėręs ,,gaziukas” išvystydavo 93 km/h greitį, įvažiuodavo į 38 laipsnių įkalnę, nuėmus ventiliatoriaus dirželį, forsuodavo 0,8 metro gylio brastą, nesulaikydavo jo 0,9 metro pločio griovys, 0,5 metro aukščio vertikali sienutė ar 0,4 metro storio sniego sluoksnis ant kelio. Jis tiesiog šokinėjo per kliūtis, tad kiek vėliau už tai armijos vairuotojai serijinius GAZ-64 netruko praminti ,,ožiais”. Bet paskubomis sukurto automobilio garantinė rida serijoje buvo vos 5000 kilometrų. Tiesa, užsakovo tai nejaudino – fronte automobilis ,,gyvena” neilgai. O juk pirmieji ,,ožiai” į frontą pateko sunkiu periodu –1941 metų rugpjūčio mėnesį, kai Raudonoji armija traukėsi visuose frontuose. Iki metų galo kariuomenė gavo tik apie 600 mažųjų visureigių, nes didelė dalis GAZ’e surinktų važiuoklių buvo skirtos šarvuotiems automobiliams BA-64.
O dabar šiek tiek smulkiau apie automobilio konstrukciją. GAZ-64 – kompaktiškas (bazė – 2100 mm, matmenys su tentu – 3305x1535x1690 mm) ir tiems laikams dinamiškas automobilis. Savo ,,sunkvežiminio” iki 52-54 AG padidintos galios variklio su dideliu sukimo momentu ir su juo gerai suderintos transmisijos dėka jis geriau susidorodavo su bekele, nei amerikietiški džipai ,,Bantam BRC”, ,,Willys MA” ir ,,Willys MB”, kuriuos Raudonoji Armija gavo pagal lend-lizo sutartis. Pagalvokite – GAZ-64 tiesiogine pavara (!) nuo 9 km/h įsibėgėdavo iki maksimalaus greičio, o bekele trečia pavara važiuodavo pėsčiojo greičiu, neperkaitindamas variklio, ir dar tempdavo prieštankinį pabūklą. Tarp įdomesnių dabar nesutinkamų sprendimų reikia paminėti kėbulo torpedoje prieš priekinį stiklą įrengtą 40 litrų benzino baką (antrasis
40 litrų bakas buvo po vairuotojo sėdyne), 11 laipsnių į kairę nuo išilginės automobilio ašies pakreiptą vairo kolonėlę (kas, beje, visiškai nekliudė vairuoti, bet pagimdė fronto šoferių tarpe paplitusią legendą, jog automobilį projektavo…moteris). Bet prastos kokybės medžiagos, žema gamybos kultūra, pasenusi daugelio agregatų konstrukcija (jie debiutavo 1928 metais sunkvežimyje Ford-AA), kai kurios konstruktorių klaidos neleido ,,ožiui” bendrai vertinant prilygti amerikietiškam
,,Willys MB”. Antra vertus, V. Gračiovas kūrė greičiau lengvą artilerijos vilkiką, nei štabo automobilį, o ,,viliuko” konstruktorius Delmaras Rossas – lengvą žvalgybinį automobilį, turėjusį pakeisti motociklą su priekaba. Tad kai kurie skirtumai buvo ,,užprogramuoti” iš karto. Jie turėjo vieną bendrą bruožą – dėl siauros provėžos nepatyrusio vairuotojo valdomi, staigiuose posūkiuose gana greit virsdavo.
1942 metų rugsėjo mėnesį buvo patvirtintas visureigio modernizavimo planas, kurio svarbiausiu punktu buvo ratų provėžos praplatinimas iki 1449 mm, kas leido naudoti serijinius GAZ-61 varančiuosius tiltus bei iš esmės padidino automobilio stabilumą. 1943 metais GAZ-64 (po 672 pagamintų egzempliorių) ant konvejerio pakeitė labiau žinomas ir dar retkarčiais sutinkamas keliuose GAZ-67 ir GAZ-67B.
Iki pastarojo meto buvo manoma, kad visi pagaminti GAZ-64 žuvo mūšiuose arba jau po karo nukeliavo į metalo laužą. Laikas nuo laiko senovinės autotechnikos mėgėjų tarpe pasklisdavę gandai apie neva tai atrastą pirmosios kartos rusišką džipą taip ir likdavo gandais, paskleistais kokio nors automobilių gerai nepažįstančio entuziasto, pamačiusio ,,modernizuotą”, o tiksliau – nemokšiškai subjaurotą ,,vilį”. Tad įsivaizduokite mano nustebimą, kai 2003 metų pradžioje apsilankęs Rygos motorų muziejuje tarp kitų Antrojo pasaulinio karo laikų automobilių išvydau…GAZ-64! Automobilis atrodė kaip ką tik iš gamyklos (tai visai suprantama, kai žinai apie latvių restauratorių sugebėjimus), bet pakėlus variklio gaubto ,,sparnus”, į akis krito ilgos eksploatacijos pėdsakai. Iš kur gi šis unikalus veteranas, kur jį pavyko surasti? Su muziejaus ekspozicija mane supažindinę seni pažįstami Valdis Klavinš ir Gunaras Dortans mielai papasakojo nepaprastą GAZ-64 atsiradimo muziejuje istoriją.
Etatinis muziejaus darbuotojas – automobilių restauratorius Kasparas Kreicbergs vykdė užsakymą – restauravo rusiškus džipus GAZ-67 ir GAZ-67B. Detalių jiems paieška, atsarginių dalių katalogų studijavimas parodė, jog daugelis GAZ-67 detalių turi indeksus, kurie prasideda skaičiais 11 ir 64, t.y. jos buvo sukonstruotos automobiliams GAZ-11-73 ir GAZ-64, o vėliau perėjo ir į GAZ-67. Galu gale, pastarasis yra tik praplatinta ir kiek modernizuota ,,64-jo” modifikacija. Juk skyrėsi tik varančiųjų tiltų plotis, šiek tiek – kėbulas, bet rėmas, variklis, transmisija, pakaba buvo identiški. Natūralu, kad restauratoriui, susirinkusiam nemažą kiekį vienodų senų ,,ožių” agregatų krūvą, kilo mintis iš naujo pagaminti negrįžtamai išnykusį automobilį. Tuo K.Kreicbergs ir užsiėmė laisvu nuo pagrindinio darbo metu. Entuziazmo jam netrūko – GAZ-64 atgimė per pusantrų metų, greičiau, nei anie du ,,šešiasdešimt septintieji”, nuo kurių viskas ir prasidėjo. Didžiausia problema tapo varančiųjų tiltų susiaurinimas – nuo 1446 iki 1278 mm priekinio ir nuo1449 iki 1245 mm galinio. Teko ne tik susiaurinti tiltų karterius, bet ir gaminti naujus trumpesnius pusašius. Būta darbo ir su kėbulu. Originaliam GAZ-67 kėbului teko nupjauti sparnus ir visą galinę kėbulo dalį, o po to pagaminti juos rankomis pagal 1941 metų technologiją iš skardos lakštų pagal išlikusias ,,64-jo” fotografijas ir brėžinius, kai ką pakeisti ir kėbulo viduje, kad galimai tiksliau atkurti 1941 metų konstrukciją. Šia daug padėjo vienas geriausių ,,postsovietinėje erdvėje” visureigių GAZ žinovas Jevgenijus Pročko iš Maskvos, nuodugniai atsakinėjęs į kiekvieną restauratoriui kilusį klausimą. Rezultatas tikrai neeilinis – Rygos motorų muziejuje atsirado dar vienas unikalus ir tikrai vienintelis pasaulyje eksponatas. Ir ne šiaip sau stovintis, o važiuojantis ir galintis pasimurdyti purve ne prasčiau kaip tolimi jo ,,giminaičiai”, pagaminti sunkiais karo metais. Gal būt, kai kas pavadins jį replika, bet ar tai teisinga automobilio, kurio 70 procentų detalių originalios, atžvilgiu? Tada replikarais galime vadinti šimtus pas kolekcionierius ir muziejuose stovinčių automobilių. Juk daugumos jų kėbulai pagaminti iš naujo, nauji (nors ir analogiški originaliems) ratai, padangos, prietaisai, žibintai, tentai ir daugelis kitų detalių. Bet taip nedaroma, tad ir Rygoje atkurtą visureigį GAZ-64 vadinčiau tiesiog gerai restauruotu pirmuoju rusišku ,,ožiu”.